Gyvenimas skriaudė — Likimas lėmė — Dievas laimino
Pernai varniškis Julius Klapatauskas atšventė garbingą devyniasdešimties metų sukaktį, o šiemet jo žmonai Onai sukaks aštuoniasdešimt. Prieš 47 metus sumainę aukso žiedus sutuoktiniai dėkoja Dievui ir Likimui už tai, kad, įveikę visas negandas ir gyvendami nepriklausomoje Lietuvoje, senatvėje jaučiasi saugūs.
Danutė Jackutė
Septynmetis darbininkas
Devyniasdešimtmetį atšventęs J.Klapatauskas sakė, kad jo nerūpestinga vaikystė baigėsi sulaukus septynerių metų. Šeimoje be jo dar augo broliai Pranas, Antanas, Jonas ir Ignas. Paleidusi į pasaulį šeštąją atžalą — dukrą Marytę — mirė mama. Seserį pasiėmė auginti teta, o broliai liko su tėvu, kuris netrukus parvedė pamotę.
Gausioje šeimoje augusiems broliams trūko ne tik meilės, bet ir duonos. Julius paliko namus ir išėjo tarnauti pas ūkininkus. Ganė žąsis, o tos užpuolė vaiką ir sužnaibė kojas. Neilgai truko piemenavimas. Palikęs ūkininką parbėgo pas tėvą. Deja, niekas vaiko neguodė ir netrukus vėl išvarė pas ūkininką. Ganė karves, bet „utėlėmis apėjo“. Neištvėręs vėl sugrįžo į namus. Pamotė pametė šiaudų, nes kur tokį utėlėtą į namus įleis.
Pasipiktinęs tokiu piemens pasprukimu, pas tėvą atėjo gaspadorius. Vaikas nesulaukė atjautos iš tėvo, kuris išginė iš namų toliau piemenauti.
Atjautė svetimi
Pašnekovas džiaugėsi, kad likimas jį suvedė su geraširde ūkininke Bertašiene. Ji su vyru augino vienturtį sūnų, todėl pagailo skriaudžiamo našlaičio. Jos sutuoktinis iš pradžių pyko: „Kur tokį dėsi, juk net bandos nepaganys“,— priekaištavo žmonai. Tačiau ūkininkė vaiką parsivedusi į namus ne tik nuprausė, sušildė, pamaitino, bet ir užaugino. Dešimtmetis pas ją išmoko visų ūkio darbų, o vieną žiemą netgi į mokyklą ėjo.
Nuteisė nekaltą
Įsikūręs pas Bertašius jis bendravo su kaimynystėje gyvenusiais bendraamžiais Pikelių ir Norvilų vaikais. Prasidėjus Žemaitijoje partizaniniam karui, pastarųjų šeimos nariai išėjo į mišką. Devyniolikamečiui Juliui, draugavusiam su Norvilaite, tuomet pasiūlė rinktis: „Jei nori draugauti — privalai pasirašyti, kad esi mūsiškis“.
„Juk ir skaityti tiek nemokėjau. Maniau, pasirašysiu ir paliks ramybėje. Galėsiu su Norvilaite draugauti. Deja, netrukus ir toji draugystė nutrūko, nes prastas kavalierius turtingai merginai netiko“,— prisiminė pašnekovas nelemtą parašą, mat rašydamasis ant pakišto dokumento net nesusimąstė apie pasekmes.
Užėję rusai surado tuos dokumentus. Kaip ir kiti pasirašiusieji, taip ir Klapatauskas, atsidūrė saugumiečių akiratyje. Pastarieji pareigūnai atėjo pas Bertašius ieškoti samdinio. „Klausia šeimininkų: „Ar gyvena pas jus toks Klapatauskas?“ „Yra, tvarte gyvulius šeria“,— atsakė. Įėjau nedrąsus toks, dar iš piemens neišaugęs. Vyrai man liepia eiti į kaimą degtinės parnešti. Nežinojau, kur jos ieškoti. Pavaikščiojau, ir nieko negavęs sugrįžau,— apie tą lemtingąjį vakarą ir parašo kainą pasakojo sukaktuvininkas — jau kitą dieną mane atvedė į Varnius ir uždarė į rūsį. Niekam nerūpėjo kaltas ar ne. Nuteisė dešimčiai metų“.
Su kitais panašaus likimo broliais Julius iškeliavo į Komijos kraštą, esantį Rusijos europinės dalies šiaurės rytuose, už Uralo kalnų. Iš pradžių dirbo statybose, o vėliau pateko į Vorkutą — didžiausią miestą pasaulyje už Šiaurės poliarinio rato, kurio vardas tapo GULAG‘o metafora. Išgyveno, nes jaunas, o prie nepriteklių nuo mažumės įpratęs atlaikė visus išbandymus — šaltį, alkį, ligas ir alinantį darbą Vorkutos anglies kasyklose.
„Duonos ne kasdien gaudavome, tenkindavomės puodeliu virinto vandens. Gyvenome viename kambaryje po dešimt vyrų. Vienas susirgęs užkrėsdavo likusius, tad mirė ne tik iš bado, bet ir sunkių ligų pakirsti“,— pasakojo pašnekovas.
Po dešimtmečio įkalinimo dar trejus metus neleido grįžti į tėviškę, negalėjo bendrauti su artimaisiais. Parvažiavo tik 1957-aisiais. Deja, Varniuose, tuomečiame rajono centre, negalėjo registruotis, todėl prisiregistravo pas brolį Ožtakiuose.
Meilė prieš negandas
„Dar nenorėjau tekėti, nors turėjau 23 metus“,— sakė žmona Ona. Ji prisipažino, kad neatbaidė jos jaunikio praeitis. Juk ne už nedorus darbus, o neteisėtai Julius daugiau nei dešimtmetį praleido tremtyje. Vėliau gavo dokumentą, patvirtinantį, kad kalėjo nekaltai — nedalyvavo pasipriešinimo kovose, net iš namų niekur kojos nebuvo iškėlęs ir visą laiką samdinio darbą dirbo.
Vyro teistumas Onai kliūtimi tapo susirandant Varniuose darbą vaikų darželyje. Nagingas Julius Varniuose įsidarbino staliumi buitinio gyventojų aptarnavimo įmonėje, vėliau tris dešimtmečius dirbo meistru, elektriku ir įvairius pagalbinius darbus ligoninėje.
Klapatauskai pasakojo, kad iš pradžių sunkiai vertėsi. Atlyginimai maži buvo, prisidurdavo iš pagalbinio ūkio. Šėrė kiaules, turėjo daržą, netgi grūdų patys užsiaugindavo. Varniuose, nusipirkę seną ūkinį pastatą, jame įsirengė gyvenamąjį namą. Vėliau atsisakė ūkio ir gyvulių. Tame name sutuoktiniai iki šiol tebegyvena.
Pernai vyras atšventė devyniasdešimtmetį, o žmonai šiemet sukaks aštuoniasdešimt metų. Abu laimingi, kad, drauge pragyvenę arti penkiasdešimties metų, ir senatvėje vienas kitam gali pagelbėti. Prieš septynerius metus Juliui „sustreikavo“ širdis. „Kadangi sirgo bronchitu, operacijos negalėjo padaryti,— kalbėjo rūpestinga žmona. — Mėnesiui vaistų perkame daugiau kaip už šimtą litų“. Ona parodė visada po ranka laikomą maišelį su vaistais ir priminė sutuoktiniui, kad nepamirštų laiku išgerti gydytojo prirašytų tablečių.
Ona ir Julius Klapatauskai užaugino sūnų Arvydą, kuris su šeima įsikūrė tėvų namuose. Garbaus amžiaus sulaukę varniškiai jaučiasi saugūs gyvendami po vienu stogu su savo atžala, džiaugiasi sulaukę aplankyti atvykstančių vaikaičių Andriaus ir Linos bei trijų provaikaičių.
Nuotraukoje: „Jau greitai penkiasdešimt metų, kaip mes drauge“,— džiaugėsi Ona ir Julius Klapatauskai.