Ar šilumos energijos kaina aplips „pridėtinėmis išlaidomis“?

Šį ketvirtadienį vyksiančiame Savivaldybės tarybos posėdyje turėtų būti svarstoma, ką daryti dėl miesto šilumos ūkio. Jis prieš penkiolika metų buvo išnuomotas UAB „Litesko“. Po nuomos sutarties pasirašymo centralizuotai šilumos energiją ir karštą vandenį telšiškiams tiekė „Litesko“ filialas „Telšių šiluma“. Sutarties galiojimas baigiasi birželio 15 dieną.

Alvydas Ivoncius

Politikai atsidūrė kryžkelėje
Primename, kad Telšių šilumos ūkis buvo išnuomotas 2000-aisias metais. Tuomet beveik visi Savivaldybės tarybos nariai balsavo už nuomą. Šilumos ūkį valdanti Savivaldybei priklausanti UAB „Telšių šilumos tinklai“ skendėjo milijoninėse skolose. Šilumos ūkis buvo stipriai apleistas, o įmonė renovacijai neturėjo pinigų. Vasaromis po kelis mėnesius dėl prastos įmonės finansinės padėties netgi nebuvo tiekiamas gyventojams karštas vanduo.
Telšiškiai išnuomojimą vertino įvairiai, tačiau vėliau diskusijos nuslūgo. Bene prieš dešimt metų per stiprius šalčius plyšo magistralinis vamzdis ir tai Telšiuose sukėlė didelio masto šilumos ūkio avariją. „Litesko“ ji kainavo per milijoną litų. Akivaizdu, kad Savivaldybės įmonė vargiai būtų įstengusi susidoroti su tokio masto avarija vien dėl finansinių išteklių ir organizacinių gebėjimų stokos. Dabar Savivaldybės tarybos nariams pateiktas sprendimo projektas, pagal kurį reikėtų rengti konkursą miesto šilumos ūkio nuomai. Ne visiems Tarybos nariams toks pasirinkimas priimtinas. Dalis mano, kad Savivaldybė turėtų grąžinti miesto šilumos ūkį jai priklausančiai uždarajai akcinei bendrovei „Telšių šilumos tinklai“.
Kai kurie Savivaldybės tarybos nariai priekaištauja rajono valdžiai, delsusiai pasirengti, kad būtų galima perimti šilumos ūkį. Priekaištaujama ir dėl informacijos stokos. Ypač liečiančios šilumos ūkio susigrąžinimo aplinkybes. Deja, pastaraisiais metais platesnės ir išsamesnės diskusijos dėl miesto šilumos ūkio ateities nevyko. Dėl to, aišku, galima kaltinti rajono valdžią, tačiau Tarybos nariai sprendimą vis viena privalės priimti. O iš tikro galimos trys alternatyvos: skelbiamas konkursas; pratęsiama sutartis su „Litesko“; Savivaldybės įmonė „Telšių šilumos ūkis“ perima šilumos ūkį ir valdo jį. Galimybės pratęsti sutartį politikai nė nesvarsto. Kaip minėta, pasidalinta į dvi stovyklas: vieni norėtų nuomos konkurso, o kiti sugrąžinti šilumos ūkį „Telšių šilumos tinklams“.

Paveldėtų didžiulius finansinius įsipareigojimus
Kas nutiktų vienu ar kitu atveju? Pirmiausia reikėtų detaliai išsiaiškinti, kokios perspektyvos klostytųsi perėmus šilumos ūkį. Savivaldybė buvo pasamdžiusi teisininkų firmą „SGKA legal“. Jos išvadose teigiama, kad Savivaldybė, o tiksliau — jos įmonė „Telšių šilumos tinklai“, per 180 dienų privalėtų iš „Litesko“ perimti visas vartotojų skolas, kurios, mūsų žiniomis, dabar yra apie 927 tūkst. eurų (apie 3 mln. 200 tūkst. litų). Vadinasi, tektų „Litesko“ sumokėti šiuos pinigus tuoj pat, nutrūkus sutartiniams įsipareigojimams. Paskui „Telšių šilumos tinklai“ turėtų skolas susigrąžinti iš vartotojų, o stambiausias skolininkas… Savivaldybė. Beje, ši už šilumą nemokėjo nuo praėjusių metų balandžio mėnesio. Be to, tektų iš „Litesko“ išpirkti jos padarytus šilumos ūkio pagerinimus, o tai sudarytų apie 1 mln. 735 tūkst. eurų (apie 6 mln. litų). Dar iš „Litesko“ tektų išsipirkti trumpalaikį turtą, kurio vertė apie 173 tūkst. eurų (apie 600 tūkst. litų). Ir iš viso gauname, kad „Telšių šilumos tinklams“, pasibaigus sutartiniams įsipareigojimams, tektų „Litesko“ sumokėti apie 2 mln. 897 tūkst. eurų (apie 10 mln. litų). Suma keistųsi atlikus detalią grąžinamo turto inventorizaciją. „Telšių šilumos tinklai“ dabar tebėra įmonėlė, turinti vos kelis darbuotojus ir… nulį finansinių rezervų. Gaunami iš „Litesko“ pinigai už nuomą „pravalgomi“ tų kelių darbuotojų atlyginimams.

Kainą atpigintų tik konkurencija
Sudarius sutartį su „Litesko“, ši bendrovė įsipareigojo į miesto šilumos ūkį investuoti 20 mln. litų, ką ir padarė.
Kad reikėtų beveik dešimties milijonų litų, šilumos ūkio perėmimo šalinininkai, panašu, nesisieloja. Esą galima pasiskolinti iš banko. Žinoma, galima, jei bankas skolins. Klausimas toks: kaip skola ir palūkanos paveiks šilumos energijos ir karšto vandens kainą? Neatrodo, kad perėmimo šalininkai turėtų atsakymą į šį klausimą.
Kita problema ta, kad „Telšių šilumos tinklams“ reikės nemažos sumos veiklos pradžiai. Minėtos teisininkų firmos išvadose prognozuojama, kad prireiks apie 560 tūkst. eurų (apie 2 milijonų litų). Vėlgi tektų skolintis iš banko. Tokiu būdu skola būtų maždaug iki 3 mln. 500 tūkst. eurų (apie 12 milijonų litų).
Ūkio perėmimo šalininkai įsitikinę: jei valdys Savivaldybės įmonė, šilumos energiją ir karštas vanduo gyventojams kainuos pigiau. Deja, šis argumentas kol kas nėra pagrįstas analize ir nesiekia aukščiau nuomonės lygio. O ir situacija pasikeitusi, ne tokia, kaip 2000-aisiais.  Kainą nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Šilumos tiekėjui uždėtos penkių procentų pelno „lubos“. Kita vertus, nebeleidžiama šilumos tiekimo įmonėms dirbti nuostolingai, kadangi vietos politikai, norėdami įtikti žmonėms, dažnai nepaisydavo ekonominės logikos, nesistengdavo renovuoti šilumos ūkio, kad investicijos nepadidintų kainos. Taigi, ar valdiška, ar išnuomota įmonė gamins šilumos energiją ir ją tieks, kaina vis viena bus nustatoma Vilniuje.
Kita svarbi aplinkybė ta, kad Telšiuose dabar šilumos energiją gaminti gali nebe vien „Litesko“ filialas „Telšių šiluma“, o ir UAB „Žemaitijos energija“, pasistačiusi biokuro katilinę. „Telšių šiluma“ privalo iš „Žemaitijos energijos“ šilumos energiją pirkti, bet tik tokiu atveju, jei pastarosios įmonės gaminama šilumos energija yra pigesnė. „Litesko“ prieš trylika metų įsigijo biokuro katilą, bet vis viena jo galios (penkių megavatų) nepakanka centralizuotam šildymui, taigi tekdavo naudoti dujas, o tai didino šilumos energijos kainą.
„Telšių šiluma“ ir „Žemaitijos energija“ yra konkurentai. Juo liktų ir ūkį perėmusi valdiška įmonė. Ji paveldėtų ir senstelėjusį biokuro katilą. Šis kapitaliai remontuotas jau senokai. Vadinasi, artėja remonto laikas. Kadangi „Žemaitijos energijos“ katilinė naujesnė, modernesnė, tai gali gaminti pigesnę šilumos energiją. „Litesko“ gaminamos šilumos energijos savikainą didina ir tai, kad įmonė privalo turėti rezervinio kuro — dyzelino. Jo katilas, tiesa, užkuriamas retai ir tik dėl išbandymų. Tačiau įmonė privalo mokėti už dyzelino laikymą. Rezervinis katilas ir kuras reikalingi, jei sutriktų dujų tiekimas. Tuo tarpu „Žemaitijos energijai“ toks reikalavimas nėra taikomas, kadangi ji vien gamina šilumos energiją, bet jos tiesiogiai netiekia gyventojams.
Kas nutiktų, jei naujas šilumos ūkio nuomininkas modernizuotų savo katilinę? „Žemaitijos energija“ turėtų pigiau tiekti savo šilumos energiją arba… užgesinti katilą. Bet ar „Telšių šilumos tinklai“, atgal pasiėmę šilumos ūkį, įstengtų modernizuoti katilinę? Juo labiau, kad vos pradėjus veikti, jau slėgtų didžiulė skola. Katilinei modernizuoti vėlgi reikėtų didelės paskolos. Taigi nemodernizavus valdiškos įmonės katilinės, ji bus menka konkurentė „Žemaitijos energijai“ ar dar kuriam nors kitam mieste įsikursiančiam šilumos energijos gamintojui. Tokiu atveju kebloka tikėtis, kad šildymas gyventojams atpigs.

Už neskaidrius interesus sumokėtų telšiškiai
Kai kalbama apie šilumos ūkio perėmimo, nuomos konkurso aplinkybes, nutylimas politinės įtakos faktorius. Mat „Telšių šilumos tinklų“ vadovų pareigos penkiolika metų yra… porinkiminių politinių dalybų objektas. Visi šios įmonės vadovai paskirti pagal „partinę liniją“. Ir nė vienas jų nebuvo energetikas. Deja, mūsų rajone partijos narių bei giminaičių įdarbinimas yra tapęs nelemta norma. Todėl sunkoka patikėti, kad šios tendencijos išvengtų šilumos ūkį susigražinusi Savivaldybės uždaroji akcinė bendrovė „Telšių šilumos tinklai“. Partinio įdarbinimo praktika dažniausiai kertasi su valdymo kokybe, kadangi juk priimama į darbą vertinant ne kiek patirtį ir kompetenciją, o partinę priklausomybę ar pažintis. Tokiu būdu suformuota įmonės komanda stipriai silpnintų konkurencines galimybes, o dar grėstų naujų etatų, nors ir nereikalingų, steigimas. Už tai sumokėtų centralizuoto šildymo vartotojai.
Ne kam kitam, o patiems telšiškiams kainuotų ekonomiškai nepagrįsti sprendimai. Tokie, kokie buvo priimti „Telšių autobusų parke“, kai nesistengta kuo daugiau gauti už parduodamą turtą, įmonė buvo priversta nuomotis kitą pastatą, nupirktas per milijoną kainavęs niekada neatsipirksiantis autobusas. „Telšių autobusų parko“ iniciatyvos, manykime, sumanytos vietos politikų, aiškiausiai nurodo tuos pavojus, kokie gali atsirasti valdiškoje įmonėje. Na, gal kas pasakys: „Telšių šilumos ūkio“ atveju tokių situacijų nebūtų. Nejaugi? Nesena praktika verčia abejoti. Todėl nėra šimtaprocentinių garantijų, kad „Telšių šilumos tinklai“ tyčia nebus verčiami tapti nekonkurentabilia įmone, kad kam nors kitam iš to būtų kuo daugiau naudos. Bet nebus naudos telšiškiams.
Kaip minėjome, biokuro katilas senas, o jo galios nepakakdavo būtinam šilumos energijos kiekiui pagaminti. Kas, jei veikiami neskaidrių interesų, politikai kartu su jiems paklūstančiais valdininkais nutars: neekonomiška naudoti pasenusį katilą, o naujam įsigyti nėra pinigų, todėl pleškinsime dujas. Tai iš karto padidins šilumos energijos, gaminamos valdiškoje įmonėje, kainą, kas aiškiai bus naudinga konkuruojančiam kitam šilumos energijos tiekėjui. Jis galės aiškinti: pažiūrėkite kaip gerai, tiekiu šilumos energiją keliais centais pigiau nei valdiška įmonė. Bet jei ta valdiška įmonė modernizuotų katilinę, tai juk tektų siūlyti pirkti šilumos energiją dar už pigesnę kainą? Ir būtent tokia tikros konkurencijos situacija būtų naudinga telšiškiams.
Tuo tarpu dar dviejų verslo bendrovių susitarimai vargiai įmanomi. Sakykime, po konkurso miesto šilumos ūkį valdo privati bendrovė (ir nebūtinai — „Litesko“). Ji modernizuos savo katilinę, maksimaliai optimizuos veiklą, kad galėtų nukonkuruoti kitą šilumos energijos gamintoją. Tokia perspektyva, galimas daiktas, kai kam Telšiuose kelia didelį nerimą ir norą, kad miesto šilumos ūkį vėl, kaip kadaise, valdytų valdiška įmonė. Bet ar mes, vartotojai, turėtume apmokėti „pridėtines išlaidas“, atsirandančias dėl neefektyvaus valdiškos įmonės ir miesto šilumos ūkio valdymo bei neskaidrių politikų interesų? Būdamas centralizuotai tiekiamos šilumos vartotoju, už tai mokėti nėmaž nenoriu.
O kas nutiktų paskelbus konkursą? Šiuo atveju dalyviai konkuruotų tarp savęs. Aišku, daug kas priklauso nuo konkurso sąlygų, o jos turėtų būti aptartos kuo plačiau ir išsamiau, ne vien kelių asmenų. Matyt, dalis valdančiųjų renkasi konkursą todėl, kad naujam miesto šilumos ūkio nuomininkui būtų galima palikti šiame straipsnyje minėtus milijonus eurų gyventojų ir Savivaldybės skolų bei paskolas veiklos pradžiai. Po konkurso būtų sudaroma nuomos sutartis. Be investicinių įsipareigojimų ji nieko verta, kadangi, kaip minėta, tik investicijos sustiprintų konkurenciją tarp šilumos energijos gamintojų, kurių bent kol kas būtų du, o ateityje gal ir daugiau. Beje, investicijos būtinos ne tik katilinei, bet ir šilumos energijos tiekimo tinklams toliau modernizuoti.