Tolima, bet pamilta Islandija

Telšių Trečiojo amžiaus universiteto Turizmo fakultetas (vadovė Margarita Černiauskienė) ir vasarą tęsė savo veiklą: suorganizavo kelionę į geizerių, vulkanų, ledynų, kraterių bei elfų salą — tolimąją Islandiją.

Valdonė Pikiotienė    

Sunku apsakyti tą jausmą, kai palieki žalią bei karščiu alsuojančią Lietuvą ir po keturių valandų skrydžio, vos išeini iš oro uosto, jau regi vien tamsius it asfaltas lavos laukus, snieguotas ledynų kalnų viršūnes, jauti sieros kvapą ir išgyveni dar nepatirto pasaulio pažinimo džiaugsmą.
Įsikūrusi Atlanto vandenyno saloje, šalia poliarinio rato, Islandija yra rečiausiai apgyvendinta Europos valstybė. Joje net 62,2 proc. šalies ploto užima lavos laukai, kalnų dykumos, ledynai, tad valstybėje gyvena tik 300 tūkst. gyventojų, iš jų du trečdaliai — sostinėje Reikjavike. Šalis priklauso NATO, bet neturi kariuomenės, pagal socialinės raidos indeksą 2013 metais pripažinta trylikta geriausiai išsivysčiusia pasaulio valstybe. Šalyje labai žemas socialinės atskirties rodiklis, paprasčiau sakant,— tai turtinga demokratiška šalis, kurios unikalumu žavisi milijonai čia apsilankančių turistų.
Savaitė mums prabėgo akimirksniu, nes kiekviena diena buvo labai prasminga ir turininga. Nuvažiavome per 2 tūkstančius kilometrų, kasdien pėsčiomis dar įveikdavome po 18-20 km (turėjome žingsniamatį), ir kiekviena diena — tai vis netikėti įspūdžiai: Kerido krateris gąsdino savo kunkuliuojančių žemės gelmių galybe, geizerių gausa su iš žemės besiveržiančiais karščio ir garų pliūpsniais stebino net kasdien tai matant. Vaikščiodami po Mėnulio slėnį, stebėjomės raudonomis uolomis ir įmantriausių formų karštyje susiformavusiomis „kepto smėlio“ liekanomis. Neapsakoma ir krioklių galybė: veržiasi it įnirtę, Auksinį krioklį stebėjome ir iš arti, ir nuo kalno, Skotofolos krioklio jėgą pajutome tik įveikę 527 laiptelius, o į dar vieną net įeiti galima, tik reikia nebijoti sušlapti ar paslysti. Braidėme po Juodąjį paplūdimį, kojos klimpo į juodą smėlį, į akis žėrė juodas dulkes, bet vis tiek pamatėme vandenyne vadinamas Pirštų uolas (kokio dydžio milžinai tada turėtų būti?). Kai po sudėtingos kelionės vingiuotais ir klampiais kalnų keliais pasiekėme 1907 metais išsiveržusio Ketlos ugnikalnio lavos platumas (matai tarsi jūrą vien lavą, juodą lavą — kiek akys užmato, ilgai važiuoji, o tolyje tik lava), štai tada ir susimąstai: kiek daug dar mes nesame matę, kiek nežinome…     
Sunkiai nupasakojamas Pingvelyro slėnis. Tai perskilusi žemė ir didžiulės sudėtingiausių konfigūracijų uolos, netikėti Grindviko geoterminiai laukai, kur žemė dalijasi savo karščiu su žmonėmis, Žydroji lagūna — viliojanti savo žydrai rožiniais natūraliais geoterminiais baseinais ir laikoma viena iš 25 pasaulio stebuklų. O kur dar savotiški turistų pamėgti nacionaliniai parkai, vienur — pilkomis šimtametėmis samanomis apžėlę akmenynai, kitur dvispalvė, ryškiai mėlyna ir šviesiai ruda upė, tolyje virstanti raibuliuojančiu srautu. Aplankytos trolių buveinės kalnų tarpekliuose — įspūdis begalinis… kol atsiduri spalvingų ledynų apsuptyje: Vatnajojokulis — tai neįtikėtino grožio snieguotos kalnų viršūnės, o papėdėje — vandenyje besimaudančios ledų sangrūdos. Jos plaukia vandenyno link, pamažu tirpsta, ilgokai laikosi it krištolo dirbiniai, kol tampa vandens galybe. Nepakartojama ir sunkiai apibūdinama…     
Visi labai svajojome pasimaudyti karštose upių versmėse — ir tai išsipildė, deja, teko kaip reikiant pavargti. Kai gidė Aurelija atvežė iki kalnų papėdės ir parodė kryptį, geizeriukai kalnuose ir upelio vingiuose tarsi žadėjo: tuoj bus ta laiminga akimirka. Einam — toliau dar didesnis kalnas, dar vienas purslojantis upelis, dar keli tarpekliai, dar turistai toli priekyje… ir taip įveikėme 5,3 kilometro iki išsvajotų versmių. Bet buvo verta. Įsivaizduokit: temsta, lyja lietus, pučia stiprokas vėjas, o mes iki kaklo panirę į karštą, minkštą mineralinį vandenį — valanda it minutė prabėgo.     
Tiek aplankyti, tokių įspūdžių patirti tikrai nebūtų pavykę, jei ne telšiškių šeima, gyvenanti Islandijoje. Pedagogės Irenos dukra su vyru, sūnaus šeima, anūkai jau daug metų ten sėkmingai gyvena kaip ir dar tūkstantis kitų lietuvių. Anūkė Aurelija, baigusi mokslus, galvoja apie turizmo organizavimo verslą ir tam atsakingai rengiasi. Mūsų grupelė ir buvome tie „bandomieji triušiai“, kurių noras pamatyti daug buvo begalinis, o gidė nė kiek neišsigando. Jau pirmos dienos vakare sakėme, kad sunku bus nustebinti — tiek visko per dieną pamatėme. O stebino nuolat, per savaitę patyrėme tiek, kiek eilinė vietos agentūra rodytų dvi savaites.
Džiaugėmės, kad Aurelijos šeima it kumštis ir visaip padėjo: mama Vilma, dirbanti Hiltono tinklo viešbutyje maisto gamybos vedėja, kas rytą vakarą laukė su skanėstais: išragavome daug islandų tradicinių patiekalų (tik ne pūdyto ryklio), ypač skaniai paruošta žuvis, aviena, pyragaičiai, o jos paruošti pietūs „iš bagažinės“ sotino išvykose. Patėvis Vytautas it patyręs vairuotojas nardė su grupe kalnų keliais ir daug pasakojo apie islandų gyvenimą, papročius, o paskutinė išvyka, kai pūtė apie 50-ties balų vėjas ir mašiną tiesiog stumdė galingas viesulas, buvo tikras išbandymas vairuotojui ir turistų nervams. Pati Aurelija buvo iš anksto po kelis kartus aplankiusi įdomiausias vietas, pririnko mums daug informacijos, o ir pasakojo apie šalį tikrai profesionaliai, nes jau septyneri metai čia praleisti.     
Trečiojo amžiaus universitetas nuo spalio mėnesio vėl atvers duris senjorams, o Turizmo fakultete apie šią kelionę dar kalbėsime, žiūrėsime nuotraukas, dalyviai pasakos savo įspūdžius. Sekite informaciją knygyno „Raidžių lanka“ lange.

Telšiškius ir Islandijos vaizdus užfiksavo Margarita Černiauskienė, Modesta Černiauskaitė ir Laimonas Ciūnys.

Islandija kelionės