Telšių rajono savivaldybės taryba sausio 29 d. nusprendė gatvę Telšiuose nuo Saulėtekio gatvės Paežerės kaimo link ir tos pačios gatvės tęsinį Paežerės kaime, Viešvėnų seniūnijoje, pavadinti Viktorijos Adačkutės vardu. Tokį pavadinimą gatvei parinko Komisija gatvių ir kitų objektų pavadinimams parinkti.
Birutė Žulkutė
Komisijos gatvių ir kitų objektų pavadinimams parinkti pirmininkė
Devyniolikametė Viktorija Adačkutė 2005 m. birželio 24 d. nuskendo turistinio žygio metu, gelbėdama skęstančius vaikus. Kartu su ja tada nuskendo taip pat vaikus gelbėjusi alsėdiškė Vilma Budreckytė. Visi vaikai buvo išgelbėti. 2014 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Viktoriją Adačkutę ir Vilmą Budreckytę už drąsą, sumanumą ir ryžtą gelbstint žūvančius žmones, nepaisant pavojaus savo gyvybei, apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (Lietuvos Respublikos Prezidento 2014 m. birželio 30 d. dekretas Nr. 1K-1867).
Vyresnės kartos žmonės apie šiuolaikinį jaunimą dažniausiai atsiliepia nekaip: ir mokykloje įžūlūs, ir gatvėje dėl jų nesaugu, ir dirbti nenori, ir girtuokliauja, ir susimuša… Juk ir per televiziją, ir spaudoje dažniausiai apie tokius kalbama. Viktorija priklausė kitai jaunimo grupei. Ji, kaip ir daugelis jos draugų ir kitų, su kuriais taip ir nespėjo susipažinti, gyveno kitokį, labai įdomų, aktyvų, prasmingą, turiningą gyvenimą, siekė tobulėti tiek, kiek leido jėgos ir laikas. Kiek daug įdomių dalykų, įdomios veiklos, tik to laiko viskam nebeužtekdavo! Po pamokų reikia bėgti į treniruotes, į dailės studijas. Sako, futbolas tik berniukams, bet Viktorija jį žaisti itin mėgo, patiko ir bėgimo varžybose dalyvauti, kur laimėdavo prizines vietas. Buvo labai fiziškai stipri ir ištverminga. Mergaitė itin stropiai mokėsi, dažnai tėvai rytais girdėdavo, kaip ji patyliukais kartojasi tai, ko mokėsi iš vakaro. Ir pertraukos tarp pamokų tam būdavo skiriamos. Perėjus mokytis iš „Germanto“ vidurinės mokyklos į Žemaitės gimnaziją, buvo labai sunku. Bet Viktorija tvirtai pasakė: „Mano vardas reiškia pergalę. Ir aš nugalėsiu“. Baigiamosiose klasėse labiausiai susidomėjo informatika, tad ir savo ateitį su ja susiejo. Bet net ir įstojusi į Vilniaus universiteto Kauno humanitarinį fakultetą studijuoti informatikos, vis dar dalyvaudavo jaunųjų šaulių veikloje. Jai patiko sunkios, ištvermės reikalaujančios užduotys, na ir kas, kad iki ausų išsimaudai purve. Užtat kaip po to linksma su bendražygiais prisiminti nuotykius.
2005 m. birželio 24 d. Lietuvos šaulių sąjungos vasaros stovykloje turistinio žygio metu per vieną akimirką reikėjo nuspręsti: šokti į vandenį ir gelbėti skęstančius vaikus, rizikuojant gyvybe, ar daryti tik tai, kas saugu. Nei Viktorija, nei Vilma greičiausiai nespėjo net suabejoti — puolė į vandenį gelbėti vaikų. Deja, tai buvo paskutinis abiejų mergaičių apsisprendimas. Vaikus išgelbėjo, tačiau baisioje sumaištyje pačios nuskendo.
Praėjo beveik 10 metų. Viktorijos tėvų skausmas nė kiek neatlėgo, gal tik labiau išmokta su juo gyventi. Pasakoti apie dukrą jiems vis dar labai skaudu. Guodžia nebent tai, kad jos žūtis nebuvo beprasmė, kad jaunos mergaitės didvyriškas poelgis neužmirštas. Šeima užaugino du puikius vaikus, nors, kaip prisimena mama Irina Adačkienė, buvo labai sunku auginti pametinukus. Pati užaugusi vaikų namuose, tvirtai įsikabinusi į gyvenimą, visas savo jėgas skyrė šeimai: kad tik vaikams nieko netrūktų, kad dori užaugtų, kad išmoktų visko pasiekti savo jėgomis. Juk jei turi sveikas rankas ir kojas, viską gali. Vaikus nuo mažumės pratino netinginiauti, padėti tėvams ir kitiems. Viktorija šeimoje išmoko ne tik buities, bet ir kai kurių ūkio darbų, išmoko būti atsakinga už ją supantį pasaulį: ir už jaunesnį brolį, ir už daržovių lysvę, ir už mažus žąsiukus, kuriuos net išmokė draugauti su kate.
Viktorijos Adačkutės gatvė primins mums visus, kurie, nė nespėję susimąstyti apie pavojų savo gyvybei, pakluso vidiniam impulsui gelbėti patekusįjį į bėdą. Visuomenė, kurioje vis dar yra tokių žmonių, turi ateitį.
Viktorijos Adačkutės tėvų laiškas:
„Gerieji Jūsų darbai bus užmiršti rytoj.
— Vis dėlto darykite gerus darbus!
Sąžiningumas ir nuoširdumas daro Jus pažeidžiamą.
— Vis dėlto būkite sąžiningi ir nuoširdūs!“
(Iš Motinos Teresės knygos „Visai paprastas kelias“)
Tai žodžiai, kuriuos aptikome tarp mūsų dukrelės užrašų. Manome, kad panašiais principais vadovaujasi žmonės, kurių daugumos mes net nepažinojome.
Todėl su visa pagarba norime jiems padėkoti už visas pastangas, kad mūsų dukros Viktorijos Adačkutės vardas ir toliau gyventų tarp jos mylėtos mokyklos sienų ir gimtajame mieste.
Ačiū tariame Žemaitės gimnazijos direktoriui Žydrūnui Želniui, mokytojams, mokiniams bei jų tėveliams. Ir atskirai: buvusiai Viktorijos klasės auklėtojai Daliutei Dambrauskienei bei istorijos mokytojai Ainai Šiaulytei, kurios tam skyrė dalį savo laisvo laiko, taip pat Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vyr. specialistui bei Telšių apskrities Žemaitijos šaulių 5-osios rinktinės vadui Arūnui Juškai ir Viktorijos močiutei. Taip pat dėkojame Telšių rajono savivaldybės tarybai bei idėjos rinkti gatvių ir kitų objektų pavadinimus iniciatorei Birutei Žulkutei kartu su aktyviu piliečiu Faustu Meiženiu.
Linkime visiems sveikatos ir sėkmės gyvenime!
Albinas ir Irina Adačkai