„Miškas ne tik medžiai, bet ir žolinė augmenija, vabalai, paukščiai ir žvėrys — jame visi vienodai svarbūs ir turi sugyventi“,— teigė Telšių miškų urėdijos Varnių girininkijos girininkas SVAJŪNAS RIMGAILA (nuotraukoje).
Danutė Jackutė
Mažai uždirba — daug išleidžia
„Kalvotojoje Žemaitijoje“ apie Varnių girininkiją ne kartą rašyta, nes joje ne paprasti miškai, o išsimėtę jų masyvai, įeinantys į Varnių regioninio parko valdas. Todėl miškininkai turi šeimininkiškai ūkininkauti, 35 draustiniuose laikytis įvairių ūkinės veiklos apribojimų, o į Biržulio botaninį–zoologinį ir Stervo gamtinį rezervatą geriau nė kojos nekelti. Varnių girininkija neturi savo pastato, o glaudžiasi po direkcijos stogu. Girininkas tokia kaimynyste nesiskundžia, nes su direkcijos vadove Irena Zimbliene ir specialistais puikiai sutaria.
„Medžius nukirsti gali bet kas, net ir iš gatvės atėjęs“,— įsitikinęs S.Rimgaila. Miškininkui svarbi visa aplinka — tai, kas yra miške — medžiai, žolinė augmenija, vabalai, paukščiai, žvėrys.
Su girininku keliaudami po Varnių girininkiją ne tik išvydome, kaip prižiūrimas ir ugdomas miškas, bet ir prisiminėme skaudžius mūsų tautai istorinius įvykius.
Kalbant apie girininkiją ir miškus, pirmiausiai kyla klausimas dėl medienos — kiek ir kokios iškerta bei parduoda, nes tik iš gautų pajamų už parduotą medieną yra išlaikomas valstybinis miškų sektorius.
S.Rimgaila sakė, kad miškai užima apie 16,5 tūkst. ha, iš kurių 6,5 tūkst. ha sudaro valstybiniai. Nors plotas didelis, bet Varnių girininkijoje per metus iškertama ir parduodama tik apie 7 tūkst. kubinių metrų medienos. Per 2015 metus girininkijai perduota apie 1500 ha netinkamų ūkininkauti žemių, todėl varniškiai miškininkai kasmet pasodina apie 50 ha naujo miško ir patiria didžiausių įveisimo, priežiūros ir ugdymo išlaidų.
Rūpestis dėl pušies jaunuolynų
Sustoję Pareškečio kaimo miške, kalbėjomės apie apsaugą pušies jaunuolynų repelentais, kuriais reikės artimiausiu metu apdoroti per 30 hektarų. Girininkas pasidžiaugė, kad Telšių miškų urėdijoje plečiasi miško sodmenų su uždara šaknų sistema auginimas. Šiemet puikiai girininkijoje auga konteineriuose užaugintų pušelių sodinukai. Tiesa, jie auga ne atvirame, o 1,3 ha tinklo tvora aptvertame plote. Šalia paruoštas dar 2,6 ha plotas, kuriame pušis sodins kitais metais. Jį taip pat apjuos vielos tinklu. Nors tai brangu, 1 ha aptvėrimas atsieina apie 1300 eurų, tačiau nauda akivaizdi. Taip pušaitės apsaugomos nuo didėjančios mūsų miškuose briedžių populiacijos.
S.Rimgaila parodė šalia prieš šešerius metus pasodintą 4 ha pušyną ir apgailestavo, kad briedžiai gerokai pakenkė jauniems spygliuočiams. Žvėrys apgriaužė pušų žievę, nuskabė pušelių viršūnes ir šoninius jaunus ūglius. „Būtumėte matę, kaip pavasarį atrodė pušynas. Dauguma kamienų baltavo. Pakanka briedžiui grybštelėti žievę ir pažeistas spygliuotis ateityje tiks tik kurui. Be to, pažeistoje medienoje ilgainiui išplinta puvinys. Per porą-trejetą naktų briedis gali sunaikinti metų metus puoselėtą mišką“,— kalbėjo girininkas. Šiemet ketina šį plotą purkšti repelentais „Trico“, kurie turėtų apsaugoti nuo žvėrių daromos žalos. Tik S.Rimgaila dvejojo efektyvumu, nes priemonė nauja, dar mažai naudojama, be to, jos ir galiojimo laikas trumpas, taip pat purškimui turi reikšmės temperatūra ir oro drėgmė.
Genetinis eglės medynas
„Miškai turi ūkinę reikšmę, todėl svarbi medienos kokybė, jos tūriai ir kiti rodikliai. Ir visi jie nulemti genetiškai. Todėl pagal tam tikrus rodiklius valstybiniuose miškuose įteisinti genetiniai draustiniai. Eglės genetinis medynas Varnių girininkijoje įkurtas 1985 metais ir užima 5 kvartaluose per 245 hektarus“,— pasakojo S.Rimgaila, rodydamas Pušinės miške augančias egles.
Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantys medžiai, tačiau girininkas paaiškino, kad draustiniuose ne tik saugomi unikalūs vietinės kilmės medžių rūšių genotipai, bet ir renkamos sėklos miško sodmenims auginti. Pušinės miške galima sodinti tik genetiniame draustinyje išaugusių eglių sodmenimis, o pastaruosius dar išveža ir į kitus Žemaitijos zonos miškus. Kadangi eglyne auga ir kitokie medžiai, tai mišką ne tik saugo, bet ir kerta. Tačiau galimas tik atrankinis, mažesnę vertę turinčių medžių kirtimas. Be to, kerta ir saugomas egles, pasiekusias gamtinę brandą, nes tik tokiu būdu surenkami kankorėžiai.
Naujoje vietoje — ne naujokas
S.Rimgaila miškininkystėje sukasi jau trečiąjį dešimtmetį, o Varnių girininkijoje — tik pirmus metus. Baigęs 1992 metais Kauno aukštesniąją miškų mokyklą, vėliau Aleksandro Stulginskio universitete miškininkystę, sugrįžo į gimtinę ir daugiau nei dešimtmetį dirbo Žarėnų girininkijoje eiguliu, girininko pavaduotoju. Po to vienuolika metų Telšių miškų urėdijoje prabėgo dirbant inžinieriumi ir besirūpinant miško ruoša, miškotvarka bei kitais ūkiniais reikalais.
Varnių girininkijoje girininkas pradėjo dirbti pernai gruodžio mėnesį ir, kaip sakoma — nauja šluota gerai šluoja. „Nenoriu kritikuoti anksčiau dirbusio girininko. Jis labiau rūpinosi medienos gamyba, o mano pagrindinis uždavinys — pasivyti ugdant jaunuolynus. Važinėdamas matau įveistus miškus, kuriuose reikėjo išretinti beržus prieš penkerius metus. Jie per tankūs, todėl neužaugs gera mediena“,— vaikščiodamas po sužėlusius jaunuolynus kalbėjo S.Rimgaila. Kaip pastebėjo girininkas, anksčiau ir reikalavimai būdavo kiti. Reikėdavo pagaminti popiermedžių, dabar klientai nori geresnės medienos, todėl stengiamasi atidžiau ugdyti jaunuolynus. „10×10 metrų plote galima palikti 24 medžius. Jei jie augs rečiau, labiau šakosis, nukentės prekinė išvaizda“,— paaiškino girininkas, paklausus, kodėl paliktas toks tankus jaunuolynas.
Svarbi visa aplinka
Pasak girininko, gamtoje visi turi išgyventi. Burnojęs briedžius, kurie kenkia pušynams, jis atlaidžiai kalbėjo apie Pušinės miško pelkėtoje vietoje šeimininkaujančius bebrus. Girininkas saugo ir uoksinius medžius, kuriuose peri geniai, juodosios meletos ir kiti paukščiai, įsikuria voverės. Girininkijos miškuose S.Rimgaila aptiko apie 40 tokių medžių. Be to, jis rūpinasi ir Pušinės miške žuvusių partizanų atminimu, ketina atstatyti griūvančius kryžius.
Pušinės miške vykusias kovas mena išlikę 6 kryžiai. Apie čia kovojusius ir žuvusius partizanus galime rasti informacijos knygoje „Už laisvę ir tėvynę“, kurią išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. S.Rimgaila apie tuos įvykius girdėjo dar vaikystėje ir paauglystėje iš senelio, Keguose gyvenusio Felikso Rimgailos, kuris pažinojo daugumą čia kovojusių partizanų.
Dar tvirtai tebestovi paminklas, įamžinęs Šatrijos rinktinės operatyvinio skyriaus viršininko Zigmo Tomkaus žuvimo vietą. Partizanui Alfonsui Urbonavičiui-Strūnai atminti pastatytą paminklą paslėpė sparčiai augančios eglės, todėl jas ruošiamasi praretinti.
Girininkas džiaugėsi miškininkais, kurie čia dirba daugiau nei po du dešimtmečius. Kol keliavome po miškus su S.Rimgaila, jo pagalbininkai pavaduotojas Romualdas Verikas ir eigulys Vygandas Tekorius, palinkę prie dokumentų ir kompiuterių, rūpinosi planais, vertinimais ir kitokia apskaita, tarsi patvirtindami seną patarlę: „Vienas lauke — ne karys“.