Ištraukos iš devyniasdešimtmečio paškuvėniškio gyvenimo knygos
VLADISLOVAS ALFRIDAS DAUGINIS iš Paškuvėnų kaimo neseniai paminėjo garbingą devyniasdešimtmetį. Sukaktuvių proga jį pasveikino Telšių rajono vicemeras Petras Kuizinas, Upynos seniūnas Donatas Želvys ir Kaunatavos bendruomenės pirmininkė Rima Butikienė.
Danutė Jackutė
Spalvingas gyvenimas
Su devyniasdešimtmečiu galėtum kalbėtis ir kalbėtis, prirašytum storiausią knygą — toks spalvingas jo ilgas gyvenimas. Jei ne negandos — karas ir tremtis, sukaktuvininkas iš savo gimtojo kaimo turbūt nebūtų iškėlęs kojos.
V.A.Dauginis gimė Paškuvėnų kaime. Su juo drauge užaugo sesuo. Sodybą, nugriovę senuosius prosenelių statytus trobesius, pastatė tėvai, o vėliau — 1939 metais — pastatė erdvų betoninį rūsį, dvi daržines, tvartus, talpų svirną. Tėvai ūkininkavo, valdė 20 hektarų žemės. Laikė porą arklių, penkias karves, prieauglį.
Ketino išeiti iš namų
Gyvenimas kaime vaikui paliko daug neišdildomų įspūdžių, kuriuos, sakė, prisimenąs nuo penkerių metų.
Tai įvyko 1929-ųjų žiemą. Sūnus pasakė tėvui, kad išeinąs iš namų, paliekąs tėvus ir gyvensiąs vienas miške. Tėvas pritarė penkiamečio apsisprendimui. Paėmęs arklio pašarui skirtą maišą (abraką), į jį įdėjo lašinių, duonos ir įdavė sūnui.
„Užsikabinau terbą ant peties, o toji žeme velkasi. Patraukiau per aptvarą link miško. Anksčiau sodybas tverdavo aptvarais, o žiemą juos užpustydavo sniegu ir vos galėdavai išbristi. Tėvas iš tolo stebėjo, žiūrėjo, kur eisiu, ką darysiu. Paėjęs šiek tiek išgirdau skalijant kaimynų šunis. Išsigandau ir apsisukęs sugrįžau į namus. Tėvui tuomet paaiškinau, kad negaliu eiti į mišką, nes bijau šunų“,— taip apie nesėkmingą pirmąją kelionę pasakojo pašnekovas. Jis prisipažino, kad nuo mažumės labai mėgo mišką ir norėdavo po jį klaidžioti. Net baigęs vidurinę ketino stoti mokytis miškininkystės. O medžioti pradėjo sulaukęs penkiolikos metų.
Pirmoji medžioklė
Tėvas šiam sūnaus pomėgiui niekada nepritarė. Tik kaimynas Grušas mitrų vaikinuką į medžioklę kviesdavosi. „Nors tėvas neleido, bet nė vienos medžioklės nepraleisdavau, vis su kaimynu išsiruošdavau. Jis seną dvivamzdį šautuvą įtaisė. O koks džiaugsmas apėmė nešantis šautuvą. Kaip tikrą medžiotoją kaimynas pastatė laukti pasirodant žvėries. Pasisekė nušauti lapę. Buvau toks laimingas, kad net sunku apsakyti. Tik tėvas nė kiek nesidžiaugė ir nekreipė dėmesio. Gal todėl, kad laimikis niekam tikęs, net lapės kailis buvo nušiuręs“,— kalbėjo paauglystės metus prisiminęs devyniasdešimtmetis. Turbūt apie medžiokles, sėkmingas ir nelabai, vyrai galėjo kalbėtis ištisas valandas, tuo labiau, kad kartu dalyvaudavo ir vicemeras P.Kuizinas.
Dar viena sukaktuvininko aistra — bitininkavimas. Dvylikametis kartu su tėvu pradėjo rūpintis bitėmis. Vienu metu laikė po 12-15 šeimų. Dabar tik keturias turi, tačiau kasmet jos prineša pilnus korius medaus, juo aprūpina savo artimuosius ir bičiulius.
Kariuomenės savanoris ir tremtinys
V.A.Dauginis 1938 metais pradėjo mokytis Telšiuose, Motiejaus Valančiaus (dabar Žemaitės) gimnazijos pirmojoje klasėje. Apsigyveno Telšiuose ir nuomodavo butus pas įvairius šeimininkus Luokės, Gėlių gatvėse. Gimnazijoje mokėsi iki 1944 metų.
„Dar mokydamasis gimnazijos šeštoje klasėje įstojau į Lietuvos laisvės armijos karių gretas. 1944 metų rudenį į gimnaziją buvo atvykę Lietuvos kariuomenės karininkai. Rekomendavo stoti į Lietuvos laisvės armiją (LLA). Aiškino paskutiniųjų mėnesių tarptautinę padėtį ir Lietuvai gresiantį pavojų iš Rytų. Kvietė organizuotis bendrai kovai už Tėvynę. Ragino gimnazistus stoti į vokiečių savisaugos dalinius“,— knygoje „Lietuvos laisvės armijos kovos Žemaitijoje“, išleistoje 2008 metais, prisiminimais dalijosi V.A.Dauginis, kuriuos 2004 metais užrašė rezistencijos metraštininkas ir fotografas Alfonsas Beresnevičius.
Šioje knygoje išsamiai aprašyti sudėtingi V.A.Dauginio gyvenimo metai, pasakojama apie 1944 metų vasarą, kai jis tarnavo LLA Vanagų karinėje-mokomoje stovykloje Plokštinės miške prie Platelių ežero. Vėliau važiavo į Vokietijos karinės žvalgybos mokyklą, o 1945 metų gegužės 9 dieną kartu su sovietų Raudonosios armijos generolais, pulkininkais dalyvavo Antrojo pasaulinio karo baigimo iškilmėse Vokietijoje. Po to sekė sunkūs mėnesiai sovietiniame kariniame dalinyje, kelionė į Lietuvą sunkvežimiais, pėsčiomis, traukiniu. Vėliau — nesėkmingas pabėgimas iš sovietų kariuomenės ir suėmimas. Kaip sakė pašnekovas, tas laikas jam buvęs sunkesnis nei ilgi tremties metai.
Sukūrė šeimą
Baigęs keturis metus trukusią kario tarnybą, 1948 metų gegužės mėnesį parvažiavo į savo tėviškę Paškuvėnus. Po kiek laiko įsidarbino Telšių draudimo skyriuje. Čia sutiko savo būsimąją žmoną Petronėlę, dirbusią raštvede, ir 1949 metais susituokė. Drauge išgyveno šešiasdešimt metų. Sutuoktiniai užaugino tik vieną dukrą Almą. Ji baigė medicinos studijas, tapo puikia gydytoja, atsakinga darbuotoja ir vadovauja Regioninei Telšių ligoninei.
Alma su sutuoktiniu Stanislovu susilaukė dviejų dukrų — Monikos ir Dovilės. Jos seneliui padovanojo tris provaikaičius. Monika augina dvi dukras, o Dovilė — keturiolikametį sūnų.
Be kaltės kaltas
Knygoje „Lietuvos laisvės armijos kovos Žemaitijoje“ rašoma, kaip 1951 metais, jam dirbant draudimo skyriuje, į darbovietę paskambino Telšių saugumo viršininkas ir liepė užeiti į kabinetą pasikalbėti. Pokalbis nebuvo malonus, nes saugumietis nekreipė dėmesio į V.A.Dauginio aiškinimus, o perskaitęs baudžiamojo kodekso straipsnį klausinėjo, kur tie, kurie priklausė LLA. Į gimtuosius namus nebeišleido. Iš pradžių uždarė Telšiuose, vėliau Šiaulių kalėjime, vėl Telšių saugumo rūsiai, tardymai, kol pagaliau 1953 metų pavasarį Pabaltijo karinės apygardos karinio tribunolo teisme išgirdo nuosprendį: baudžiamas pagal 58 straipsnį — 25 metai kalėjimo lageryje ir 5 metai tremties.
Po pusmečio, praleisto kalėjime Šiauliuose, išvežė į Šiaurę. Kalėjo Salecharde, lageryje prie Obės upės žiočių. Iš ten keliavo į Salavato miestą Totorijos autonominėje respublikoje, kur dirbo naftos perdirbimo gamyklos statybose. Iš tremties V.A.Dauginis sugrįžo tik 1960 metais.
Tremtyje jis sutiko daug garbių lietuvių. Tarp jų — poetą ir vertėją Eduardą Astramską, pedagogą, Šiaulių miesto politinį ir visuomenės veikėją Petrą Ivoškų. Su V.A.Dauginiu lageryje susibičiuliavęs Stanislovas Vitkus tapo žentu, nes 1969-aisiais sukūrė šeimą su tremtinio dukra Alma Dauginyte.
Tėvo pamokos
„Augau viena šeimoje, bet tėvai neišlepino, viską dirbau, išskyrus žemės darbus, kurių labai nemėgau. Kai tėvas liepdavo eiti ravėti daržų, sakydavau, kad geriau žydų kalbos mokysiuos“,— prisipažino Alma Vitkienė. Ji pasakojo, kad nuo mažumės tėvai jai skiepijo pareigingumą, tvarkingumą, darbštumą, drausmę. „Skaityti galėdavau iki 10 valandos vakaro. Tėtis nė žodžio nesakydavo, bet išgirsdavau krenkštelėjimą ir žinodavau, kad reikia gesinti šviesą. Pamenu, mokiausi ketvirtoje klasėje, ir vieną rytą išskubėjau į mokyklą. Pakeliui, prisiminusi, kad liko nepaklota lova, grįžau, nes buvau pratinama prie tvarkos“,— pasakojo pašnekovė, pripažinusi, kad tėtis sugebėjo viską taip sudėlioti, jog negalėdavo tų ribų peržengti.
„Tėtis versdavo gerai mokytis ir daug skaityti, o perskaitytą knygą aprašyti. Jis ir pats skaitė knygas. Norėjo, kad tapčiau agronome. Sakydavo, kad net mešką galima išmokyti šokti, o iš vaiko padarysiąs ką tik panorėjęs. Niekada nepagirdavo, tik sakydavo, jog galėjau ir geriau padaryti“,— prisiminimais dalijosi dukra.
„Nesu girdėjusi, kad tėtis blogai apie kaimynus kalbėtų. Su visais sutarė, bendrą kalbą rasdavo. Nors jis dešiniųjų pažiūrų, tačiau, jo manymu, politikos nederėtų iškelti į pirmąją vietą. Visi Lietuvoje turi gyventi ir dirbti tvarkingai, atsakingai“,— kalbėjo Alma.
„Dauginį vadindavome kaimo Petrovičiumi, nes visada jaunesni patarimo ar kokios pagalbos tik pas jį skubėdavome“,— sakė bendruomenės pirmininkė R.Butikienė.
Briedis Pincis
O pabaigai — apie iš lūpų į lūpas sklindantį pasakojimą apie prijaukintą briedį. Vyresni Paškuvėnų, Kaunatavos ir gretimų kaimų gyventojai, taip pat ir bendruomenės pirmininkė R.Butikienė prisimena, kaip V.A.Dauginis vaikštinėdavo su briedžiu Pinciu, kuris sekiodavo paskui šeimininką tarsi šuniukas. Jauną briedžiuką priglaudęs savo sodyboje augino porą metų. Jį vesdavosi ir į medžioklę, tad prijaukintas žvėris priviliodavo medžiotojams grobį. Pašnekovas pasakojo, kad stambus žvėris kaimynų puodus lauko virtuvėse patikrindavo. Vakarais į kolūkio fermą nueidavo — kai gyvuliams darbininkai dalindavo miltus, ir jam duodavo. Paėdęs ten pat ir užmigdavo.
R.Butikienė prisiminė atvejį, kai Pincis užsukęs į kontorą duryse užstrigo, tad V.A.Dauginiui teko paplušėti, kol jį atbulą išstūmė. Paaugusį žvėrį, kaip ir šeimininką, traukė miškas. Tuo labiau, kad atėjo laikas briedžiui ieškotis poros. Pincis pasprukdavo nuo šeimininko, bet ir vėl sugrįždavo. Tačiau vieną dieną išėjo visiems laikams, nors žmonės paskambinę pranešdavo, jog tai vienur, tai kitur matydavę vaikštantį briedį.
V.A.Dauginis mano, kad negerai laukinius gyvūnus prijaukinti, tačiau žmonės, suradę kur žvėrelį ar paukštį, jam atnešdavo, nes žinojo, jog priglaus nelaimėlius. Erdvioje sodyboje šeima visada laikė ne tik įprastus kaimiečiams gyvulius, bet ir augino nutrijas, triušius, povus bei kitus gyvūnus. Dabar jo sodybą saugo keturi šunys, kudakuoja keturios vištos ir gaidys. Pats vienas savo augintiniais neįstengia rūpintis. Juos prižiūri, o ir pačiam namų šeimininkui prikimba slaugytoja Genovaitė.
Sunkiai vaikštantis devyniasdešimtmetis dabar laukia pavasario, kai galės, pasiramstydamas lazda, išeiti į sodą apžiūrėti savojo bityno ir įžuvintos karpiais kūdros.