Antanas Baranauskas ir Varniai
1855 metų balandžio 22 dieną dvidešimtmetis raštininkas Antanas Baranauskas (nuotr.) keliavo į naują paskyrimo vietą Telšių apskrityje. Tą dieną jis pirmą kartą pervažiavo Varnius — tuometę Žemaičių vyskupystės sostinę, dar nežinodamas, kad šiam miesteliui, ypač Varnių kunigų seminarijai, lemta suvaidinti labai svarbų vaidmenį jo gyvenime — ne tik pažadinti sielą dideliems tikslams, bet ir subrandinti jį kaip poetą, pasiryžusį aukoti gyvenimą gimtajam kraštui. Tą dieną dienoraštyje jis užfiksavo tik pirmuosius įspūdžius apie kalvotąją Žemaitiją: „Pernakvojęs Kaltinėnuose ir pakeitęs arklius Varniuose, vakarop atvykau į Telšius. Pakeliui tarp Varnių, Viešvėnų ir Telšių kalnai, akiračio įvairumas kurstė mano vaizduotę palyginimais su Anykščių kalnais. Jau vien dėl to pamilau Žemaitiją, ilgai svajojau“. Atmintyje, be abejo, dar gyvas buvo skausmingas atsisveikinimas su namiškiais, su mylimais Anykščiais, slėgė priekyje laukianti nežinomybė.
Vlada Vengrienė
A.Baranauskui buvo siūloma raštininko vieta Viešvėnuose, bet kuklus jaunuolis pasirinko raštininko padėjėjo darbą Sedoje. Neapsiriko — tai buvo jo geroji lemtis. Guodžia malonūs, darbštūs, paprasti šeimininkai, pas kuriuos apsigyveno, graži Varduvos pakrančių gamta. „Atsidėjau svajonėms ir sueiliavau „Pavasario vakarą Varduvos pakrantėje“. Čia leidau tokias puikias dienas, kokias galima tik svajonėse sapnuoti…“ Minėdamas puikias kaip svajonė dienas, jis tikriausiai turėjo galvoje pažintį su poete Karolina Praniauskaite, kuri pirmoji pavadino jį poetu, pasiųsdama eiliuotą laišką ir kreipdamasi į jį „Broli Kristuje“. Karolina sudomino jį Lietuvos istorija, supažindino su lenkų romantikų kūryba, paskatino kurti ne iš „raštų“, o „senųjų žmonių žodeliais“, jos žodžiais, „žadinti jausmus gimtąja kalba“. Tada jis duoda svarbiausiąjį savo kūrybos įžadą: „… atgaivinti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu svajonių žiedu, surinkti senus liaudies padavimus, kad atgytų jų kerintis grožis“. Paskirtam raštininku į Skuodą, A.Baranauskui teko nelengva dalia: daug darbo, revizijos, Skuodo vaito priekabės, vos nesibaigusios tragedija… Tada jis apsisprendžia: savo eiles skirs broliams ir Dievui. Karolina irgi neabejotinai pastūmėjo jį kunigystėn. „O! Nepaisyk pasaulio, neklausyk žmonių! Jų balsas užgesins ugnį Tavo širdyje, nes visa sugriauna šaltos pajuokos. Tik Dievas saugo doras širdis“,— rašė jam skirtame eilėraštyje. Karolinos brolis, kanauninkas, seminarijos profesorius O.Praniauskas padeda Antanui įstoti į Varnių kunigų seminariją. Be tos pagalbos būtų buvę sunku: reikėjo išlaikyti stojamuosius egzaminus, turėti keturių klasių baigimo pažymėjimą, nors kiek mokėti lotynų kalbą. 1856 m. rugpjūčio 11 d. laiške tėvams Antanas rašė, kad vyksta į Varnius laikyti egzaminų, nors abejoja, ar bus priimtas. Bet įstoti jam vis dėlto pavyko.
1850 metais M.Valančiui tapus Žemaičių vyskupu, naujuoju Seminarijos rektoriumi jis paskyrė buvusį profesorių Aleksandrą Beresnevičių, su kuriuo po kelerių metų susidorojo rusų valdžia, ištremdama iš vyskupijos. O skundė rektorių rusų kalbos ir istorijos mokytojai, kuriais caro įsakymu nuo 1849 m. dirbo tik rusų tautybės pasauliečiai. Jie dažnai tapdavo sekliais. A.Baranausko studijų metu, po 1856 m., padėtis kiek pagerėjo, matyt, neliko skundikų. Rektoriumi dirbo Seminarijos profesorius A.Šukevičius. Ypač mėgstamas seminaristų buvo vyskupo sekretorius, Seminarijos kapelionas J.S.Dovydaitis, daug prisidėjęs prie M.Valančiaus organizuojamos blaivybės akcijos — steigęs blaivybės brolijas, parašęs daugumą vyskupo vardu paskelbtų „Blaivybės gromatų“. Jis buvo geras pedagogas, jaunimo globėjas, įgijęs kolegų ir klierikų pagarbą. J.S.Dovydaitis atkreipė vadovybės dėmesį į A.Baranausko bei jo draugo K.Kairio gabumus ir pasirūpino, kad jie būtų pasiųsti mokytis į Peterburgo dvasinę akademiją.
Be abejo, A.Baranauską, kaip ir kitus klierikus, veikė kultūrinė Varnių aplinka. Pas vyskupą M.Valančių lankėsi žymiausi tautinės sąmonės reiškėjai — L.Ivinskis, M.Akelaitis, S.Daukantas, vyskupas rūpinosi parapinių mokyklų steigimu, čia buvo rašomos lietuviškos knygos, M.Valančiaus pakviestas Vilniaus knygų leidėjas Zavadskis įsteigia knygyną — vienintelį Kauno gubernijoje.
Seminarijoje artimiausiu A.Baranausko draugu tampa baigiamojo kurso klierikas, irgi anykštėnas iš Liudiškių kaimo Klemensas Kairys. Klemensas, mokęsis Ukmergės gimnazijoje, tampa Antano mokytoju, padeda jam ne tik pasivyti kitus bendraamžius, bet ir juos pralenkti. Šis savo draugą laiške taip apibūdina: „Tai švento gyvenimo jaunuolis, baigia šiemet mokslą seminarijoje. Greta tauraus charakterio ir daugelio krikščioniškų dorybių, apdovanotas nepaprasta įgimtų gabumų dovana. Nes, be sugebėjimo kurti eiles lenkų, lietuvių ir lotynų kalbomis, apdovanotas menininko siela, su įkarščiu atsiduoda laisviesiems menams: tapybai ir raižybai“. Spėjama, kad eilėraštyje „Dainu dainelę“ minėdamas „kelio vedėją“, kuris vadovaus atgimusiai Lietuvai, A.Baranauskas turėjo galvoje savo draugą Klemensą (deja, ištremtas į Rusiją dėl ryšių su 1863 m. sukilėliais, Klemensas po metų ten mirė). Kairys padeda Baranauskui mokytis muzikos, ir šis greit pažįsta gaidas, užrašinėja dainas, pats kuria melodijas savo eilėraščiams. Į tautosakos rinkimą įtraukia ir namiškius. Užrašytas dainas siunčia kunigui A.Kašarauskui, etnografui, geologui. Pajutęs savo krašto dainų grožį, jis dar labiau ilgisi tėviškės, dar giliau jaučia ryšį su gamta, patiki savo, kaip poeto, galia. Laiške A.Kašarauskui girdime kalbantį tikrą poetą: „Tos melodijos nėra visai tokios, kaip jas dainuoja lietuvių jaunimas, nes nežinau, kaip išreikšti tą graudulį ir ilgesį, kuris sudaro tikrąjį liaudies dainų grožį“. Seminarijoje juos vadino lietuviškuoju triumviratu — Klemensą Kairį, Antaną Baranauską ir istoriką Pranciškų Viksvą. Išgirdę jų maištingas, prieš caro valdžią kurstančias, „litvomaniškas“ mintis, kiti klierikai išsigandę nerdavę šalin, kartodami: „Pašėlęs, pašėlęs!..“
Su A.Baranausko vardu Varniuose susijusi dar viena vieta — į šiaurės rytus nuo miestelio dunksantis Tolės kalnelis. XIX a. I pusėje keletas seminarijos klierikų susidėję pastatė jame Šv. Marijos koplytėlę. A.Baranauskas šią vietą yra aprašęs savo jaunystės kelionių vaizdelyje „Atsiminimai“. Tai buvusi mėgstamiausia seminaristų pasivaikščiojimų vieta — jų kelionės tikslas: „Apačioje lygumos, krūmai ir kalvos, it kaspinas vejasi platus vieškelis, kerta horizontą, o užpakalyje nueina į tolius. Mūsų motina Katedra su romiu džiaugsmu šauna bokštais iš užu kalno <…> Ir kyla nuostabios mintys ir nuostabios kalbos, pamažu tyloje subrendusios sieloje. <…> Kai sielą atgaivina širdinga malda, mes vėl linksmi, laisvi ir blaivūs. O širdyje, kaip rasotoje gegužės pievoje, ir gaivu, ir ramu, kaip namie“.
Kai Seminariją paliko anksčiau ją baigę Klemensas ir Pranciškus, Baranauskas pasijuto vienišas. Bet tada, 1857-ųjų pavasarį, jis išgyveno didelį kūrybinį pakilimą. Tais metais sukurtas vienas gražiausių jo kūrinių — „Dainų dainelė“. Romantiškai veržlus, emocingas, skambus kūrinys buvo naujas, labai netikėtas XIX a vidurio lietuvių poezijoje.
Varniuose subrendo ir didysis A.Baranausko sumanymas — „iš storų praeities klodų prikelti tolimus mirusių amžių prisiminimus, juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu“. Renkama tautosaka, užrašinėjami frazeologizmai, priežodžiai. Poetas yra sakęs, kad poema „Anykščių šilelis“ prasidėjo nuo jo tėvo posakio apie pušeles: „liemuo liemenį plaka“. Bet paskutinis postūmis buvo Seminarijos dėstytojo Gabševičiaus žodžiai. Paskaitęs A.Mickevičiaus „Pono Tado“ ištrauką apie Lietuvos girias, dėstytojas ėmęs įrodinėti, kad tik lenkų kalba galima taip meistriškai aprašyti gamtą. Ir čia pat suniekinęs lietuvių kalbą, kuri tinka tik piemenims ir tamsuoliams. Dėstytojo žodžiai smogė jaunajam poetui į širdį. 1858 m. vasarą, jau veždamasis paskyrimą į Peterburgo dvasinę akademiją, jis grįžo į tėviškę pasiryžęs apginti niekinamą gimtąją kalbą. Jau tą vasarą gimė pirmoji poemos dalis, dar niekieno nepralenktas mūsų poezijos kūrinys apie gamtą, lietuvių romantinės literatūros perlas.
Varniuose A.Baranauskui parūpo ir lietuvių kalbos tyrinėjimas, iš dalies todėl, kad jį apskritai traukė mokslinis darbas — jis buvo gabus daug kam, prisiminkim kad ir susižavėjimą matematika, bet tyrinėti gimtąją kalbą pirmiausia jį šaukė patriotinė pareiga. Jam rūpėjo bendrinė rašyba, jį domino tarmių klasifikacija, žodyno dalykai. 1858 metais jis parašo straipsnį „Apie lietuvių ir žemaičių kalbą“, kuriame pateikia tarmių medžiagos rinkimo programą, įdomių samprotavimų apie lietuvių tautos ir kalbos istoriją. Paskui, jau Peterburge ir Miunchene, jis bendraus su žymiais kalbininkais A.Šleicheriu, J.Boduenu de Kurtenė, F.Kuršaičiu ir kitais, dėstys lietuvių kalbą Kauno kunigų seminarijoje. Lietuvių kalbos tyrinėjimams atiduos dvidešimt penkerius gyvenimo metus, atsidėkodamas jai už tai, kad „Pirmieji tiesos spinduliai mano prote lietuviškai praspindo. <…> Pirmosios dainos lietuviškai man širdin kliudė“.
Varniuose A.Baranauskas parašė dar kelis lietuviškus eilėraščius. Tai „Laimėtini daiktai“, „Geražodis“, skirtas Antanui Valentui vardinių proga, „J.M.K.K.“, „M.Valančiui I dalis“. Pirmajame, surimuotame gretutiniais ir kryžminiais rimais, gražiai lyginama knyga ir arimas, apsėtas įvairiais grūdeliais: „Iš žodelių knyga sudėta/ Dvasios šventos pamokslais šviečia,/ Kaip grūdeliais dirva užsėta/ Vasarojaus, rugio ir kviečio,/ Žaliom vilniom ant viso lauko/ Tykus vėjas po varpas plauko“. Tas, kas nori pasiekti mokslo, turi gilintis į esmę. Kalbantysis duoda patarimą persodinti į širdį „Dievo rasodą“, kad širdis prisipildytų dieviškos išminties, kad gyvenimas būtų prasmingas. Gyvenimas trumpas, negalima veltui švaistyti valandų, nes iš jų ir amžiai susidaro. Eilėraščio „Geražodis“ dedikacijoje Antanas Valentas vadinamas lietuvių kalbos mylėtoju ir drąsinamas nepaisyti „kai kurių gudų, šią kalbą niekinančių, ant ąžuolo supuvusį stuobrį lyginančių, ė kitas kalbas ant jaunus žalius naudingus alksnius ir beržus“. Perkūnai išgriaus žaliuosius alksnius ir beržus, o apdžiūvęs stuobris stovi ir šypso — „Stuobriu stovi Tėvynė.—/ Čia suklupo galiūnai;/ Stuobrio lapus nudaužę/ Ir šakeles nulaužę,/ Sutrupėjo perkūnai“. Taip poetas, naudodamasis paralelizmu, išsako savo pagarbą gimtajai kalbai ir Tėvynei. Eilėraštis, skirtas M.Valančiui, skamba iškilmingai, primena šventinį maršą: „Sveiks Tėve! Sveiks Piemuo Žemaičių šalies!“ Išvardijami vyskupo nuopelnai visai Lietuvai: jis išgelbėjo nuo pražūties senolių kalbą, verkiantiems ir vargstantiems tiesia ranką ir širdį. Iš Varniuose rašytų laiškų minėtini laiškai A.Višnevskiui, Valstybinių turtų rūmų patarėjui, gyvenusiam Rumšiškėse ir jau ten atkreipusiam dėmesį į A.Baranausko gabumus. A.Baranauskas labai šiltai atsiliepia apie K.Praniauskaitės ir K.Kairio kūrybą, o apie save sako: „Kai dėl mano mėgstamos pramogos rašyti eiles, tai iš tikrųjų parašiau keletą terlionių, bet tos yra visiškai nevykusios“. Keletą jų, adresato prašomas, jis vis dėlto pasiuntė, taip pat ir K.Kairio bei K.Praniauskaitės eilėraščius, bet prašė, kad „tie eilėraščiai už Jūsų Mylistos namų ratelio liktų nežinomi“.
Neilgai Varniuose, tame nedideliame, bet daug davusiame Lietuvos kultūrai Žemaitijos mieste, tegyveno Antanas Baranauskas, vos trejus metus, bet, kaip matome, tie metai jo gyvenime buvo labai svarbūs. Tai didžiausio jo kūrybinio skrydžio metai — čia susirūpinta gimtosios kalbos ir Tėvynės likimu, čia subrandinti pagrindiniai jo poetiniai kūriniai, atnešę autoriui neblėstančią šlovę, įamžinę jo vardą lietuvių literatūros istorijoje.