Blaivybės sąjūdis Žemaičių vyskupystėje XIX a. viduryje
(Pranešimas skaitytas Lietuvos ateitininkų federacijos konferencijoje Kaune 2015 m. vasario 28 d.)
(Pabaiga. Pradžia Nr. 19)
Antanas Kavaliauskas
Žemaičių vyskupystės muziejaus vyr. muziejininkas
Laiškais sutelkęs blaivybės darbui kunigus ir vyskupystės šviesuomenę, vyskupas žengė naują žingsnį — ganytojiškais laiškais kreipėsi tiesiogiai į eilinius katalikus. Pirmajame laiške, parašytame 1858 m. gruodžio 23 d., M.Valančius griežtai sakė: „Klausykit tada visi, neišimu nė vieno ir visiems sakau aš, vyskupas jūsų, idant nuo šio laiko su visum išsižadėtumėte arielkos ir arako — neišsikalbinėkit daugiau, jog negirdėjot balso mano. Pats popiežius Rymo, kurio visa pasaulė klauso, įvedė blaivybę, abskelbdamas brostvą, kurią pavedė apiekai Panos švenčiausios“. Vyskupas laiške pabrėžia, kad jam artimi negeriantys katalikai, kuriuos nori „Blaivius ir gražius priglausti prie širdies savo“. Šiame laiške, kaip ir kituose eiliniams katalikams skirtuose, M.Valančius pabrėžia, kad blaivybės prasmė — sielų gelbėjimas nuo amžinosios pražūties, nuo pragaro, į kurį tiesiogiai veda girtavimas. Laiškuose vyskupas nevengia didaktikos — parodo pavyzdžiais, kuo žalingas girtavimas ir koks varganas yra girtuoklio gyvenimas, kuriam priešpastato visuomeninį gėrį ir materialinę naudą nešančią blaivybę, šviesų blaivininko gyvenimą. Gėrio ir blogio pavyzdžiai, kaip didaktinėje literatūroje, turėjo mažai apsišvietusį klausytoją ugdyti kaip uolų blaivybės sąjūdžio dalyvį.
1858 ir 1862 m. M.Valančius ganytojiškais laiškais kreipėsi ir į to meto visuomenės elitą — dvarininkus. Šiuose laiškuose vyskupas kvietė dvarininkus ir bajorus prisidėti prie blaivybės sąjūdžio ir tapti patraukliais pavyzdžiais liaudžiai, uždrausti vartoti degtinę ir romą savo namuose, nutraukti stipraus alkoholio pardavinėjimą savo valdose. Vyskupas dvarininkus ragino suprasti, kad blaivybe reikia rūpintis, norint apsaugoti visuomenę ir jos gerovę nuo ardančio amoralumo, t.y. stiprių alkoholinių gėrimų vartojimo. M.Valančius, dvarininkus vadindamas piliečiais, kreipiasi į juos kaip į Bažnyčios vaikus ir sąmoningus luominės visuomenės narius, jos elitą, kuris sugeba pasiaukoti žmonėms net patirdamas materialinių nuostolių uždarius savo degtinės varyklas ir karčemas.
Taigi, kaip matome, vyskupo M.Valančiaus laiškai buvo skirti visoms to meto luominės visuomenės grupėms ir neabejotinai turėjo didelį poveikį blaivybei plisti. M.Valančiaus balso, ganytojiškų laiškų forma sklindančio iš Varnių, ypač atidžiai klausėsi valstiečiai, nes vyskupas buvo jiems didelis autoritetas, svarbiausias ir reikšmingiausias žmogus, kurį gyvenime gali sutikti savo aplinkoje (popiežius ir caras buvo tolimi ir menkai susiję su valstiečio kasdienybe).
Dar viena priemonė, naudota išblaivinant ir šviečiant tautą, buvo speciali literatūra. M.Valančius, sumanęs paskelbti kovą girtavimui, veikė planingai: jis blaivybės literatūrai rengti sekretoriumi pasikvietė kunigą Juozapą Silvestrą Dovydatį (1826-1883), Akmenės kleboną Kalikstą Kasakauskį (1792-1886), Varnių kunigų seminarijos klieriką, vėliau Peterburgo dvasinės akademijos alumną ir lietuvių literatūros klasiką Antaną Baranauską (1835-1902). 1859 m. sausio 1 d. vyskupas aprobavo spaudai K.Kasakauskio brošiūrą „Girtybė ir blaivystė“, po pusantrų metų — jo knygelę „Pasaka apie pašnekesį tarp velnio ir šinkorių po atsižadėjimo katalikų nuo gėrimo arielkos“, kurios išėjo du leidimai (1860 ir 1861 m.). Blaivybės dvasinę ir materialinę naudą valstiečiams aiškino J.S.Dovydaitis savo trijų dalių knygelėse „Šiaulėniškis senelis“, išleistose Vilniuje 1860, 1861 ir 1864 m. Blaivybę propagavo ir Lauryno Ivinskio (1810-1881) kalendoriai, leisti 1847-1877 m. bei A.Baranausko „Giesmė apie girtybę“, pasirodžiusi 1860 m. kalendoriuje.
M.Valančiaus rūpesčiu, dar iki blaivybės sąjūdžio pradžios, Varniuose įsteigtas Vilniaus spaustuvininko Adomo Zavadskio knygynas. 1852 m. lapkričio 30 d. vyskupas parašė laišką A.Zavadskiui kviesdamas jį atidaryti knygyną Varniuose ir tikindamas, kad per metus jame bus galima išparduoti knygų už 40000 sidabro rublių. Pasiūlymas A.Zavadskiui patiko, jis apsilankė Varniuose ir netrukus knygyno steigimo projektas buvo įgyvendintas. Žemaičių tarme leidžiamos knygos Varniuose ir visame krašte buvo ypač populiarios — spaustuvininkas vos galėjo patenkinti žmonių reikalavimus. Varnių knygynas veikė iki pat 1864 m. — lietuviškos spaudos draudimo laikų pradžios. Prie jo taip pat buvo biblioteka, kuriai vadovavo Aleksandras Kobylinskis ir Lauryno Ivinskio įsteigta skaitykla. Anot Mykolo Brenšteino, nuo 1859 m. pabaigos iki 1863 m. kovo Varnių knygyne išparduota apie 8000 lietuviškų ir lenkiškų knygų bei brošiūrų, 21000 blaivybės brolijos medalikėlių bei įvairių ano meto įžymybių atvaizdų.
M.Valančiaus ir jo pagalbininkų pastangos platinti blaivybę nenuėjo veltui. Blaivybė paplito visoje Kauno gubernijoje, persimetė ir į kaimynines Vilniaus bei Gardino gubernijas. Blaivybės puoselėjimu ypač pasižymėjo šiaurės ir šiaurės rytų Lietuva — Zarasų, Panevėžio, Šiaulių ir Telšių apskritys. Buvo parapijų, kaip Antazavės, Dusetų, Pelikonių, Kamajų, Panemunėlio, Židikų, Tirkšlių, kuriose kone visi katalikai užsirašė blaivininkais, o Ylakių, Platelių ir Gintališkės parapijose užsirašė visi lig vieno. 1860 m. duomenimis, Kauno gubernijoje (Žemaičių vyskupystės teritorija) tarp blaivininkų katalikų buvo 83,9 proc., Vilniaus gubernijoje 52,05 proc., o Gardino gubernijoje — 44,60 proc.
M.Valančiaus blaivybės sąjūdis sužlugdė degtinės gamybą ir akcizo iš alkoholio surinkimą Kauno gubernijoje, sumažėjo bravorų ir karčemų skaičius. 1858 m. 301 bravoras išvarė 1 033 534 kibirų degtinės, 1859 m. 292 bravorai pagamino 552 643 kibirus degtinės, o 1860 m. 293 bravorai išvarė tik 129 194 kibirus degtinės. Taigi 1860 m. išvaryta aštuonis kartus mažiau degtinės nei 1858 m.
Pasikeitė žmonių požiūris į alkoholį — blaivybės sąjūdžio nariai valstiečiai ėmė kurti simbolius materialinėmis priemonėmis išreiškiančius jiems tapusias brangiomis blaivybės idėjas. Valstiečiai laikė didele garbe savo trobos švariojoje patalpoje (seklyčia ar kamara) pasikabinti blaivybės pažymėjimą. Plačiai paplito liaudiški medžio raižiniai blaivybei atminti, su tikėjimo simboliais, Sopulingosios Dievo Motinos paveikslu, laimingos blaivininko mirties ir pragaro vertos girtuoklio žūties vaizdais. Buvo kaldinami blaivybės medalikėliai, kuriamos giesmės ir dainos išlikusios iki mūsų dienų. 1862 m. Skapiškyje pastatytas paminklas blaivybės sąjūdžiui — aukšta tribriaunė koplyčia.
M.Valančiaus blaivybės sąjūdis sukėlė nevienareikšmę carinės Rusijos valdžios reakciją. Vilniaus generalgubernatorius V.Nazimovas ir pats caras Aleksandras II nebuvo nusiteikę prieš blaivybės puoselėjimą. Tačiau naujasis Vilniaus generalgubernatorius M.Muravjovas (pramintas Koriku) blaivybės sąjūdį laikė ypač grėsminga ir žalinga jėga Rusijos imperijos ekonomikai ir netgi politiniam stabilumui. Ligi pat 1863 m. sukilimo numalšinimo rusų administracija nesiėmė priemonių prieš blaivybės sąjūdį, nes bijojo sukelti žmonių pasipiktinimą ir taip neramiu laikotarpiu. Po sukilimo numalšinimo M.Muravjovas 1864 m. balandžio 18 d. išleido aplinkraštį, kuriuo oficialiai uždraudė blaivybės brolijų veiklą ir agitaciją už blaivybę. Tais pačiais metais Žemaičių vyskupystės centras buvo perkeltas iš Varnių į Kauną, vėliau į Kauną perkelta ir Varnių kunigų seminarija. Blaivybės sąjūdis pradėjo po truputį nykti, jį pakirto Rusijos civilinės ir karinės valdžios represijos, kunigų ir paties vyskupo persekiojimai, apskritai fizinis ir dvasinis vietos gyventojų teroras.
Tačiau M.Valančiaus idėjos liko gyvos: 1908-1940 m. jas puoselėjo Lietuvių katalikų blaivybės draugija, sovietmečiu veikė blaivybės klubas „Sąjūdis“ (įkurtas 1981 m.), o 1989 m. lapkričio 8 d. vyskupo M.Valančiaus blaivybės sąjūdis buvo atkurtas.