1944 m. frontui praūžus ir vokiečių okupaciją pakeitus sovietinei, Varniuose, kaip ir daugelyje kitų svarbesnių Lietuvos miestelių, buvo atkurtas bendrojo lavinimo procesas, ėmė veikti gimnazija. Tais mokslo metais veikė tik pirma–penkta gimnazijos klasės, kurias iš viso lankė 112 gimnazistų.
Jau 1947 m. mokinių padvigubėjo. Tada turėjo veikti jau ašuonios klasės, kuriose užfiksuoti 225 mokiniai.
1949 m. gimnazija performuota į vidurinę mokyklą. Tačiau tuo metu, apytikriai iki 1960 m., vidurinis išsilavinimas nebuvo privalomas. Tai turėjo įtakos mokinių skaičiui. Dalis jaunų žmonių tiesiog apsiribojo pradiniu išsimokslinimu ir vidurinės mokyklos nebelankė. Duomenų apie mokinių skaičių nepasisekė rasti nuo 1947 iki 1966 m.
Nuo 1966 m. mokykloje besimokančių 600 mokinių skaičius išlieka iki 1981 m. Nuo tada jų truputį ima mažėti. 1990 m. fiksuojami 427 besimokantieji. Skaičius, viršijantis 400 mokinių, išlieka iki 2010 m.
Apie 2000-uosius metus aplinkinių Pavandenės ir Janapolės bažnytkaimių mokyklos nustoja veikti kaip vidurinės, yra pertvarkomos į pagrindines. Šių mokyklų vienoliktokai bei dvyliktokai nukreipiami į Varnius. Tuo būdu Varnių mokyklos mokinių vėl padidėjo ir vieninteliais 2002-aisiais metais vėl viršijo 600.
Varnių M. Valančiaus vidurinė mokykla 2007-2008 mokslo metais buvo akredituota kaip gimnazija. Tada mokėsi 520 mokinių.
Labiau mokinių sumažėjo 2011 m. Jų liko 388. Šiais — 2015 mokslo metais — nepaisant, kad jau Pavandenėje mokykla visiškai likviduota ir tenykščiai vaikai vežami į Varnius, čia bendras mokinių skaičius vos siekia 300.
Šie mokytojų Vlados Vengrienės ir Irenos Peleckienės surinkti statistiniai duomenys apie Varnių moksleivius ir mokytojus yra su tam tikromis spragomis.
Rugsėjo 1-ąją pakalbinau mokyklos vadovus, prašydamas papasakoti apie Varnių gimnazijos būklę ir ją įvertinti.
Antanas Ivinskis
Irena Peleckienė
Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos direktorė:
Kadangi pradėjau dirbti tais laikais, kurių nebereikėtų prisiminti, tai ir mokyklos istoriją matau įvairią. Gyvenome tada, kai viskas buvo reglamentuota, vadovėliai vienodi, planai ir reikalavimai — irgi vienodi. Ne vien mokėm, bet ir baudėm: propagavom palikimą po pamokų. Pedagogai dirbo neskaičiuodami darbo valandų.
Pasikeitė laikai ir santvarka. Ir visuomenė santykyje su mokytojais atrodo tarsi suklaidinta. Mokytojo darbas nėra vien penkios pamokos ir atitinkama pinigų suma už tai. Užvėręs klasės duris, mokytojas ir namuose galvoja, ką jis darė, kad rezultatas nepasisekė.
Mokytojas nuolatos ieško. Kartu su santvarka keičiamės ir mes. Galiausiai atėjo nauji žmonės ir nauja mokytojų karta, atsinešusi savo pasaulio suvokimą. O kodėl keičiasi mokykla? Todėl, kad keičiasi ir vaikai. Jie keičiasi greičiausiai, dabar jie jau „skaitmeniniai“. Šios modernių technologijų priemonės su jais jau yra suaugusios. Todėl mokykloje nebegli būti vien kreida ir lenta. Šiandieniniai vaikai nebeturi baimės. O juk iš anų laikų prisimename apie įvairią baimę: suklysti, pasakyti ką nors pro šalį ar padaryti. Tai dėl to, kad iš mūsų buvo atimta laisvė. Šiandien visi — mokytojai ir ypač mokiniai — esame daug laisvesni. Pasikeitė ir vyresnioji karta, ir visas pasaulis.
Pastaraisiais metais teko pastebėti mokinių norą ne tik čia pabūti, bet veikti, daryti įtaką. Jiems savaime kilo mintis įsteigti gimnazijoje prezidentūrą. Vyko demokratiniai rinkimai. Kandidatai būrė savo komandas, sakė kalbas. Jų požiūris į gyvenimą jau kitoks.
Man nepatinka, kai iš žiniasklaidos ar aukštų pareigūnų lūpų skamba, kad per daug Lietuvoje yra aukštųjų mokyklų ir jas baigusių absolventų. Mat tamsią masę lengva valdyti, bet iš tos tamsios masės nedaug ką gauni. Kodėl mes su didžiausiu skausmu prisimename sovietų atėjimą, trėmimus? Todėl, kad jie sunaikino pačius šviesiausius protus, pirmiausiai mokytojus. O šiandien aukštąsias mokyklas baigę žmonės yra šviesūs ir jie nebegyvena taip, kaip kažkada mes gyvenome. Aš tik už mokslą, kad vaikai mokytųsi ir siektų kuo aukščiau. Nuo to priklauso Lietuvos ateitis.
— Turite gražius tikslus. Kaip sekasi Jums jų siekti?
— Tėvynės klausimai ir patriotizmo skiepijimas, istorijos, papročių žinojimas yra pamatiniai tikslai, nes žmogus be šaknų yra niekas. Pastaruoju metu mokiniai nebevengia nei vilkėti tautiniais drabužiais, nei šokti tautinius šokius. O buvo toks laikas, kai žavėtasi visu tuo, kas užsienietiška. Šiandien mokiniams tai jau nebesvarbus faktorius. Visi mokyklos renginiai pradedami nuo pagarbos mokyklos vardui ir jos šaknims. Jas mes norime pažinti ir puoselėjame nuo pat pradinių klasių.
— Kuo šiandien džiaugiatės?
— Džiaugiuosi vaikais, jų noru, gebėjimais, žinių troškimu. Jiems nebepakanka veiklos čia gimnazijoje, todėl jie įsijungia į veiklas rajone ir Respublikoje. Ir vaikai džiaugiasi kiekvienu projektu, galimybe pasireikšti už gimnazijos ribų. Ir tas džiugina mus, nes neruošiame vaikų negyvenamoms saloms, bet skiepijame gyvenimo ir komunikavimo, savęs pristatymo įgūdžius. To šiandien labai reikia, kad mokinys galėtų pats nusistatyti ribas dėl bendravimo, jaustų pagarbą. Mums patiems gera, kai ir mokiniams gera.
— Ar pareigų ir ugdymo rutinoje dar turite galimybių pasvarstyti apie mokyklos vaidmenį už jos sienų?
— Mokyklos vaidmuo nevienareikšmiškai yra didelis. Vaikai grįžta į šeimas, skleisdami tai, kas pas mus daroma gero. Per vaikus mes ir tėvelius į mokyklą pasikviečiam. Net ir meilę Tėvynei, burdami tėvus ir vaikus, stengiamės ugdyti. Kitaip — nei per vaikus — tėvų mes nepasieksim. Dalis tėvų dalyvauja įvairioje mokyklos projektinėje veikloje, veda pamokas.
Egidijus Stonys
Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos direktorės pavaduotojas ugdymui:
Gimnazijoje pavaduotoju ugdymui dirbu 10 m. Šiandien čia mokosi per 300 mokinių ir dirba apie 35 pedagogai. Mūsų mokyklos dėmesys yra nukreiptas į kiekvieno mokinio sėkmę pagal jų gebėjimus. Tai yra mokyklos misijos dalis, kuri buvo mokytojų, mokinių ir jų tėvų bendruomenėje sutartinai priimta kaip gimnazijos filosofija. Ji skelbia, kad „Mokykla savo veiklą grindžia humaniškumo, demokratiškumo, tautiškumo ir atsinaujinimo principais“ bei „Stiprina tikėjimą kiekvieno asmens unikalumu ir jo galia tobulėti.“
Visuomenė paprastai skirsto mokinius į stiprius ir silpnus, t.y. gabius ir mažiau gabius. Vadovaudamiesi to, mokymo procesą planuojame taip, kad silpnieji jaustų mokymosi pasitenkinimą ir džiaugtųsi pasiekę bent kokį rezultatą, kad ir neaukštą kitų atžvilgiu.
Be abejo, tokią filosofiją arba švietimo paradigmą mums diktuoja ir Švietimo ir mokslo ministerija. Dalykines ir bendrąsias kompetencijas diegiame visose klasėse, individualiai derindami prie kiekvieno mokinio.
Su kokiomis susiduriame problemomias, siekdami tai įgyvendinti? Be abejo, pirmiausiai su kolegų, paskui tėvų, visuomenės ir steigėjų požiūriu. Komentuodamas šią mintį, pasakyčiau, kad anksčiau „senoji mokykla“ (iki nepriklausomybės atkūrimo) įsivaizdavo, kad mokinys tėra tuščias indas, į kurį reikia pripilti žinių. Šiandieniniams mokytojams keliamas uždavinys persiorientuoti, kad mokinys nebebūtų traktuojamas kaip tuščias indas. Šių laikų mokytojas turi susemti kiekvieno vaiko turimą patirtį ir ją panaudoti naujiems dalykams, naujai aukštesnei patirčiai įgyti. Vadinasi, mokytojas turi pritaikyti metodus, kad pats mokinys toliau galėtų atrasti naujas tiesas. Nes kiekvienas mokinys, kaip bręstanti asmenybė, turi sugebėti pats rasti, rūšiuoti ir analizuoti informaciją ir pritaikyti savo siekiams įgyvendinti. Metodas šis sunkus, ypač tiems pedagogams, kurie vis dar išpažįsta, kad geriausias mokytojas yra lenta ir kreida. Aš pats taip nemanau ir noriu, kad tarp mokytojų šio požiūrio neliktų. Tik kreida, lenta ir mokytojas šalia lentos nepadės įgyvendinti kiekvieno mokinio sėkmės siekio.
— Kokia dalimi pasiseka arba ne keisti požiūrius?
— Mokykloje esama daug pavyzdžių, rodančių, kad mokytojų požiūriai yra pasikeitę aptartąja linkme. Mokymasis prasideda nuo to, kad pats mokinys ima vis daugiau planuoti savo mokymąsi, o mokytojas — nukreipia mokinį, kokia linkme jam dirbti. Mokytojas, formuluodamas temas ir klausimus, veda mokinį prie savarankiško atsakymų radimo.
— Norėčiau sugrąžinti Jus prie mokinių požiūrio į šitą metodą.
— Pastaruosius trejus metus mokykloje įgyvendiname lyderystės projektą. Šis projektas yra Švietimo ir mokslo ministerijos remiamas iš Europos Sąjungos lėšų ir labiau orientuotas ne į priemones, bet į metodą. Sunkus tai kelias, turėjome mokytojų mokymus. Ir mokytojai pradėjo taikyti metodą, kuriuo mokinys mokomas rasti kelią atsakymams į iškeltus klausimus.
Analizavome mokinių požiūrį į šį metodą. Ketvirtokai gimnazistai pripažino, kad mokykloje esama sėkmingų mokymosi projektų, kurių dėka mokiniai atrandanda savyje ypatybių, kurios padeda jiems mokytis ir kelti individualius mokymosi rezultatus.
Apsisprendėme metodą taikyti ir į įvairius lyderystės projektus įtraukti mokinius nuo septintos klasės, maždaug 14 m. amžiaus, kad jų maištingoji asmenybės dalis būtų panauda įvairiai organizuotai veiklai. Tuo būdu jie patys planuoja mokomuosius projektus ir įgyja žinių bei lavina bendrąsias kompetencijas: gebėjimą bendrauti, kalbėti, išreikšti mintį, nebijoti klysti. Tokioje veikloje mokytojo vaidmuo ypatingai svarbus ne pateikiant dalykines žinias, o stimuliuojant mokinį, kad jis nebūtų sustabdytas.
— Grįžkime prie Jūsų įvardytos trečiosios, visuomet šalia mokyklos esančios grupės — visuomenės — požiūrio.
— Dalį tos visuomenės sudaro patys mokytojai. Mes pastebime ir vertiname dalies visuomenės pozityvų požiūrį, kad mokykla turi keistis, reformuotis, laisvėti. Laisvoje mokykloje ir vaikas bus laisvesnis: pats galės ieškoti ir mokytis. Dalis tėvų įsitraukia į tuos projektus. Užtat džiaugiamės praėjusių metų rezultatais, kai vyko mokinių konferencijos ir forumai, panašūs renginiai vyko ir už mokyklos sienų, Telšių rajono savivaldybėje.
Kita yra „perkėlimo“ pozicija, kai dalis tėvų mano: „Kaip mokiausi aš, taip turi mokytis ir mūsų vaikas“. Taip manančiųjų kartose nėra pokyčio. Bet man atrodo, kad pasikeitimai akivaizdūs. Yra šeimų, kurios vaikus lavina papildomai, juos vežioja į įvairias ugdymo priemones. Taigi stagnacija dėl „senosios mokyklos“ dar velkasi ir taip pat gyvuoja požiūris, kad mokykla turi reformuotis.
Dėkoju Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos vadovams už nuoširdų ir atvirą pokalbį.