Išlikimas
2015 m. balandžio 30 d. „Kalvotojoje Žemaitijoje“ paskelbtame straipsnyje „Kultūros vertybių likimai ginkluotų konfliktų fone“ buvo rašoma, kas dėjosi Žebenkavo dvare 1940-aisiais metais: liepos 21-osios „rinkimų“ į „Liaudies seimą“ agitacija, po šio farso rudenį pradėta žemių parceliacija, aprašytos — nusavintos ir išgabentos dvaro kultūros vertybės, sukeldinti dvaro darbininkai ir jų šeimos į savininkės Adolfinos Pečkauskaitės gyvenamąjį namą, šeimininkė apsisprendė sunaikinti giminės istorijos dokumentus, kad šie nepakliūtų į kumečių rankas ar makulatūrą… Galiausiai ir pačios A.Pečkauskaitės areštas 1941 m. birželio 14 d.
Antanas Ivinskis
Koks likimas ištiko Adolfiną Pečkauskaitę po jos arešto, nežinojo nei giminės, nei kas kitas iš likusių Lietuvoje pažįstamų žmonių. Ši artimuosius alinusi nežinia truko bemaž ketverius metus: nuo 1941 m. birželio 14-osios iki 1945-ųjų kovo pabaigos. Būtent tuo metu giminaičius Kušnerevičius Veniuose pasiekė pirmasis Adolfinos laiškas, nepaisant, kad buvo adresuotas Zofijai Navickienei į Žebenkavą (turbūt Zdoniškės dvaro nuomininko Navickio žmonai — A.I.). Tą laišką Adolfina parašė pirma pasitaikiusia proga — bemaž po ketverių metų nuo tremties — kai pagaliau prasimanė popieriaus ir rašiklį. Tai buvo išplėštas lapas iš rusiškos knygos su Bairono poemos „Don Žuanas“ fragmentu. Esminė šio Adolfinos laiško žinia buvo: „Aš kol kas gyva“. „Brangi Zofija Navickiene. Rašau Jums laišką. Aš kol kas gyva. Dirbau miške, o dabar žemės ūkyje. Rašyk, kur gyvena Kušnerevičiai ir daktarė Francūzevičiūtė…“. Rašyta iš Ust Nem bazė, 5-asis baras, Ust Kulomo rajonas, Komijos ASSR. Laišką giminės Lenkijoje išsaugojo iki šiol.
Nepaisant to, varniškiai apie jos likimą nieko tikro nesužinojo. Štai Vorkutos kalinys Antanas Lotužys iš Pavandenės atsiminimų knygoje (p. 34) rašė: „Žebenkavos dvare gyveno Pečkauskaitė, rašytojos Šatrijos Raganos pusseserė, ūkininkė, prisiekusi medžiotoja, viengungė, matyt, savo skoniui nerado tinkamo draugo — taip ir liko visą gyvenimą viena. Gaila, kad užėję okupantai 1941 m. išvežė ją į Sibirą. Sako, kad Sibiro nepamatė, kelionės neišlaikė, mirė vagone, nes jau buvo nebejauna.“
Taip manė dauguma ją pažinojusiųjų. Ir dėl jaunikio. O A.Pečkauskaitė neištekėjo todėl, kad jos sužadėtinis — kaimynas Antanas Šliageris (Šliogeris) iš Klubokų — Maskvoje medicinos mokslus baigęs gydytojas — pirmajai tarnybai išvyko į Rusijos gilumą. Gydydamas žmones, pats susirgo šiltine ir mirė, kaip spėjama, 1909 m. rugpjūtį.
Apie savo tremties pradžią, praėjus ketvirčiui amžiaus, A.Pečkauskaitė papasakojo giminaičiams Varšuvoje: „Išginė. Du milicininkai mane išvarė. Į Telšius dangino komedijas pasakodami. Kas per juokai — kalbu — šitiek judviems vargo dėl seno, vos gyvo žmogaus. Sakau: šaukite į kaktą, kaip šuniui, ir daugiau nieko nebereiks. O šie mat — pas mus Rusijoje žmogui šauti į kaktą „niepologajetsa“. Tai buvo blogiausias mano gyvenimo epizodas iki kol patekau į pražūtį.“
Momentą, kai per Varnius A.Pečkauskaitė buvo gabenama į Telšius, matė jos buvęs darbininkas A.Kulevičius. Gatvėje prie parduotuvės sustojo sunkvežimis, kuriame sėdėjo Žebenkavo dvarininkė tarp dviejų kareivių, rankose laikančių šautuvus su durtuvais. Suprantama, A.Pečkauskaitė kalbėjo ne apie kokį fiziškai patirtą smurtą jos arešto dieną, bet apie teisingo ir darbštaus žmogaus paniekinimą, mylimiausių namų praradimą ir tą baisią nežinią. Išvarymas ir trėmėjų chamiškas elgesys dar ir po daugelio metų jai liko kaip skausmingiausias išgyvenimas, o tuomet jai buvo jau 62-eji. Po to sekė vien aštrių išgyvenimų virtinė esant pavojingiausioms aplinkybėms.
Traukinys, pajudėjęs iš Telšių stoties, pirmiausia sustojo Mažeikiuose, kur visi belaisviai buvo išlaipinti, o tuo tarpu jų manta patikrinta ir daugelis apvogti. Adolfina nė nenumanė, kad iki naujos egzistencijos vietos bus gabenama mėnesį traukiniu ir dar mėnesį barža upe. Tą kelionę turėjo iškęsti jau be savo maisto ir būtinųjų įrankių. Ir ką gi — Adolfina ištvėrė, bet vien jos vagone mirė šeši ir taip pat kažkas gimė (mirusieji, esant tvankiam orui, pro vagono duris buvo išmesti tik po dviejų parų). O plaukiant Vyčegdos upe, baržoje mirusiuosius išmesdavo tiesiai į vandenį.
Pasiekus tremtinių zoną, barake Adolfina apgyvendinta su Telšių teisininko Laucevičiaus žmona ir sūnumi Stanislovu, Laucevičienės seserimi Gabriele Vasiliauskiene bei šios dviem vaikeliais, ūkininke iš Varnių apylinkių Brone Hovaldiene (?) ir šios 90-mete motina Bucevičiene, kurios du vaikai mirė pakeliui, taip pat Varnių girininko žmona mokytoja Marija Rekašiene bei jos dviem mažamečiais vaikeliais, kurie ten pirmosios žiemos neišgyveno.
Jau kitą dieną po atvykimo į zoną moterys išvežtos sunkvežimiu į taigą kirsti miško. Barakuose pasilikdavo tik seneliai ir maži vaikai. Pirmąją žiemą per parą čia mirdavo 5-6 asmenys. Daugiausiai neišgyveno vyriausieji ir jaunesni nei 10 metų vaikai. Mirusiuosius kitą dieną išveždavo laidoti į kapines, esančias už trijų kilometrų. Vasarą tai molinga pelkė, iškasus kapą, jį tuoj apsemdavo vanduo — reikėdavo kažkaip suspėti mirusįjį paguldyti ir užkasti. Žiemą žemė sušalusi kaip akmuo. Po pirmosios žiemos tremtinių kapinės išsiplėtė iki kokių 5 hektarų.
Taigi atšiaurios egzistavimo sąlygos ir darbas miške, kuris čia buvo kasdienis, be poilsio dienų, smarkiai išretino tremtinių gretas. Nepaisant to, prigimta medžiotoja Adolfina Pečkauskaitė laisvėje vėliau pasakys, kad darbą miške visgi mėgo. Bet ką tai reiškė, jei net parašyti pirmajam laiškui progos reikėjo laukti beveik ketverius metus.
Tremtinius zonoje prižiūrėjo komendantai. Vienas jų, Stepanovas, buvo tikrai žiaurus. Anksčiausiai rytą vaikščiodavo po barakus ir grūsdavo moteris į darbus. Jei kuri sirgo ar nuo darbo nebeturėjo jėgų atsistoti, tokias baisiausiai rėkaudamas tempdavo nė neapsirengusias lauk, spardydavo, vilkdavo už plaukų per sniegą. Daugelis šių moterų iš darbo nebegrįždavo. Po tos pirmosios žiemos Adolfinos barake mirė ponios Hovaldienės (?) 90-metė motina, ponia Bucevičienė bei ponios Marijos Rekašienės abu mažyliai ir motina.
1942 m. pavasarį palei baraką buvo leista pasiruošti kelias lysves, kuriose moterys užsiaugino svogūnų ir bulvių. Sėklą gavo nelegaliai, šiokius tokius asmeninius daiktus pasiūlydamos vietos gyventojams. Ust Nemo vietovė nuo bazės buvo nutolusi 12 km. Tačiau auginti daržoves įsirengtuose inspektuose leido jau kitas komendantas — stačiatikė moteris. Kitais metais lietuvės gavo teisę nedirbti miške, o rūpintis tremtiniams išlaikyti skirtu ūkiu. Tuo būdu gyvenimas pamažėl ėmė šviesėti.
1945 m. pavasarį užmegztas korespondencinis ryšys su A.Pečkauskaitės artimaisiais buvo suteikęs išsilaisvinimo vilčių. Pusseserė Zofija Pečkauskaitė iš Židikų, gydytoja Jadvyga Francūzevičiūtė iš Telšių ėmė siųsti nemenkas pinigines perlaidas ir siuntinius su apatiniais ir viršutiniais rūbais, vilnoniais mezginiais, taip pat cukrumi, džiovinta duona, lašiniais bei siuvimo ir laiškų rašymo priemonėmis. Ypač nuovoki buvo gydytoja J.Francūzevičiūtė, siųsdama tai, kas reikalingiausia žmogui, esančiam tremtyje.
Giminaičių iš Lenkijos bandymai tarpvalstybiniais diplomatijos kanalais išlaisvinti A.Pečkauskaitę baigėsi nesėkme. Pečkauskaitei ir Rekašienei savarankiškai gauti pasus taip pat nepavyko. Adolfinos neviltis atsiskleidžia seseriai Trilinskienei į Varšuvą rašytame 1947 m. sausio 31 d. laiške: „Matyt, nelemta mums susitikti šiam pasaulyje. Jūsų maldas savyje jaučiu. Siuntiniai gelbsti…“
Beviltiška padėtis ir nežinia, kuriam laikui čia žmonės įkalinti, 1947 m. pirmaisiais mėnesiais A.Pečkauskaitei ir M.Rekašienei sustiprino pabėgimo iš lagerio mintį. Nematydamos legalaus išsilaisvinimo galimybės ir jokios prasmės čia likti, jos apsisprendė mirtinai rizikuoti — pasprukti ir be dokumentų sugrįžti į Lietuvą.
Tuo metu Adolfina jau laikė ožką su prakutusiais dviem ožiukais. Ožką pardavė, ožiukus paskerdė ir dienos porcijomis padalijo, kad maisto užtektų abiem, kol pėstute pasieks traukinį. Nusipirko duonos, o dar gydytojos Francūzevičiūtės naujame siuntinyje rado miltų, lašinių gabalą… Ruošėsi kruopščiai, ilgai ir slapta. Ir štai vieną 1947 m. vasario rytą, barako draugėms tepasakius, kad išeina, bemaž 68 metų amžiaus Adolfina su Marija Rekašiene išėjo į Lietuvą.
Mėnesį apie 350 km iki Syktyvkaro ėjo Vyčegdos upės ledu ir dar apie 120 km iki pirmosios geležinkelio stoties žingsniavo arba važiavo sunkvežimiais. Iš Lietuvos gauti pinigai kelionėje padėjo kebliose situacijose, kai reikėjo papirkti vagono palydovą ar užklupusį NKVD šnipą. Sumos, kurias turėjo, sklandžiai padėjo įveikti kelionės kliuvinius iki pat Telšių geležinkelio stoties. Tuo būdu bėglės gan sėkmingai pasiekė tikslą. Dėkodamos Dievo Motinai už globą, Telšiuose atsisveikino ir išsiskyrė. Tačiau A.Pečkauskaitės vargai dėl išlikimo čia nesibaigė.
Nuotraukoje: Adolfina Pečkauskaitė prieš areštą ir iš lagerio sugrįžus.