23-iasis Lietuvos karšto oro balionų čempionatas baigėsi, išrinkti ir apdovanoti nugalėtojai. Skaitytojams apie oreivystės sportą sutiko papasakoti vienas iš Lietuvos oreivystės pradininkų GINTARAS ŠIURKUS ir varžybų direktorius ROBERTAS KOMŽA.
Donata Kazlauskienė
Išaiškintas nugalėtojas
Telšiuose suorganizuoti 5 skrydžiai, į dangų pakilo 28 oro balionai. Renginyje buvo maždaug 180 dalyvių iš Lietuvos ir viena komanda iš Rusijos.
Sėkmingai pirmenybėse finišavo ir čempiono titulą apgynė keturis pratimus iš paskutinių aštuonių laimėjęs Rokas Kostiuškevičius. Antras buvo Vytautas Sviderskis, o bronzą iškovojo Valerijus Machnorylovas.
Draugystė su oru
„Karšto oro balionas visada skrenda nešamas vėjo. Tačiau nevienodame aukštyje yra skirtingos krypties vėjas. Yra trys pagrindinės varžybų idėjos. Pirmoji: visi stovime vienoje vietoje ir turime skristi pavėjui, už tam tikro atstumo stadione padedamas kryžius. Startuojame iš vienodų pozicijų link teisėjo paskirto tikslo. Kas praskrenda arčiausiai ir numeta žymeklį, tas gauna 1000 taškų, kitų rezultatai skaičiuojami pagal formulę. Antroji idėja: vienoje vietoje varžybų direktorius padeda kryžių ir pasako, kad turime atsitraukti mažiausiai 5 km, bet ne daugiau 10 km. Atstumą oreivis pasirenka savo nuožiūra. Lemia ne tik pilotavimas, bet ir vietos pasirinkimas. Trečia užduotis vadinasi „Lapės medžioklė“. Oreiviai prisipučia balionus, jį taip pat prisipučia ir varžybų direktorius Robertas. Jis susivynioja kryžių, įsideda į krepšį ir išskrenda, o sportininkams leidžia pakilti tik po 10 minučių. Mes matome, kur jis skrenda, tačiau, kur nusileis, jis pats dar nežino. Sportininkai jį persekioja, kartoja manevrus. Po to, kai padedamas kryžius, oreiviai dar gali pasitaisyti ir priskristi kuo arčiau objekto“,— užduotis pristatė G.Šiurkus.
Pašnekovas minėjo, kad pakilti pirmam dar nereiškia pergalę. Per varžybas dažniausiai oro balionai skrenda virš miesto. Anot G.Šiurkaus, statistika rodo, kad skraidymas oro balionu — viena saugiausių sporto šakų.
Oreiviai — kitokie, jie kiek pamišę, nepriklauso biurokratiniams standartams. Skraidymo oro balionu privalumai: gražus sportas, galima skraidyti nuo 16 metų iki gilios senatvės, oreiviai džiaugiasi saulėtekiu ir saulėlydžiu, svarbu išlaikyti fizinę formą. Telšiškis Alfredas Vauras, G.Šiurkaus nuomone, apskritai Lietuvos rekordininkas. „Norint išmokti skraidyti, būtina atlikti 17-20 mokomųjų skrydžių. Alfredui pakako parodyti vieną kartą, kaip viskas veikia, ir jis jau pats visko išmoko“,— pastebėjo G.Šiurkus.
Kviečia mokytis
Penktus metus varžyboms direktoriaujantis R.Komža sakė, kad, norint vadovauti ir patekti į teisėjų „mafiją“, reikia kopti karjeros laiptais palengva, būti išradingam, kūrybingam, nors Pasaulio oro sporto federacija — sustabarėjusi struktūra, kaip ir daugelis kitų.
„Jei paimtume orą kaip idėją, tai oro balionai man mėgstamiausia transporto priemonė. Mano mintis taip pat buvo užvaldęs siekis tapti čempionu, skrisdavau, lėkdavau, dalyvaujant čempionate pasiekiau išsipildymo džiaugsmą, katarsį. Bandžiau tapti viskuo. Atsibodo vykdyti kito direktoriaus norus, panorau juo tapti pats. Vadovaujant varžyboms, reikia viską apgalvoti, pamatuoti, žinoti ribas ir tykančius pavojus, nes klaida gali būti lemtinga. Direktoriumi būna visi nepatenkinti, išskyrus čempioną“,— sakė R.Komža.
Varžybų direktorius kviečia mokytis oreivystės, nes, atsižvelgiant į gyventojų populiaciją, pasaulyje Lietuva yra pirma pagal registruotų balionų kiekį vienam gyventojui. Pasak R.Komžos, šalyje yra apie 120 registruotų oro balionų, tačiau realiai — maždaug 70.
Pasidomėjus, ar tai pasiturinčių sportas, G.Šiurkus pasakė: „Iš dalies. Tačiau reikia dviejų dalykų: entuziazmo ir pinigų. Jei turi mažiau pinigų, reikia daug entuziazmo, jei daugiau pinigų — mažiau entuziazmo“.
Nuotraukoje: Alfredas Vauras ruošiasi skrydžiui.