Iš pradžių tai atrodė utopija ir neįtikėtina, tačiau telšiškių kalbas netruko pateisinti pati Telšių kultūros centro režisierė Giedrė Kavaliauskaitė. „Aš išvažiuoju. Per vieną naktį apsisprendžiau palikti Telšius ir išvykti į kraštą, kuriame nėra žiemos. Ten gyvensiu… Kaip? Nežinau. Bet būtent ši nežinomybė mane ir „veža“,— nepaliaujamai šypsodamasi pokalbį pradėjo režisierė.
Donata Kazlauskienė
Mažas „tankiukas“
G.Kavaliauskaitė telšiškiams dirbo septynerius metus. Kūrė ypatingą atmosferą renginiais, Žemaitijos sostinė tarsi atgimė iš naujo — kitokios tapo miesto šventės, atsirado terpė reikštis jaunimui, netrūko novatoriškų idėjų, jaukių paramos projektų bei poezijos vakarų.
Prieš penkiolika metų Giedrė baigė mokyklą Marijampolėje, įstojo į Klaipėdos universitetą ir išvyko studijuoti režisūros. „Visada žinojau, kad mokysiuosi Klaipėdoje, žinojau, kad būsiu režisiere. Mokslams „ruošiausi“ maždaug nuo šešerių, buvau kiemo pramogų organizatorė. Patikėkit, kaip nepasisekdavo tam, kuris nenorėdavo manęs klausyti ar žaisti mano sugalvotų žaidimų… Buvau mažas ir reiklus tankiukas, kuris dažniausiai gaudavo tai, ko nori. Studijų metais teko susidurti su dar 21 tokiu pat tankiuku… Visi kurse buvome individualistai, kiekvienas žinojome daugiausiai ir darėme geriausiai. Studijos buvo intensyvios, baigėme aštuoniese. Baigusi sau pasakiau: „O, Viešpatie! Nenoriu jokių režisūrų! Išėjau dirbti į turizmo sritį ir vos po trijų mėnesių jau vadovavau tuomečiam geros muzikos klubui „Kupeta“, Palangoje. Mano darbas mane surado“,— prisiminė pašnekovė.
Erdvė tobulėti jaunimui
Atvykusi į Telšius, G.Kavaliauskaitė sukūrė jaunimo saviraiškos studiją „KU-KŪ!“. „Visada prisiminsiu pirmąjį susitikimą su būsimais studijos nariais, labai jaudinausi, kad niekas neateis, bet vaikų, jų tėvelių ir jaunimo susidomėjimas pranoko lūkesčius. Atsimenu savo pirmąjį (ko gero nesėkmingiausią) spektaklį „16 istorijų“. Statėme ilgai, procesas buvo sunkus, o parodėme vos kartą ir manieji aktoriai jau klausė, kada statysime kitą. Nieko nesakiau, tik pažiūrėjau į juos. Mes vieni kitus supratome…— šypsojosi Giedrė ir tęsė mintį.— Po to padarėme labai daug gražių ir įdomių renginių telšiškiams. Labai vertinu ir myliu visus tuos vaikus, dabar jau jaunuolius, kurie man davė vertingų pamokų, begalę nuostabių akimirkų ir pačių geriausių emocijų. Kartu su jais augti buvo nuostabu“.
Režisierė su teatro studija „KU-KŪ!“ pastatė spektaklius vaikams „Hugas ir Jozefina“, jaunimui „Heroinas“ ir „Kūda“. „Spektakliai į mano gyvenimą atėjo atsitiktinai. Vaikai labai norėjo vaidinti, o aš negalėjau jiems pasakyti „ne“. Sutarėme, kad dirbsime daug ir atsakingai. Rezultatas — trys spektakliai per beveik trejus metus“,— sakė G.Kavaliauskaitė.
Šalia teatro studijos atsirado dar viena, vaikų ir jaunimo saviraiškos studija „ENTUZIASTAI“. „Ji įkurta visiems nekantruoliams, kurie nori „čia ir dabar“ (lyg pati būčiau kitokia). Per laiką abiejų studijų dalyviai niveliavosi ir galop patys pasimetėme, kam kurie priklauso, tad likom tiesiog kūrybos entuziastais nuo 6-erių iki 19 metų“,— pasakojo Giedrė. Anot režisierės, jai pavyko užsiauginti tikrus pagalbininkus, savotišką komandą, kuriems gali patikėti bet kurį renginį ir būti rami dėl jo eigos. G.Kavaliauskaitė mano, kad tai pats didžiausias komplimentas ir įvertinimas bet kuriam pedagogui.
Maždaug prieš metus Giedrė pasijuto pavargusi nuo visko. Kurį laiką ji dirbo ne tik Telšių kultūros centre, bet ir Žemaitės gimnazijoje. „Darbas mokykloje — ne man. Tai ypač sunku. Vaikai būdavo nemotyvuoti, o per prievartą meno nesukursi. Karta kinta, jie nori rezultato neįdėję jokių pastangų. Pavargau kovoti su vėjo malūnais. Nusprendžiau išeiti iš darbo, nekankinti teatru mokinių ir nesikankinti pati“,— atskleidė pašnekovė.
Mažo miesto problema
G.Kavaliauskaitė atviravo, kad Telšiuose ypač jaučiama mažo miesto trintis. „Buvo ir konkurencijos, ir nemalonių susikirtimų. Galbūt prie to prisidėjo mano ūmus būdas. Aš nemėgstu slankioti, jei dirbu, tai dirbu iš visos širdies. Buvau linkusi reikalauti to paties ir iš kolegų, tad man būdavo nesuprantamas vadinamas „pliuso užsidėjimas“ ir bandymas padaryti „kuo paprasčiau“. Reikėjo laiko ir pastangų perprasti Telšių kultūros mechanizmą“,— pastebėjo Giedrė. Pasak jos, atsirado mielų, darbščių ir supratingų žmonių, kurie palengvino jos kelionę kultūrinių vandenų gilumon. „Tai ir mūsų mylimas (Amžinybėn iškeliavęs) meras Vytautas, dainininkas Kęstutis Jablonskis, Telšių kultūros centro dailininkė Aušra, Žemaitės dramos teatro režisierius Tadas. Visi tie žmonės paliko ypatingą žymę mano kūrybiniame kelyje. Su jais dirbti ir kurti buvo didelė garbė, begalinis malonumas ir fantastiška patirtis. Jie užima svarbią kertelę mano širdyje“,— kalbėjo režisierė.
Ypatinga ir kitokia
Menininkė prisipažino dėkojanti už kūrybiškumo dovaną Dievui ir tėvams. Ji — multifunkcionali asmenybė: rašo, organizuoja renginius, stato spektaklius, gardžiai gamina maistą ir negana to — modeliuoja rūbus.
Dar vaikystėje, smėlio dėžėje, atrasta stichija — maisto gamyba. „Esu dėkinga savo močiutei, kuri nepabijojo ir davė man peilį pjaustyti įvairiems žolynėliams, rastiems šalia smėlio dėžės. Tada, raikydama visus tuos gležnus stiebelius, pasijutau TOKIA moterimi — paruošiau usnių, pakalnučių ir žvyro salotas stiklainėlyje. Nunešiau močiutei, ji labai gardžiai viską „suvalgė“. Kitą dieną nuėjau į virtuvę ir pagal seną mamos receptą iškepiau sausainius. Taip viskas ir prasidėjo. Atradau maisto gaminimo magiją. Kerėti virtuvėje lygiai taip pat malonu kaip ir scenoje. Maišai visus tuos skonius, prieskonius, jauti kvapus ir suvoki, kaip tai nepaprasta. Dar ir šiandien prisimenu tą neįtikėtiną jausmą, kai Telšiuose kavinės „Senamiestis“ savininkė Vaiva Klingerienė pasikliaudama manimi leido eksperimentuoti virtuvėje. Daug skanių dalykų gimė bendradarbiaujant su profesionaliu gėrimų žinovu Linu Prankevičiumi. Iki šiol kelia nuostabą tas begalinis Vaivos ir Romano pasitikėjimas bei pasiūlymas jų kavinėms sukurti meniu ar sutikimas rengti įvairių gėrimų degustacijas“,— žavėjosi verslininkais G.Kavaliauskaitė.
Giedrė niekada neslėpė, kad Telšiai nėra tas miestas, kuriame ji jaustųsi sava, kuriam degtų meile, patriotiškumu. „Galima sakyti, kad atitekėjau į Telšius. Atvykom kartu su būsimu vyru dėl jo darbo. Penkeriems metams. Kaip matote — tai šiek tiek užtruko. Visus tuos metus kažko trūko, pamečiau save kažkur ties buities kūrimu ir darbu. Galiausiai — skyrybos. Po jų praplatėjęs horizontas suteikė galimybę kvėpuoti pilnais plaučiais, pažėrė netikėtų akimirkų ir pačių beprotiškiausių idėjų. Didelė laimė atrasti ir pamilti save iš naujo, o gal tik pirmą kartą“,— šypsojosi moteris.
Likimo magija
Tas jausmas, kai degi noru lėkti, skrieti ir nesustoti dabar yra aplankęs Giedrę. „Kasdien, vesdama pasivaikščioti šunį Masčio pakrante, suvokiu, kad čia nebeužsibūsiu. Niekada neįsivaizdavau, kad laikinumo potyris gali kelti tiek daug teigiamų emocijų. Viduje spurdu ir degu nekantrumu pradėti. Simboliška, kad kartu su vėsesniu oru, rudenišku žemės kvapu ir krapnojančiais lietumis ateina permainos“,— naujo gyvenimo pradžia džiaugėsi režisierė.
Giedrė pripažįsta, kad Telšiai jai davė daug. „Manau, kad per tuos septynerius metus Telšiuose palikau žymę. Ir šis miestas paliko šį tą manyje. Iš tiesų be galo myliu savo darbą. Mielai kūriau renginius miestui, kuriame gyvenau. Visada jaučiu didelę atsakomybę žiūrovui ir todėl į visus nepritarimus ar klaidas reaguoju asmeniškai. Gera matyti po renginių išeinančius žmones tapusius truputį laimingesniais, linksmesniais, draugiškesniais vieni kitiems. Malonu pamatyti pritariančią šypseną, pajusti rankos paspaudimą ar išgirsti nuoširdų ačiū. Grįžtamasis ryšys patvirtina, kad eini teisingu keliu, padrąsina ir įkvepia“,— kalbėjo G.Kavaliauskaitė.
Vietoje pabaigos…
„Šypsausi galvodama, kad kažkurį vakarą susipakuosiu visą gyvenimą į automobilio bagažinę, pasiimsiu šunį ir išvyksiu į rytojų. O rytoj bus naujos pergalės, nauji susitikimai, negirdėtos istorijos ir svajonėse teregėti didmiesčiai, iš koto verčiantys atradimai, nes gyvenimas toks dosnus, aukštas ir beribis…“— pašnekesį prie kavos baigė menininkė.