Telšiuose apsigyveno Slibinas Stukačius
Užgožė Telšių kunigaikštystę juodi debesys. Šnopuodamas ugnimi ir plasnodamas galingais sparnais užtemdė visą miesto padangę didingasis Slibinas Stukačius. Niekas dar nežinojo, kas šis grėsmingas atvykėlis, tad tiek paprasti žmoneliai, tiek Savivaldovybės valdoviukai išsigando. Pasislėpę kamarose, palindę po suolais, panirę į teršalais sudrumstą Mastį laukė, kas bus.
Pamatęs, kad Telšių kunigaikštystėje visi išsislapstė, nepažįstamasis nieko nelaukdamas kreipėsi į visus: „Aš — Slibinas Stukačius, nepailstantis teisybės ieškotojas. Teisinguoliai ir gerieji žmoneliai, lįskite lauk, aš jūsų neskriausiu. Priešingai — prašysiu man padėti gaudyti melagius, vagis, sukčius ir kitus nedorėlius, teršiančius Telšių kunigaikštystės vardą. Draugausime su tais, kurie gero linki savo kraštui ir skaudžiai bausime niekdarius, pro mano akis nepraslys nė vienas blogasis valdoviukas“.
Teisingi žmoneliai žavėjosi jo galybe bei nelauktą svečią pasitiko garsiais šūksniais ir plojimais. Valdoviukai suskliaudę ausis kažko neramiai į dangų žvalgėsi. Tai pakelia viršun akis, tai žemyn leidžia. Vis nežino, kaip geriau elgtis — nustoti vogti ir stoti į teisinguolių gretas ar verčiau numoti ranka į Slibino Stukačiaus grasinimus ir toliau tęsti savo juodus darbelius. Pasiskirstė valdoviukai į dvi stovyklas: geriečių ir blogiečių. Geriečiai stojo žmonelių pusėn, blogiečiai išdrįso dar plačiau prasiplėsti kišenes auksinams, nusispjovė žmoneliams į veidą ir žengė jau pramintu Šapnagių taku. Eilėn stojo Maršalka, Gusaras, Starosta, Anglius ir visi kiti.
Skrosdamas Telšių kunigaikštystės padangę Slibinas Stukačius pasiguodė, kad neturįs kur gyventi. Žmoneliai susimąstė: va, čia tai bėda. Telšių kunigaikštystė tokia menka ir silpna, kad net Auksinų saugyklos sprunka iš čia. Ką bekalbėti apie svečių namus ar kokią pašiūrę, kur galėtų svetimšalis prisiglausti.
Spaudžiama Maršalkos ką nors sumąstyti ir kaip nors atsikratyti Slibino Stukačiaus, kad šis nepakenktų, į jį drebančiu, bet įtikinančiu balsu kreipėsi Skaisti kaip dangaus žydrynė mergelė. Šioji pasmailino liežuvį ir prabilo: „Didingasis ir žavusis Slibine Stukačiau, o jei mes tau nemokamai ir neribotam laikui suteiktume namus snukiaknygėje? Įkursime tau atskirai svetainę, nuolat aplankys nauji ir seni draugai“.
Sudomino Slibiną Stukačių Skaisčiosios mergelės pasiūlymas. Nesuprato ir taip visko daug matęs gudročius, kad sumanė megaičiukė klastą, kaip įkalinti amžiams teisybės ieškotoją, kad šis nekenktų sukčiams valdoviukams. Pasitikėdamas ja, Slibinas Stukačius paklausė aštrialiežuvės ir įlindo pro atvertą langą. Valdoviukai ilgai netrukę uždarė jį bei visam įkalino teisinguolį snukiaknygėje. Visaip didysis žvėris blaškėsi, bet veltui. Įstrigo čia ilgam. Be teisės sugrįžti atgal.
Prisėdo kampe Slibinas Stukačius, nuleido galvą ir žliumbia. Byra ašaros kaip pupos. Ką ten pupos! Bėga kaip Niagaros kriokliai… Pro šalį eina kiti snukiaknygės gyventojai, teiraujasi, ko toks didelis žvėris taip graudžiai rauda. Papasakojo savo bėdą Slibinas Stukačius.
Numojo ranka ir pasijuokė žmoneliai: „Et, ne bėda, Slibine! Skaisti kaip dangaus žydrynė mergelė tave norėjo amžiams įkalinti ir nutildyti, bet jai baisiai nepasisekė! Pastaruosius metus ši vieta — labiau lankytina negu Telšių kunigaikštystės muziejus, tad tau Skaisčioji kaip dangaus žydrynė mergelė atvėrė puikų kelią tiesai skleisti ir valdoviukų niekšybėms parodyti. Tau tereikia susikurti vietą, kurią kasdien aplankys dešimtys Telšių kunigaikštystės gyventojų, tau talkins ir raštininkai. Visi jie bus tavo didžiausi pagalbininkai niekdariams, sukčiams ir melagiams demaskuoti“.
Kaip žmoneliai tarė, taip Slibinas Stukačius ir padarė — sukūrė Telšių kunigaikštystės gėdos stulpą. Ant jo visame gražume pirmasis pasirodė Starosta už nenupjautą žolę, plaktas virtualiu rimbu Gusaras už tai, kad darbo Savivaldovybėje metu savo rūmams dažus pirko ir naujas lempas rinkosi, viešai kentėjo ir kiti valdoviukai, ne vietoje karietas pasistatę, daug ir skaniai iš jų šaipėsi Slibinas Stukačius, o kiek dar visko bus…
Kenčia skaudžiai Skaisti kaip dangaus žydrynė mergelė už savo klaidą, gailisi Maršalka, kad iškart nenudobė Slibino, kaip žadėjo.