Ant septynių kalvų

Nenugalėtasis

Šiųmetę Kovo 11-ąją švęsdami Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-erių metų sukaktį, deja,  nebeišgirdome mūsų Tėvynės Laivės gynėjo Alberto Gargaso, telšiškių meiliai vadinto  „Bočiumi“, keliančių dvasią minčių, — su šiuo kovotoju — NENUGALĖTUOJU — amžinai  atsisveikinta praėjusiais metais, vasario 16-osios — Lietuvos valstybės atkūrimo dienos,  per kurią jam būtų sukakę 91-eri, išvakarėse. Šitie  „Bočiaus“ atsiminimai užrašyti  paskutiniais jubiliejiniais jo gyvenimo metais. Taip ir liko savo garbiam 90-ties metų  jubiliejuje Gargasas — iškeliavo ramus, sąmoningas, kritęs tarytum ąžuolas, neilgai  tegniuždytas tos lemtingos ligos… Jau nepriklausomoj tėviškės žemėj tasai kilnus „Bočius“  patriotizmo sėklą vis sėjo, — turėtų ji juk sudygti — ypač jaunimo imlioje širdyje…

Elena Borusevičiūtė-Šidlauskienė     

(Tęsinys. Pradžia Nr.20)
Po protesto prieš kazachą brigadininką Gargasą perkėlė dirbti į statybas. Spaudė 35  laipsnių šaltis. Reikėjo tverti tvorą. Kaip įkasti žemėn stulpus, kai ta žemė — kaip  akmuo? Kalinius prižiūri rusų tautybės brigadininkas su penkiais padėjėjais. Jeigu  nedirbsi, jie tave muš. Sukilus vėjams, lagerį tiesiog užpustė. Kaliniai kasdavo sniegą,  bet tuoj pat užpustomais bėgiais negalėjo atvykti traukinys ir atvežti maisto. Šiek tiek  produktų atgabendavo kupranugariais. Iš lagerio išvežė kriminalinius nusikaltėlius, Liko  tik trisdešimt politinių kalinių.
Panaikinus Baikonūro lagerį, 1950 -ųjų vasarą Gargasui teko grįžti į Džezkazgano lagerį —  į šachtą, kur buvo nustatyta nereali išdirbio norma. Gargasas atsisakė darbo šachtoje. Jį  užtarė brigadininkas, uzbekas, kuriam vienas iš kalinių, lietuvių, buvo išgelbėjęs gyvybę. Lageryje brigadininkai, kuriais prižiūrėtojai paskirdavo kalinius kriminalistus, skirstė  darbus ir nustatinėjo maisto kiekį. Lagerio valdžia net skatino brigadininkų terorą.  Vadovybei nebuvo paslaptis, jog brigadininkai sau pasiimdavo vargano maisto davinio dalį,  versdavo nuolat alkanus kalinius už juos sunkiai dirbti. Jie savivaliaudavo — tyčiodavosi  iš kalinių, juos kankindavo: tai labai mažai košės kaliniams teduodavo, tai išvis palikdavo  juos be maisto. Būdavo, kai patys jau pasisotina, grindimis paleidžia čiuožti aliuminį  dubenėlį su koše į pulką alkanųjų — tie lyg paklaikę prie mitalo supuola. Brigadininkai  pasisavindavo kaliniams atsiųstus siuntinius, prasižengusiesiems  kaliniams nebeleido  išsiųsti bei gauti laiškų. Jie beširdiškai mušdavo kalinius… Kol politiniai kaliniai  brigadininkams priešindavosi pavieniui, jų teroro negalėjo įveikti.
Albertas Gargasas, kalėdamas Kazachstano lageriuose, dar 1948 –aisiais su bendraminčiais   protestavo prieš žvėrišką brigadininkų elgesį su kaliniais: neidavo į darbą, į brigadininkų  žiaurumą atsakydavo pasipriešinimu — gynė savo žmogišką orumą… Maišto dvasia ėmė plisti  visuose Sovietų Sąjungos ypatingojo režimo lageriuose. 1952, 1953 metais Kazachstano  lageriuose kalinčiųjų politkalinių kantrybė išseko — jie masiškai  ėmė priešintis  brigadininkų, kriminalistų, savivalei.  
Kaip pasakoja Gargasas, Džezkazgano lageryje savivaliaujantiems brigadininkams aktyviausiai  priešinosi politkaliniai lietuviai ir Vakarų ukrainiečiai — ypač vieningi buvo lietuviai.  Saugumiečiai stengėsi lietuvius su ukrainiečiais supjudyti — jiems tai padaryti buvo  pasisekę. Lagerio valdžia bandė išardyti maištininkų vienybę — pasistengė barakus  izoliuoti vieną nuo kito — barakai buvo apmūryti 5 metrų aukščio tvora, kurios viršuje —  stulpai ir spygliuota viela. Tačiau neįveikiamieji maištautojai po tris, keturis ar net  penkis sugebėdavo perkopti tą tvorą ir patekti į kitą baraką ar net į lagerio kalėjimą.  Tokiu būdu buvo palaikomas ryšys tarp kalinių — pasikeičiama informacija, badą  kenčiantiems kaliniams perduodamas iš kitų kalinių surinktas maistas. Gargasas buvo vienas  iš drąsuolių ryšininkų. Kai į kiemą išvesdavo kalinius, prižiūrėtojai būdavo užsiėmę. Tad,  pasak Gargaso, iš visokių draiskalų pasidarytą virvę permeti per barakus skiriančią tvorą  ir lipi…
Politiniai kaliniai apsigynimui nuo juos užpuldinėjančių kriminalinių kalinių buvo  apsirūpinę „ginklais“ — peiliais bei kiaušinio dydžio švino gabalais. O kur juos paslėpti?  Gargasas buvo paskirtas, galėtume pavadinti, tvarkdariu. Jis prižiūrėtojams pasakė, kad  reikia suremontuoti pečių. Tad tuos savadarbius „ginklus“ paslėpė šalia pečiaus tarp plytų,  apibarstė pelenais. Kai ši slėptuvė pasidarė nesaugi, teko „ginklus“ slėpti kameroje,  siuntinio dėžėje. Dar keliose siuntinių dėžėse buvo sukrauti šepečiai, kalkės. Lagerio  prižiūrėtojai nujautė, jog Gargasas — vienas iš kalinių  pasipriešinimo dalyvių, — tad  ėmė daryti kameroje kratą. Peržiūrėjo siuntinių dėžes. Laimė, tos dėžės, kurioje buvo  slepiami „ginklai“, jie net neištraukė iš po gulto. Jei būtų rasti šitie kalinių įnagiai,  Gargasas mirties bausmės tikrai nebūtų išvengęs. Tačiau prižiūrėtojų dėmesį patraukė  Gargaso šimtasiūlė (sovietmečiu populiari tankiai dygsniuota vatinė striukė) — belipdamas  per tvorą, kad patektų į kitą baraką, šis narsuolis spygliuota viela buvo ją perplėšęs.  Prižiūrėtojams kaipmat išaiškėjo nesutramdomojo kalinio slaptieji žygiai…
Nuolatos maištaujantis Gargasas vis pakliūdavo į karcerį arba  į lagerio kalėjimą. Vis dėlto maištininkai pasiekė, kad brigadininkai nebepasisavintų kaliniams atsiųstų  siuntinių, o 1954 – aisiais ir kalinių guoliai pasidarė žmoniškesni — davė šiokius tokius  čiužinius bei apklotus. Prižiūrėtojai buvo priversti prikąsti liežuvį — nebekeikė  politinių kalinių, lietuvių (anksčiau ant jų  rėkaudavo: „Jobanij litoviec!“). Politiniai kaliniai  jau galėjo prasimanyti šiek tiek pinigų. Tie, kurie meistraudavo, padaro stalą — jį  parduoda. Dirbantys lagerio siuvykloje irgi  kažkiek užsidirbdavo. Už turimus pinigus  lagerio gydytojas pasiligojusiems kaliniams nupirkdavo bent būtiniausių vaistų. Gargaso  tautiečiai lagery veikė vieningai. Į kalėjimą ar karcerį patekusiems likimo broliams jie  sugebėdavo perduoti maisto, gauto iš sandėlio arba virtuvės. Taigi, kaip sako Gargasas,  „mes paėmėm valdžią“…   Vis dėlto „valdžios paėmimas“ lagery Albertui Gargasui geruoju nesibaigė. Šiam bebaimiui  kovotojui už politinių kalinių teises pasisekė susitarti su vienu iš sukalbamų  prižiūrėtojų, kad jam parūpintų karcerio raktus. Patikimas kalinys ar prižiūrėtojas  stebėdavo aplinką, o Gargasas nueidavo pas politinį kalinį, patekusį į karcerį, —  pasikeisdavo su juo informacija, nunešdavo maisto. Kartą saugantysis Gargasą nuo pavojų  užsižiopsojo ir žiaurus kalinių prižiūrėtojas Ivanovas pastebėjo, kaip Gargasas užrakina  karcerio duris. „Iš kur raktai?!“ — suspigo jis. Gargasas trenkė raktais Ivanovui į smakrą  ir, jam nugriuvus, įmetė raktus į klozetą. Netrukus Ivanovas ėmė tardyti Gargasą, kuris, be  abejo, negalėjo pasakyti, iš kur gavo karcerio raktus. Ivanovas buvo persiutęs ir dėl to,  kad Gargasas prieš jį, prižiūrėtoją, išdrįso kelti ranką. Gargaso nuomone, vokiečiai,  fašistai, tokiu atveju jį būtų sušaudę, o rusai, saugumiečiai, buvo linkę nusižengusius  kalinius kuo baisiau kankinti.
Skurdi buvo maištaujančių kalinių apranga, maistas — dar skurdesnis. Gargasui buvo pavykę susitarti, kad jam  iš čiužinio medžiagos pasiūtų pagal jo  ūgį kelnes. Tąsyk Ivanovas Gargasą mušė be gailesčio. Jam uždėjo didžiulį skausmą  sukeliančius antrankius. Septynias paras išlaikę karcery jį, kaip aktyvų politinių kalinių  maišto organizatorių, išgabeno į Kengyro  lagerį.  
Buvo 1953 metai. Kengyre Gargasui teko išbūti tris mėnesius. Jis buvo uždarytas į labai  šaltą kamerą — čia turėjai spėti greitai išgerti atneštą vandenį, nes jis tuojau  pavirsdavo į ledą. Kadangi kaliniai buvo priversti kameroje atlikti gamtinius reikalus, užšaldavo ir  indas su šlapimu…     
Į Kengyro lagerį Gargasas pateko prieš kalinių sukilimą, kuris  prasidėjo 1954 metais gegužės 16 dieną, nes kaliniai nebegalėjo ištverti nuolatinių  valdžios ir sargybinių priekabių, atviro teroro, nepakenčiamų gyvenimo sąlygų. Su Kengyro  lagerio sukilusiais kaliniais solidarizavosi Džezkazgano griežtojo režimo lageris.  Sukilimas truko 40 dienų — jis buvo žiauriai numalšintas, tačiau daug ko ir laimėta. 1954  metų liepą panaikintas Ypatingųjų lagerių statusas, peržiūrimos politinių kalinių  baudžiamosios bylos — sutrumpinamas bausmės atlikimo laikas, kalinius pradėta išleisti į  tremtį ar laisvę. 1956 – aisiais panaikintas Kengyro, o netrukus — ir Džezkazgano lageris. Bene tris savaites Gargasas buvo kalinamas Maskvos kalėjime. Kameroje — trisdešimt  aštuoni kaliniai — buvo ir politinių, ir kriminalinių kalinių, su kuriais Gargasui teko  susikauti.
Pagaliau Albertą Gargasą traukiniu išvežė Kuibyševo kryptimi į Vladimiro kalėjimą.

Vladimiro kalėjime
Pirmasis dar medinis Vladimiro kalėjimo pastatas atsirado XVIII amžiaus pabaigoje maždaug  už 200 kilometrų į rytus nuo Maskvos. Šiame svarbiausiame SSSR ypatingajame Valstybės  saugumo ministerijos kalėjime, vadinamame „centralu“, sovietinės okupacijos metu kalėjo  šimtai įvairių tautybių ir išsilavinimo nekaltai nuteistųjų. Dauguma jų nesulaukė laisvės.  Mirusieji buvo laidojami naktimis už kalėjimo sienos esančiose kapinėse  nepaliekant jokio  kauburėlio, — kur kas palaidotas, nežinoma. Tarp šio „centralo“ kalinių buvo keli šimtai  lietuvių, — deja, ne visų jų pavardės tėra žinomos. Tarp žymiausių lietuvių, patekusių į  Vladimiro kalėjimą, — Lietuvos Respublikos ministrai: Antanas Merkys, Juozas Urbšys,  Stasys Šilingas, Juozas Tonkūnas ir Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis;  dvasininkai: arkivyskupas Mečislovas Reinys, vyskupas Teofilis Matulionis, prelatas Juozas  Laukaitis, filosofijos daktaras kunigas Juozapas Čepėnas, kunigai Vladas Mironas ir  Pranciškus Janulaitis. Patekusieji į Vladimiro kalėjimą nebeturėjo savo pavardės (ją žinojo  tik kalėjimo viršininkas) — tik numerį. Čia buvo taikomas ypatingas režimas.     Į Vladimiro kalėjimą  Albertas Gargasas pakliuvo 1954 metų pavasarį. Tas nesutramdomasis  politinis kalinys įžengia į šio kalėjimo kamerą. Jo rankoje — vėliau tapęs legendiniu  „nemirtingasis čemodanėlis“ (lagaminėlis) su meistriškai jame įmontuotu peiliu, kurio  prižiūrėtojai nesugebėdavo surasti, nors kalinius iškrėsdavo lig panagių. Atvežtam į  „centralą“ naujajam kaliniui Gargasui liepė pritūpti bene šešis kartus bei šaukti plačiai  išsižiojus — gal bus kur nors ką įsikišęs. Gavęs dryžuotus drabužius su autais (autas —  audeklo gabalas kojoms apvynioti aunantis) jis buvo perspėtas, jog pokalbis su juo bus  „juodas“. Šiam politkaliniui išdėstytos elgesio „centrale“ taisyklės: kameroje turi būti  visada tylu — garsiau kalbėti nevalia, nė minties apie Morzės abėcėlę, jokiu būdu negalima  įžeidinėti prižiūrėtojų, nėra ko nė svajoti apie artimųjų laiškus ar siuntinius, tuo labiau  — apie pasimatymus…    Pusę metų Gargasas prabuvo kameroje vienas pats. Guolis kaip gelda išlenktas, jo dugnas —  piršto storumo metalinės juostos, tarp jų — didžiulės skylės, be galo plonas čiužinys.  Gargasas pabandė savo guolį patobulinti. Kas dešimt dienų naktimis, kad nepamatytų, ko  nereikia, nuvesdavo kalinius į pirtį. Jei esi iš vienutės, maudaisi, kur vienas dušas, o  jei kameroj — penkiese, eini, kur penki dušai. Pirty neskubindavo, ten būdavo ir muilo.  Pakeisdavo apatinius drabužius, rankšluostį, duodavo kitus autus. Kameroje, nuėjęs prie  indo, skirto gamtiniams reikalams atlikti, Gargasas atsargiai suplėšydavo autus, paskui tas  autų skiautes priraišiodavo prie „lovos“ kraštų. Per kelis kartus, kai gaudavo vis kitus  autus, pagaliau pasitvarkė savo guolį — tada bent šlaunis buvo kur padėti. Tiesa, ta  „lova“ užrakinama — jos negali atsirakinti, kada panorėjęs. Tik vakare, dešimtą valandą  (kada yra, rusiškai sakant, „otboi“ — „pabaiga“), gauni tos „lovos“ raktą ir ją tada atrakini. Guli — tik veidu į duris, prižiūrėtojui turi matytis tavo rankos. Koridoriumi  prižiūrėtojai vaikšto tarsi vaiduokliai tyliai — dėvi tam tikrą avalynę. Jie iš koridoriaus stebi penkias kameras vienoj pusėj ir penkias — kitoj. Kalinius prižiūri ne šiaip kokie  eiliniai, o majorai. Jei tinkamai elgiesi, jie atrodo netgi mandagūs, — įleisdami į  tualetą sako: „Požalstva – zachadi“ („prašom užeiti“).
(Bus daugiau)