Nenugalėtasis
Šiųmetę Kovo 11-ąją švęsdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-erių metų sukaktį, deja, nebeišgirsime mūsų Tėvynės Laivės gynėjo Alberto Gargaso, telšiškių meiliai vadinto „Bočiumi“, keliančių dvasią minčių, — su šiuo kovotoju — NENUGALĖTUOJU — amžinai atsisveikinta praėjusiais metais, vasario 16-osios — Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, per kurią jam būtų sukakę 91-eri, išvakarėse. Šitie „Bočiaus“ atsiminimai užrašyti paskutiniais jubiliejiniais jo gyvenimo metais. Taip ir liko savo garbiam 90-ties metų jubiliejuje Gargasas — iškeliavo ramus, sąmoningas, kritęs tarytum ąžuolas, neilgai tegniuždytas tos lemtingos ligos… Jau nepriklausomoj tėviškės žemėj tasai kilnus „Bočius“ patriotizmo sėklą vis sėjo, — turėtų ji juk sudygti — ypač jaunimo imlioje širdyje…
Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė
Patriotizmo gyvas pavyzdys
2013 metų Lietuvos valstybės atkūrimo diena — Vasario 16-oji — telšiškiui Albertui Gargasui — ypatinga šventė, — šis aukštas, jaunatviškai lieknas vyriškis, kaip įprasta, tvirtu žingsniu įžengė į savo devyniasdešimtąjį gimtadienį. Šia proga Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Telšių filialo valdybos vardu jos pirmininkė Adolfina Striaukienė jubiliatui pareiškė padėką, kad jis, ir garbingo amžiaus sulaukęs, tarnauja jaunystės idealams.
Iš tikrųjų Gargasas aktyviai veikė nuo pirmųjų Sąjūdžio dienų: 1991-ųjų sausio 13-ąją budėjo prie Seimo rūmų, dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijų darbe, bendravo su jaunimu — jaunaisiais šauliais, ateitininkais, skautais, lankėsi mokyklose, kur pasakojo savo atsiminimus… „Bočius“ — gyvas tikrojo patriotizmo pavyzdys ne vien tik telšiškiams. Gargasas savo aštuoniasdešimtmečio išvakarėse už nuopelnus kuriant ir stiprinant mūsų Respublikos krašto apsaugą buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 2009-aisiais Lietuvos kariuomenės dienos proga Gargasui — Žemaičių apygardos partizanų ryšininkui, politiniam kaliniui, kovotojui už politinių kalinių teises GULAG‘ e, partizanų pogrindinės spaudos platintojui — už didvyrišką Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gynimą Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė iškilmingai įteikė Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžių.
Tad peržvelkime šito žemaičių didžiavyrio prasmingąjį gyvenimą, ilgėliau stabtelėdami ties jo papasakotais epizodais, kurie įkvėptų mus branginti savąją Tėvynę, laisvę, būti tvirtais, lemties audrų, laiko tėkmės neįveiktais — kaip mūsų ,„Bočius“…
Už tėvų žemės laisvę
Albertas Gargasas gimė 1923-aisiais Buenos Airėse — Argentinos sostinėje, lietuvių emigrantų šeimoje. Alberto mama prastai jautėsi svetimoje žemėje — ją traukė gimtinė, — tad su trejų metukų vienturčiu sūneliu ji grįžo į Lietuvą — į savo tėviškę — Mažeikių rajone esantį Auksodžio kaimą. Auksody baigęs pradinę mokyklą, Albertas darbavosi dėdės, mamos brolio, ūkyje. Paskui jis dirbo ūkvedžiu Dabikinės (netoli Senosios Akmenės) vaikų globos namuose.
Antrosios sovietinės okupacijos metais Gargasas buvo vienas iš Lietuvos laisvės armijos Lietuvos demokratinės kovos sąjungos 43 skyriaus — Mažeikių apskrities pogrindinės organizacijos — narių, veikusių nuo 1945 metų. Šitoje organizacijoje veikė per šešiasdešimtį žmonių, kurie turėjo du kulkosvaidžius, keturis automatus, aštuonis šautuvus ir penkis pistoletus. Toji organizacija buvo priimta į Lietuvos laisvės Armijos (LLA) Žemaičių apygardos „Alkos“ rinktinę, veikusią Mažeikių apskrityje. Gargasas šioje organizacijoje ėjo ryšių viršininko pareigas — nuolat palaikė ryšį tarp Vilniuje esančio Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) štabo (BDPS politinis kovos sąjūdis, išaugęs ilgų metų kovoje su Lietuvos okupantais — bolševizmu ir fašizmu — aut pastaba) ir Žemaičių apygardos „Alkos“ rinktinės. Ryšių viršininkas sugebėjo perduoti partizanams iš Mažeikių miesto komjaunimo komiteto išneštus radijo imtuvą ir rašomąją mašinėlę.
Tačiau čekistų užverbuotas BDPS vadovas Juozas Markulis-Erelis jiems pranešė, kas tie mažeikiškiai pogrindininkai. Mažeikių MGB Sokolovo smogikai, apsimetę partizanais, reikalavo Gargaso juos nuvesti pas Akmenės partizanus ar jų ryšininkus (MGB agentai smogikai — tai apsimetantys partizanais čekistai ir jų parengti provokatoriai bei paimti į nelaisvę užverbuotieji buvę partizanai, kurie naikino ne tik partizanus, bet ir civilius gyventojus. Jie veikdavo saugumo majoro Aleksejaus Sokolovo suformuotose vadinamosiose specialiosiose grupėse, kurioms vadovaudavo operatyvininkas — aut. pastaba). Albertas pajuto apgaulę ir neįvykdė reikalavimo — tad liko gyvas pats ir nepražudė partizanų.
Bausmė nenorinčiam vergauti
Vis dėlto 1948 metų sausį pogrindinės organizacijos nariai suimami — jie patenka į Mažeikių čekistų požemius. Albertas Gargasas, kaip ir keli jo bendražygiai mažeikiškiai pogrindininkai, 1948 -ųjų sausio 10 -ąją, jau sutemus, susiruošė vykti į Vilnių, — tačiau čekistai Akmenės geležinkelio stoty (Ventos gyvenvietėj) jį, ginkluotą, suėmė. Naktį praleidusį Akmenėje Gargasą nuvežė į Mažeikius — į Saugumo būstinę, kur jis buvo itin žiauriai tardomas dešimt parų — dieną ir naktį: rankos surakintos, valgyti neduoda, be galo skaudžiai muša, kaliošais daužo veidą, o kai nualpsti, spardo… Tardė ir Gargaso bendražygį Kazlauską — abu buvo susitarę duoti tokius pat parodymus. Paskui dvidešimt parų Gargasui teko išbūti Mažeikių kalėjime. Jį uždarė rūsyje — nebuvo kur atsigulti, utėlių galėjai užgriebti pilnas saujas… Nuo vasario pradžios iki gegužės 1-osios tardymas tęsiamas Vilniaus Saugumo rūmuose. Tardant Gargasą, čekistams labiausiai rūpėjo išsiaiškinti, kam ryšių viršininkas perdavė iš BDPS gautus suklastotus pasus, kuriuos vežė traukiniu iš tikrųjų pas ryšininką eigulį. Ir Gargasas, ir Kazlauskas, kaip buvo susitarę, tardomi sakė, jog miške susitiko po egle (ta eglė tikrai augo jų nurodytoj vietoj), o eigulio prašę malkų komjaunimo patalpoms Mažeikiuose šildyti. Pirmasis tardytojas buvęs be galo žiaurus, tačiau Gargasą tardęs kitas rusų tautybės tardytojas su juo elgęsis žmoniškiau (tai tardymo gudrybė, kurios tikslas — paskatinti tardomąjį kalbėti atviriau). Gargasas su tuo rusu galėjo bendrauti be vertėjo, nes buvo pramokęs rusų kalbos. Tasai žmoniškesnis tardytojas liepęs tardomajam atnešti valgyti, leidęs jam pažiūrėti pro langą į Lukiškių aikštę, pasakęs, kad jis bus nuteistas 25 metus kalėti ypatingojo režimo lageriuose pagal labai sunkų 58 straipsnį už tėvynės išdavimą, tačiau turįs galimybę išlikti gyvas, jei „mokės gyventi“.
Vilniuje, centriniame Lukiškių kalėjime, apie mėnesį Gargasas laukė teismo. Jis iš tikrųjų buvo nuteistas 25 metus kalėti ypatingojo režimo lageriuose pagal 58-1 A, 58-11 ir 58-8 straipsnius. Liūdnai pagarsėjęs 58 straipsnis ypatingas — už tėvynės išdavimą… Gargasą uždarė į pusrūsyje esančią kamerą, — čia jis išbuvo apie porą mėnesių. Vienas iš toj kameroj kalėjusių — bokso treneris Vasiliauskas. Gargasas, kaip ir kiti kaliniai, bandė susisiekti su kalinčiaisiais gretimoje kameroje stuksendamas (pasak Gargaso, „kaldamas“) Morzės abėcėlę.
Iš Vilniaus Gargasą kartu su kitais kaliniais išvežė traukiniu — kaliniai buvo pergabenami „Stolypino vagonais“ (stalinizmo metais taip pavadinti geležinkelio krovininiai vagonai, kurie, XX a. pradžioje Rusijos imperijoje vykdant Piotro Stolypino agrarinę reformą, buvo pritaikyti žmonėms ir jų turtui pervežti). Į vieną kupė buvo prigrūsta apie 12-15 žmonių. Langeliai į koridorių pinti iš vielos, kad vaikštantis kareivis su automatu matytų, kas vyksta kupė viduje. Kartą per tris paras kiekvienam kaliniui duodavo 1,5 kg prastos duonos ir tokios baltos žuvies, kuri buvo be galo sūri, ir nuo jos labai troškino. Kartą per parą atnešdavo vandens, kurio galėjai gerti, kiek nori, tačiau į tualetą leido eiti rečiau, negu gerti vandens, o apsišlapinus — mušdavo. Toks elgesys su kaliniais — tai vienas iš daugelio jų kankinimo būdų. Gargasas, siekdamas patirti mažiau kančių, tos žuvies nevalgydavęs.
Kalinius išlaipino Kuibyševe ir atvarė į kalėjimą. Čia atėmė maišelius su maistu, kas jo turėjo, ir drabužius, kuriuos tikriausiai parduodavo. Nuvedė į pirtį, kur vandens buvo labai mažai, nuskuto, apkirpo. Pamačiusieji mėlynes ant Gargaso kūno stebėjosi, kodėl jos atsirado. „Saugume mušė“, — šis paaiškinęs. Gargasas, likęs be gana gerų drabužių — be palto, kostiumo, megztinio, netekęs ir batų, šūktelėjęs: „Geriau nužudykit!..“ Visgi jam drabužius ir batus sugrąžinę. Gargasas pateko į kamerą, kurioje politiniai kaliniai buvo sugrūsti kartu su kriminaliniais — čia buvo daugybė žmonių…
Kazachstano lageriuose
Po kelių savaičių kalinius kažkur išvežė. Juos išlaipino nežymioje geležinkelio stotelėje stepių platybėse — Karabase — paskirstymo į lagerius punkte Kazachstane, kur teko išbūti apie mėnesį. Politiniai kaliniai dviejuose barakuose „įkurdinti“ vėl kartu su kriminaliniais. Taigi šios dvi kalinių grupės konfliktuodavo — politiniams kaliniams visgi pavyko įveikti kriminalinius. Čia buvo maždaug šimtas lietuvių — Gargasas įsiminė gimnazijos kapelioną iš Kauno.
1948 –ųjų spalį Gargasas su kitais politiniais kaliniais atsidūrė Džezkazgano lageryje ypač pavojingiems „liaudies priešams“, kurie buvo įdarbinti vario rūdos kasyklose. Čia jis prabuvo apie keturis mėnesius. Brigadininkas atiminėjo iš kalinių gautus siuntinius. Netekęs kantrybės Gargasas taip „trinktelėjo“ brigadininkui, jog šiam teko iškviesti gydytoją. Šiam lagery dar nebuvo girdėta, kad kuris iš kalinių išdrįstų pakelti ranką prieš brigadininką, kuris darė su jais, ką norėjo. Prižiūrėtojai, primušę riaušininką, žiemą, vasario pradžioje, kai lauke — daugiau negu trisdešimt laipsnių šalčio, uždarė jį į neapšildomą karcerį (vieną karcerį apšildydavo), kuriame tik su apatiniais drabužiais, basnirčia įsispyręs į batus tasai išbuvo penkiolika parų, nors paprastai kaliniai karceryje ilgiausiai išbūna septynias paras. Mušė Gargasą ir karcery. Čia jis per dieną gaudavo 200 gramų labai prastos duonos ir puodelį vandens, o kas trys dienos — pusę litro sriubos. Ant betoninių karcerio grindų telkšojo vanduo. Nuo 23 valandos iki šešių ryto leisdavo atsigulti ant į karcerį įmetamų trijų sukaltų lentų, tarp kurių buvo tarpai, į kuriuos sulysusio kalinio kaulai įstrigdavo — buvo baisiai šalta, už grotuoto lango stūgavo vėtra.
1949 metų sausio pabaigoje už pasipriešinimą rusui brigadininkui Gargasas perkeliamas į bene už 120 kilometrų nuo Džezkazgano įkurtą Baikonūro lagerį, kuriame — specrežimas, — kur kas baisiau negu Džezkazgane. Gydytojų komisija neva nustatinėjo darbingumo grupę. Pačiupinėja užpakalio odą — ir tuo baigiasi sveikatos patikrinimas. Vos gydytojai nepasisavino šilto Gargaso megztinio — dar iš Lietuvos. Jis pareikalavo grąžinti megztinį, kurį galėsią pasiimti po jo mirties. Lageryje kalėjo apie trisdešimt politinių kalinių, penki iš jų –— lietuviai. „Speclago“ kaliniai turėjo ant drabužių užsisiūti asmeninį numerį. Gargaso numeris — SD 575. Kaliniai buvo įkurdinti dviejuose barakuose ir „zemliankoje“ (žeminėje). Čia artimiesiems laišką buvo leidžiama parašyti tik kartą per metus. Brigadininkas vaikščiodavo už bato užsikišęs peilį, jis be gailesčio mušdavo prasižengusius kalinius. Kalintieji lageryje dirbo vario kasyklose sveikatai labai pavojingomis sąlygomis. Buvo keturios šachtos, kuriose vergiškai plušėjo 120 šachtininkų.
Gargasui teko dirbti šachtoje, kurioje telkšojo daugiau negu pusė metro vandens. Vietos buvo mažai — teko dirbti atsigulus ant šono. Žiemą šachtoje sušlampi, apledėji. Nusiprausti negali. Naktį atsigulęs šiek tiek pradžiūsti, o kitą dieną — ir vėl tas pats… Roges su iškasenomis aukštyn traukė žemaūgiai kinų ir vietnamiečių tautybės kaliniai, — kadangi vos galėjai pralįsti, jų nugaros nuolatos būdavo nubraižytos. Lageris turėjo ir siuvyklą, kurioje dirbo trys lietuviai — jie užtardavo šachtoje dirbančius savo tautiečius. Gargasas atsisakė lindėti šachtoje. Paskirtas dirbti viršuje, kur iškasenos buvo vežamos mediniais vagonėliais. Jis ėmė atplėšinėti vagonėlių lentas. Tai pastebėjęs prižiūrėtojas paklausė, ką darąs. Protestuojantis kalinys atsakęs: „Remontuoju…“ Gargasas bandė perduoti laišką, kad jį išsiųstų Sibire tremtyje esančiai motinai. Brigadininkas kazachas tai pamatė ir Gargasas septynias paras turėjo kankintis karceryje, kuris buvo toks pat kaip Džezkazgane. Išleistą iš karcerio jį, smarkiai nukamuotą, brigadininkas vėl vertė sunkiai dirbti. Supykęs Gargasas apkūlė kazachą ir jam prievarta liepė valgyti lašinius — tas ėmė vemti, tada nuolankumo nepripažįstantis kalinys brigadininkui, nežmoniškai išnaudojusiam kalinius, lašiniais ištrynė veidą, rankas — tai kazachų tautybės žmogui — baisus įžeidimas. Po žiaurių tardymų Gargaso visas kūnas buvo nusėtas mėlynėmis. Jis lagerio vyresnybei aiškino, jog negaunąs siuntinių — tad negalėjęs lašinių turėti. Ir vėlei — septynios paros karcery. Kaip maištaujantis kalinys Gargasas lageriuose dažnokai septynioms paroms būdavo uždaromas į karcerį.
(Bus daugiau)