Prieš šešiasdešimt metų šeimyninį gyvenimą pradėję kurti iš Šerkšnėnų kaimo (Mažeikių r.) kilusi GENOVAITĖ (83 m.) ir Luokėje gimęs ADOLFAS (84 m.) BAGUŽAI nepastebėjo, kaip praskriejo laikas. „Atrodo, kad taip neseniai susipažinome, pradėjome bendrauti, sukūrėme šeimą, auginome vaikus, išleidome juos į gyvenimą, o jau šeši dešimtmečiai prabėgo“,— kalbėjo sutuoktiniai, prisimindami drauge pragyventus metus. Buožėnuose gyvenančius sukaktuvininkus pasveikino Gadūnavo seniūnė Inesa Kęsminienė ir Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius Saulius Urbonas.
Danutė Jackutė
Pažintis amžiams
„Dirbau traktorininku Telšių melioracijoje. Tuomet dirbdavome įvairiose vietose. Taip jau nutiko, kad traktoriumi „Stalinec“ (K-700 — galingiausias sovietinės gamybos traktorius žemės ūkiui. Autorės pastaba) dirbau Šerkšnėnų kolūkyje, kur gyveno Genovaitė. Ji avis ganė, o aš pro šalį traktoriumi važiavau. Pakviečiau pasivažinėti“,— prisiminė Adolfas lemtingą susitikimą ir meilę iš pirmo žvilgsnio. Mergina savo noru nebūtų įšokusi į kabiną, bet stambus vaikinas įkėlė ją ir pasodino šalia savęs nepaisydamas prieštaravimų bei paaiškinimų, kad palaidos avys išmindžios kviečius.
Apie antrąjį susitikimą, sujungusį amžiams dviejų jaunų žmonių likimus, papasakojo Genovaitė: „Sekmadienį namuose likau viena, nes tėvai išvažiavo į bažnyčią Tirkšliuose. Girdžiu, kaip du vyrai prieangyje kalbasi ir klausia: „Genute, ar pietus išvirei?“ Išsigandau ir sakau, kad aš ne Genutė esu. Bet žiūriu, kad tas pats pažįstamas traktorininkas į namus užsukęs. O mama iš tiesų liepė išvirti pietus, tad naujasis pažįstamas nuėjo parnešti malkų. Grįžo namiškiai, priėmė svečius, tėvas butelį atnešė. Kitą šeštadienį Adolfas atėjo ir pareiškė: „Einam susirašyti“. Nesutikau. Vėl atėjo po savaitės. Tuomet nesipriešinau. Sustabdę bortinę mašiną, nuvažiavome į Mažeikius. Sumokėjome 25 rublius ir metrikacijos skyriuje sutuokė tą pačią dieną“.
Prisiekę prieš Dievą
Išgirstame, kaip Lietuvoje vis daugiau porų, pamynusios senąsias krikščioniškas tradicijas, pažeisdamos esminę Dievo valią, gyvena be Santuokos sakramento. Genovaitė ir Adolfas tik po „šliūbo“, kai kitą savaitę po susirašymo civilinės metrikacijos skyriuje, Tirkšlių bažnyčioje prisiekė prieš Dievą, pradėjo gyventi drauge kaip vyras ir žmona. Rugpjūčio 13-ąją susituokė, o kitais metais balandžio 28 dieną susilaukė pirmagimio. Po Santuokos sakramento susiradę butą Tirkšliuose, parsivežę iš tėvų patalynės, įvairių apyvokos daiktų, pradėjo lipdyti šeimos lizdą. Tuomet prabangoje nė vienas nesimaudė, užteko lovos, stalo, kėdžių, keleto rakandų.
Paklausti, kas juos laikė santuokoje, suteikė stiprybės, sutuoktiniai sakė, nors gyvenime visko buvo, bet niekada neabejoję prieš šešiasdešimt metų ištartu „taip“ ir prieš Dievą duota priesaika. Jų teigimu, anksčiau žmonės ne tik buvo kantresni, pakantesni vienas kitam, bet ir palaikė amžinąsias gyvenimo vertybes: nepamiršti pagarbos, abipusės santarvės, meilės, doros, o svarbiausia — bažnyčioje palaiminto su Dievu pasirinkto gyvenimo kelio.
Viską uždirbo patys
Sutuoktiniai kilę iš gausių šeimų, žmona užaugo tarp septynių, o vyras — 8 vaikų. Didelių turtų į šeimą neatsinešę sutuoktiniai viską patys užsidirbo. Žmona dirbo valgykloje, vyras, Rietave įgijęs techniko specialybę, — traktorininku, vairuotoju „Džiugo“ kolūkyje, vėliau tapusiame žuvininkystės, o paskutiniais metais — tarybiniu ūkiu.
Genovaitė sakė, kad jaunystėje nebuvo namisėdos, išvažiuodavo, išeidavo į šventes, susitikdavo su giminėmis, o baliuose ir padainuodavo. „Juk tuomet visi dainuodavo sueigose“,— pastebėjo vyras. Genutė turi skambų balsą ir dabar laidotuvėse meldžiasi už pažįstamus artimus žmones, giedodama Kalvarijos kalnus.
Džiaugiasi turėdami vienas kitą
Genovaitė ir Adolfas Bagužai prieš trejetą dešimtmečių įsikūrė Buožėnuose, kur susiremontavo seną gyvenamąjį namą, pasistatė ūkinį pastatą, pasodino sodą, užveisė gėlynus. „Laikas taip greitai prabėgo, net nesitiki“,— kalba sutuoktiniai ir džiaugiasi turėdami vienas kitą, nes atskirai nebeišgyventų.
„Genutei visi darbai tenka. Dirba per dienas. Dvi kiaules šeriame, vištas laikome. Ji mėšlą turi iškuopti“,— apgailestavo vyras, kad jis silpnesnis už sutuoktinę ir nepajėgia dirbti sunkių darbų. Jis, nuvežęs žmoną į parduotuvę, dažniausiai iš mašinos nelipa ir palaukia, kol ateis su pirkiniais. O žmona pridūrė, kad kol kas įveikia tokius darbus, tik sunku sode tvarkytis, ypač žolę žoliapjove pjauti.
Sutuoktiniai užaugino sūnus Arūną ir Romualdą. Seneliai — puikus pavyzdys, kaip santuokoje gerbti ir mylėti vienas kitą, šešiems vaikaičiams ir vienuolikai provaikaičių.
Nedažnai visa gausi Bagužų šeima susirenka prie ilgo vaišių stalo. „Atvažiuos vaikai, vaikaičiai pasveikinti deimantinių vestuvių proga, bet daug nešvęsime“,— teigė Adolfas, o Genovaitė šypsodamasi pridūrė: „Daug nereikia, bet dar pasilinksminsime“.