Kas dirba, tam Dievas padeda
Lietuvoje jau 24-ąjį kartą minint tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines atnaujintas Kryžių kalnelis prie televizijos bokšto, Vilniuje. Jame geriausi tautodailininkai iš įvairių Lietuvos regionų statė kryžius, koplytėles, kaip ypatingą pagarbos ženklą kovotojams už šalies laisvę. Tarp jų — 2013 metų respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ laureatas telšiškis STEPONAS KAMINAS.
Danutė Jackutė
Dėmesys paskatina kurti
Žvarbią sausio popietę jaukioje svetainėje, papuoštoje paties medžio drožėjo ir jo bičiulių padovanotais drožiniais, gurkšnodami arbatą prisiminėme „Aukso vainiku“ karūnuoto kryždirbio kūrybinius metus.
Pokalbį pradėjome nuo paskutiniojo įvykio, kai visus Kryžių kalnelio meistrus pagerbė Lietuvos vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius. Pirmiausiai medžio drožėjas parodė jo dovanas — padėkos raštą ir rankinį laikrodį, paženklintą Lietuvos vyriausybės užrašu. Nors pinigine išraiška dovanos nėra brangios, tačiau S.Kaminą toks dėmesys skatina toliau kurti ir garsinti Žemaitiją Lietuvoje ar net už jos ribų. O tą ir daro telšiškis, kurio kryžiai, koplytėlės, dekoratyvios skulptūros, bareljefo kompozicijas, kuriose vyrauja pasaulietinė ir religinė tematika, pasklido po platų pasaulį. Vien dekoratyvių lėkščių per 460, o kiek dar lazdų ir įvairiausių suvenyrų išdrožtų įvairiomis progomis iškeliavo iš jo dirbtuvių. Steponas dabar apgailestauja, kad niekada neregistravo kūrinių, dabar būtų įdomu suskaičiuoti, kiek sukūrė ir kur iškeliavo jo drožiniai.
Kūrybingi praėję metai
Steponas Kryžių kalnelyje pastatė tik Žemaitijai būdingą mažosios architektūros paminklą — medinę koplytėlę. Ją pradėjęs kurti vasaros pradžioje, tuo pačiu laiku dirbo ir prie kitų kūrinių. Bene didžiausia — net 7,5 metro aukščio kryžių iš maumedžio kamieno — pastatė Telšių Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje.
Pasak kryždirbio, pastatydinti Mažosios bažnyčios šventoriuje kryžių 600 metų žemaičių krikšto jubiliejaus proga jį prišnekinęs klebonas prelatas, Telšių miesto garbės pilietis Juozas Šiurys. „Mintis pastatyti kryžių buvo prelato. Mano rūpestis — kaip išdrožti Kristaus Kančią. Apie mėnesį dirbau,“— sakė meistras, prisipažinęs, kad kryžių dirbdinti iš maumedžio nelengva. Medis tvirtas ir šakotas, be to, kryždirbys pradėjo darbą skaudančia ranka. Netgi operuoti ją ketino, bet sulaikė duotas pažadas iki šv.Velykų išdrožti kryžių. Ketino baigęs darbą kreiptis į gydytojus. Bet to neprireikė, nes skausmas praėjo sunkiai bedirbant.
Po „Aukso vainiko“ įteikimo kryždirbiui padaugėjo darbo, pasikeitė užsakymai. Pirmąjį antkapinį paminklą Steponas pastatė 1983 metais. Kiekvieną darbą jis visuomet dirba atsakingai, tačiau dabar apdovanojimas įpareigoja labiau gilintis į liaudies tradicijas, ieškoti naujų išraiškos formų.
Pernai geriausius Stepono drožinius nupirko Lietuvos nacionalinio muziejaus Etninės kultūros skyrius, kur saugomi didžiausi šalyje rinkiniai, atspindintys lietuvių liaudies kultūros etnines ypatybes.
Dar viena gera žinia — pernai gruodžio mėnesį telšiškis kryždirbys gavo Lietuvos tautinio paveldo sertifikatą, įrodantį, kad jis sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo kryždirbystės amato puoselėtojas, kuriantis unikalius koplytstulpius, koplytėles, stogastulpius ir skulptūras.
Mokytojai ir įkvėpėjai
„Kas tie mokytojai, kūrybos įkvėpėjai“?— paklausiau vartydama fotoalbumą ir besigrožėdama drožiniais. Steponas pagarbiai kalbėjo apie tuomečio Telšių taikomosios dailės technikumo, kurio medžio apdirbimo skyriuje meninio medžio apdirbimo specialybę įgijo 1971 metais, dėstytojus. Technikumo direktorius, dailininkas Alfonsas Gudzevičius, 1981–2001 metais Prano Gudyno restauravimo centro meninių baldų restauratorius, aukščiausios kategorijos restauratorius, išmokė visko, kas dabar praverčia kryždirbystėje ar gaminant baldus. Gaila, kad pastaruosius mato tik artimieji ar bičiuliai, nes sunku eksponuoti parodose. Tėtis sūnui Martynui pagamino stalą, lovą, bufetą, keliais įstabiais baldais papuošė savo namus, o dabar ketina drožti ir padovanoti baldus sūnui Ramūnui.
Ne mažesnę įtaką Steponui padarė mokytojai Aleksandras Korsakas ir Mykolas Dulksnys. Jie išmokė ne tik drožybos, bet ir subtilesnių dalykų, kaip sukonstruoti, pagaminti, sudėti, suleisti atskiras detales bei kitų mestrui reikalingų subtilybių. Visa tai ypač pravertė statantis gyvenamąjį namą. Vien jam reikėjo pagaminti 45 duris, o kur dar langai ir kiti staliaus dirbiniai. Be to, draugams ir kaimynams norėjo padėti — už talkinimą atsilygindavo staliaus darbais. Dabar įgytas žinias panaudoja kurdamas skulptūras, koplytstulpius, koplytėles ir kitus meniškus darbus.
Drožyba ir muzika
Steponas (g.1950 metais gruodžio 30 d.) pirmąją kūrybinę parodą surengė švęsdamas šešiasdešimtmetį. Tuomet Žemaičių „Alkos“ muziejuje kūrybinį vakarą vedusi direktorė Elvyra Spudytė papasakojo, kaip ganiusiems karves broliams Steponui ir Stasiui tėvai liepė surišti beržines vantas. Tačiau Steponas ne vantas rišo, o voveres ir švilpynes drožė, nes nuo mokyklos laikų traukė muzika. Besimokydamas šeštoje klasėje, išmoko groti armonika, vėliau — akordeonu ir gitara. Muzikai neabejingas iki šiol. Net jo bendramintis tautodailininkas Adomas Kvasas, ilgus metus ansamblyje mušęs būgną, dabar šį instrumentą padovanojo Steponui. Nuo šiol būgnas stovi garbingoje vietoje, šalia pianino.
Nors drožyba traukė nuo jaunų dienų, intensyvesnis kūrybinis laikas prasidėjo nuo 1999 metų, kai dirbdamas Telšių jaunimo mokykloje technologijų mokytoju ir 2000 metais tapęs Tautodailininkų sąjungos nariu pradėjo dalyvauti grupinėse tautodailininkų parodose. Nemažai darbų atsirado nuo 2004 metų, įsidarbinus Telšių miškų urėdijoje rekreacijos meistru. Tačiau Steponas apgailestavo, kad daug jėgų atėmė tvorų tvėrimas, takų klojimas, suolų, stalų gaminimas ar kiti rekreacijos meistrui būtini darbai. Kūrybai likdavo tik vakarai dirbtuvėse, kur paties pagamintais kaltais ir kalteliais drožė meniškus darbus, kuriuos veždavo į parodas ar konkursus.
Tuomet 60-mečio proga sveikindamas Telšių miškų urėdas, miesto Garbės pilietis Bronislovas Banys gyrė tautodailininką ir jo kūrybą. „Žmogus stengiasi, o kas dirba, tam ir Dievas padeda“,— kalbėjo urėdas ir apgailestavo, kad per mažai išnaudojo Stepono kūrybą. Nors akylesni telšiškiai mano kitaip. Kryždirbio koplytstulpis stovi Padurbinio kaime, Karolinos Praniauskaitės menamoje tėviškėje, stogastulpis — Pagermantės giraitėje, kurią miškininkų iniciatyva telšiškiai pasodino Lietuvos Valstybės Atkūrimo devyniasdešimtmečio proga surengtoje talkoje, jo darbų galima išvysti Telšių miškų urėdijos Žvėrinčiuje, Ilgio ežero poilsiavietėje, įvairiose girininkijų rekreacijos objektuose. O vienas paskutiniųjų — šalia Telšių miškų urėdijos pastatyti dekoratyvūs stendai ir miškininko skulptūra.
***
Keturiasdešimtus metus santuokoje skaičiuojantys Genutė ir Steponas Kaminai džiaugiasi kiekviena pragyventa diena. Gyvendama su menininku, Genutė ir pati pradėjo kurti, tekstilės dirbinius jau ne kartą eksponavo parodose. O atšilus orams jos kūryba prasideda sodyboje, kur visus kampelius išdabina gėlėmis.
Naujausi praėjusių metų Stepono Kamino darbai papuošė Telšių miškų urėdiją.