Regioninėje Telšių ligoninėje rugpjūčio mėnesį darbą pradėjo du traumatologai-ortopedai Kristina Norkutė ir Klaudijus Beinaravičius. Anot jaunų medikų, kolektyvas naujokus priėmė ypač maloniai, o kai darbe puiki atmosfera, jų nebaugina ir nesibaigiančios pacientų eilės.
Donata Kazlauskienė
Reikalinga komanda
K.Norkutė — tvirto žemaitiško būdo gydytoja. Ji užsispyrusi ir kol nepasieks savo užsibrėžto tikslo, nenurims. Iš Akmenės kilusi medikė su tėvais vaikystėje persikėlė į Ylakius, kur 2003 metais baigė vidurinę mokyklą.
„Būdama devintokė žinojau, kad noriu tapti medike. Įstojau į tuometį Kauno medicinos universitetą (dabar Lietuvos sveikatos medicinos mokslų universitetas,— Red.). Trečiame kurse nusprendžiau gilintis į traumatologijos mokslus. Ši specializacija mane žavi dėl dinamiškumo. Kiekvieno paciento atvejis skirtingas, lūžiai nevienodi. Pavyzdžiui, terapeuto specialybė — ne man: pakalbi, pakalbi, rašai. Monotonija mane erzintų“,— tikino K.Norkutė. Medikė atkreipė dėmesį, kad traumatologijoje reikalingas komandinis darbas. „Jei kalbėtume apie kojų lūžius, aišku viena, kad vienas pats gydytojas nieko nepadarys. Svarbu dirbti komandiškai, nuosekliai ir visą kolektyvą sutelkti vienam tikslui. Tik tada bus pasiektas geriausias rezultatas“,— pastebėjo pašnekovė.
Telšiuose gydytoja dar nespėjo apšilti kojų, ji čia oficialiai ir nuolat dirba tik mėnesį bei keletą dienų. Prieš tai, kol dar mokėsi rezidentūros, septynis mėnesius medikė atvykdavo savaitgaliais budėti Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje. Studijų metais internatūrą medikė atliko Plungės ligoninėje, rezidentūros studijų metais darbavosi Kauno klinikose.
Vasara — sužalotų čiurnų metas
Kadangi K.Norkutė darbą pradėjo vasarą, ji tikina pajutusi nemažą krūvį. „Šiuo metu ligoninėje dirba tik trys traumatologai, tad darbo visiems pakanka. Ateis ruduo, pradėsime dirbti šešiese, darbo krūvis bus šiek tiek mažesnis“,— sakė ji.
K.Norkutė pastebi, kad telšiškius kamuoja įvairios ligos ir pasitaiko įvairių patologijų. „Nemažai pacientų atvyksta pūlingomis žaizdomis, pasitaiko komplikacijų. Vasara — čiurnų metas. Ypač daug ligonių sulaukiame, patyrusių čiurnos traumą. Be abejo, bet kurio kaulo lūžis lūžiui nelygu. Nemažai pasitaiko pacientų, susižalojusių ir kitas kūno dalis“,— aiškino medikė.
Gydytojos pasiteirauta, kokio amžiaus ligonių dažniau tenka gydyti. „Mažiau vaikų ir daugiau vyresnių. Amžiaus vidurkis svyruoja nuo 35 iki 55-erių metų. Tai tokia kategorija žmonių, kurie vis dar jaučiasi jauni ir ne visada apskaičiuoja savo galimybių“,— juokavo K.Norkutė. Apmaudu, tačiau ir Regioninėje Telšių ligoninėje neišvengiama neblaivių pacientų. K.Norkutei kol kas pavyksta ir su jais sutarti. „Visko pasitaiko, bet dar negaliu skųstis, susikalbame ir randame kompromisą“,— tvirtino traumatologė-ortopedė. Nemažai medikams kyla bėdų su sportininkais. Net ir patyrę traumą jie nepaiso gydytojų rekomendacijų ir toliau dalyvauja varžybose, dėl ko kyla komplikacijų. „Esame visi vienodi, nesvarbu, kokia mūsų specialybė. Patirtoms traumoms išgyti reikia laiko, o sportininkai to nesupranta. Po dviejų savaičių jie toliau tęsia pradėtą veiklą, dėl ko dažnai atsiranda komplikacijų, kurias išgydyti nebūna lengva. Jei jau lūžo koja ar ranka, vertėtų nusiteikti, kad į darbą greitai neteks eiti“,— sakė specialistė.
Žinojo, kur stos
Prieš dvi savaites Regioninėje Telšių ligoninėje darbą pradėjo kaunietis traumatologas-ortopedas K.Beinaravičius. Baigęs rezidentūrą ir įgijęs specialybę, medikas atvyko dirbti į Žemaitijos sostinę. Mediciną jaunas gydytojas studijavo LSMU. „Mokyklą baigiau Garliavoje, būdamas devintokas jau apsisprendžiau, kad mokysiuosi medicinos, tačiau tuomet dar nenujaučiau, kas manęs laukia“,— juokavo K.Beinaravičius.
Regioninėje Telšių ligoninėje medikas — nebe naujokas. Prieš įsidarbinant, jis dvejus metus atvykdavo budėti savaitgaliais į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių. Pasidomėjus, kaip kilo mintis dirbti Telšiuose, K.Beinaravičius atskleidė, kad jį paskatino draugas, taip pat atvykstantis budėti į Žemaitijos sostinę.
Prieš atvažiuodamas čia, anksčiau medikas dirbo Kauno klinikose ir Kauno Raudonojo kryžiaus klinikinėje ligoninėje. „Lyginant su Telšiais, klinikose, be abejo, traumos sunkesnės, Raudonajame kryžiuje apskritai traumuoti pacientai praleidžiami tarsi per konvejerį. Čia daug paprasčiau — nėra didelių eilių, užtenka apsilankyti pas šeimos gydytoją ir jau galima atvykti pas traumatologą“,— atkreipė dėmesį K.Beinaravičius.
Prakalbus apie traumas, anot gydytojo, jos priklauso nuo dienų ir metų laiko. „Kiekvieno paciento atvejis yra skirtingas, visada stengiamės padaryti viską kuo geriau ir kokybiškiau. Iškilus problemoms konsultuojamės vieni su kitais, ieškome sprendimo būdų“,— tikino medikas.
Karo medikai
Abu gydytojus džiugina darbas Telšiuose. Jų pastebėjimu, Regioninė Telšių ligoninė turi viską, ko reikia antrinio lygio medicinos įstaigai. Čia atliekamos sudėtingos procedūros, gelbėjami traumas patyrę pacientai. „Praktiškai darome viską, turime reikalingiausią techniką, yra kvalifikuotas personalas. Į aukštesnio lygio gydymo įstaigas siunčiame pacientus, kuriems nustatyti dubens lūžiai, juos reikia skubiai operuoti, taip pat kai pasitaiko ypač kraujingas lūžis ar būtina protezuoti petį“,— vardino K.Norkutė. Anot jos, tokie atvejai itin reti, per metus pasitaiko vos keletas.
Apmaudu, tačiau Valstybinė ligonių kasa kol kas neskiria finansavimo nuimamiems įtvarams (langetėms), tad ir toliau pacientai gipsuojami. Vis dėlto šių dienų gipsas anaiptol nepanašus į tą, kuris naudotas prieš keletą dešimtmečių. „Dabar nesudėtinga: išvyniojai paprastą įtvarą, užpildytą gipsu, atsimatavai, kiek jo reikia, atsikirpai, apvyniojai lūžusią ranką ar koją, palaukei, kol sustings gipsas, ir viskas“,— aiškino traumatologė-ortopedė.
Trejus metus savaitgaliais S.Raštikio puskarininkių mokykloje medikai lankė kursus karo medicinos tarnyboje, įgijo karo mediko specializaciją. K.Norkutė pelnė būrio vado vardą. Gydytojai pasakojo, kad dalyvavo paskaitose, atliko praktiką, susipažino su kariniais įrengimais, išklausė medicininės dalies paskaitas.
„Metus baigdavome savaitine stovykla, atlikdavome imituotos karinės situacijos užduotis, dalyvaudavome pratybose, rytais puikiai nuteikdavo mankštos“,— pasakojo K.Norkutė. Pasak medikų, tiek kare, tiek ligoninėje išlieka ta pati gydymo metodika, laikantis gyvybės palaikymo traumuotiems ligoniams (angl. Advanced Trauma Life Support (ATLS),— Red.) principo. Pasidomėjus, ar drąsiai du jauni žmonės vyktų į karo zoną, jiedu susimąstė. Tačiau pripažino, kad išmėginti viską verta.
K.Beinaravičius tikina, jog nesigaili nė vienos dienos siekiant kvalifikacijos karo medicinos tarnyboje. Pasidomėta, ar nekilo noras vykti į Ukrainą. Anot jo, teko girdėti, kad lietuviai medikai išvyksta pagelbėti įstaigoms, tačiau apie frontą nesidomėjo dėl tuomečių studijų.
Giria žemaičius
K.Norkutė ir K.Beinaravičius dirba Traumatologijos skyriuje ir Konsultacinėje poliklinikoje. „Darbo krūvis priklauso nuo to, kur dirbama. Per dieną viename kabinete tenka apžiūrėti apie 30 ambulatorinių ligonių, kitame — maždaug 15, vidutiniškai kasdien po tris paguldome į skyrių“,— preliminarią statistiką pristatė medikė. Gydytoja džiaugiasi, kad į kolektyvą buvo priimta ypač maloniai. Ji džiaugėsi ir dabartiniu skyriaus vedėju Sigitu Kakčiu. „Vedėjas stengiasi, kad turėtume komfortišką darbo vietą, visuomet patars, pakonsultuos. Palyginus su Kauno klinikomis, darbo vietos sukūrimas žmogui skiriasi. Esame net darbo rūbais aprūpinti, o jei kažko nespėjo padaryti iki mums ateinant, atsiprašo, kad vėluoja. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi galėdama čia dirbti. Su darbu Kaune nėra net ko lyginti. Ten, kur nueisi, visi pikti, nedraugiški, kažkuo nepatenkinti. O čia — atvirkščiai, kolegos maloniai šypsosi, padeda. Administracijoje dirbantys palydi kur reikia, aprodo ligoninę. Žemaičiai yra žemaičiai“,— šypsojosi ir šiltu priėmimu žavėjosi gydytoja. K.Beinaravičius taip pat kaip ir K.Norkutė džiaugėsi kolektyvu, skyriaus vedėjo pagalba ir dėmesingumu.
Medikė pastebėjo, kad žemaičių vaikai yra geresni. „Nors darbas su vaikais ne man, tačiau žaviuosi čia apsilankančiais vaikais. Jie labai kantrūs. Pasitaiko, kad atvyksta su, pavyzdžiui, prieš parą sužalota ranka. Žinau, kad labai skauda, tačiau paklausus išgirstu atsakymą: „Truputį“. Aukštaičių vaikai sudėtingesni, jie išlepinti, opesni nei mūsiškiai žemaičiai.
Nuotr. Gydytoja Kristina Norkutė traumatologo-ortopedo specialybę pasirinko dėl jos dinamiškumo.