Žmogiškųjų dorybių vainikas
Varnių mokytojos Marijos Rekašienės ir Žebenkavo dvarininkės Adolfinos Pečkauskaitės pabėgimas iš lagerio Komijoje ir sugrįžimas į Lietuvą atnešė šioms moterims ne tik laimės, bet ir rūpesčių. Jų likimai toliau klostėsi skirtingai. Dėl Marijos nieko kol kas nežinome, o Adolfina bandė gyventi atvirą, „normalų“ gyvenimą, užtat vėl turėjo patirti nepavydėtinų išgyvenimų. Jų fone tarsi išnyra ryškus Žemaičių žemės legendinės gydytojos Jadvygos Francūzevičiūtės paveikslas, apipintas žmogiškųjų dorybių vainiku.
Antanas Ivinskis
Adolfiną gelbėjo garsios medikės autoritetas
Grįžusi į Lietuvą 1947-ųjų metų balandžio-gegužės sandūroje, A.Pečkauskaitė prisiglaudė draugės iš laisvės laikų gydytojos Jadvygos Francūzevičiūtės namuose Telšiuose (čia, sodelyje, ją 1949 m. pastebėjo prisiminimų apie Žebenkavą autorius A.Kulevičius). Būdama Telšiuose, kentė nepatogumą dėl savo padėties: jokių lėšų pragyventi neturėjo, valdiškam darbui buvo per sena, o galiausiai — bėglė, nelegalė, be asmens dokumentų. Apie buvimą Telšiuose sesers vyrui laiške į Varšuvą rašė, kad nenorinti niekam čia būti našta, svajojanti apie prieglobstį pas ponią Olšvikienę netoli Žebenkavo, o jei nepavyktų ten — pas pusseserę Zofiją Židikuose. Sakėsi dabar esanti „laiminga, kad kvėpuoja gimtinės oru, kuris veikia kaip geriausi vaistai“. Tad kas rytą-vakarą einanti į bažnyčią, talkinanti daktarei ir jos seseriai Teklei namų ruošoje, naktimis sauganti sodą ir daržą nuo pasitaikančių miestelėnų vagių.
Apie prieglobstį pas brolius nė nesvarstė — nuo okupacijos jų likimo seserys nežinojo. Mums sužinoti pavyko tik tiek, kad teisininkas Boleslovas Pečkauskas, vienas iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus kūrėjų (!),kaip ir Adolfina, 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas. Išvežtas į Rešotų lagerį Krasnojarsko krašte. Ten mirė 1942 m. sausio 13 d.
Už savavališką pasišalinimą iš tremties, kurią reikėjo kęsti itin griežtomis specialios komendantūros priežiūros sąlygomis, 70-metei Adolfinai grėsė trejų metų belaisvė ir dar gal 20-ties metų tremtis. Taigi rizikavo. Neilgai trukus, 1947 m. vasarą, Adolfina buvo milicijos Telšiuose sulaikyta ir areštuota. Tardė milicijos pulkininkas, toks specialiai Adolfinai mandagus viršininkas, kadangi be galo gerbė daktarę Francūzevičiūtę už jo žmonos išgydymą (kai visi kiti daktarai tą vargšę gydyti jau buvo atsisakę). Šis pulkininkas, būdamas daktarei neapsakomai dėkingas, neinkriminavo Adolfinai savavališko pasišalinimo iš tremties, tardė vien dėl dokumentų neturėjimo. Kaip vėliau giminėms pasakojo pati Pečkauskaitė, reikėjo absoliučiai meluoti, viską jaukti nuo pat pradžių, „nuo Einošiaus ir Kaipošiaus“, kad nebūtų įmanoma niekam susigaudyti. Ir Adolfiną paleido. J.Francūzevičiūtė iš šio viršininko vėliau išrūpino Adolfinai pasą, ne klastotę, dokumentą tikro asmens vardu!
Iš šio arešto vargšelei įsiminė sąlygos Telšiuose, maistas, kurį reikėdavę srėbti ar rieškutėmis semti iš arklinio dydžio kibiro, kurio — kažkokio ten viralo — būdavę įpilta vos ant dugno. Apskritai ši arešto istorija mūsų neturėtų stebinti kaip išimtis, kadangi 1947-aisiais politinio įkalinimo procesai buvo vykdomi ir jų eiga dėl taktinių sumetimų baigdavosi įvairiai.
1947 metų gale Adolfina kažkaip nukako iki Žebenkavo. Tačiau paaiškėjo, kad ten nesą pas ką pasilikti. Galiausiai išvyko pas Zofiją Pečkauskaitę į Židikus. J.Francūzevičiūtė įteikė jai 500 rublių, kad ši turėtų už ką išvykti į Lenkiją, jei tam būtų gautas leidimas. Tačiau 1947-iesiems metams baigiantis, susirgo pati daktarė, ilgam atgulė į ligoninę Vilniuje. Tuo būdu jos visa šeima liko be išlaikymo. Adolfina atgal atsiuntė tuos pinigus, kad palengvintų Francūzevičiams užgriuvusią naštą.
Gyvenant Židikuose, pusseserės Marijos-Šatrijos Raganos namelyje, Adolfina pateko NKVD akiratin. 1949 m. balandžio 30 d. ją areštavo ir įkalino Klaipėdos kalėjime. Spėliota, kad apytikriai tuo metu Lietuvą pasiekė informacija apie Adolfinos pasišalinimą iš tremties. Buvo tardoma, iš kur ji gavo dokumentus ir pan.
Apie tai gimines Lenkijoje konspiruoto turinio laišku informavo Jadvygos sesuo Teklė Francūzevičiūtė-Oleikienė: „Kadangi žinau, jog domitės mums artimais asmenimis ir esu paprašyta, todėl pranešu apie mūsų mylimą Adę. Taigi 30/IV išlydėjome ją traukiniu į Klaipėdą. Apsistojo internate. Jei nebus pasikeitimų, programoje — trimetis kursas — gal amžius turės įtakos. Praėjusi kursą, grįš į senąją padėtį, kurią turėjo prieš dvejus metus. Ponią Zofiją apgaubėme rūpesčiu. Pavasarį turim sunkų, šaltą, žalumos kaip ir nėra, pilki laukai, be to, ir dūšioje sunku. (…) Adė labai užimta, korespondencijos prašom nelaukti. Už poros savaičių vyksiu aplankyti. Ponios Zofijos tarnaitė pasimirė. Susirūpinusi dėl paskutiniųjų atsitikimų, kol kas neturi jėgų rašyti“.
Daugelio draugų ir pažįstamų Lietuvoje dėka Adolfina vis dėlto išvengė naujos katorgos. Sužlugdyta ir psichologiškai išsekinta, iš kalėjimo Klaipėdoje paleista 1949 m. lapkričio pabaigoje. Kurį laiką apsistojo pas Teklę Telšiuose, po to vėl grįžo į Židikus, ponios Zofijos ir kunigo Kazimiero Bukonto draugijon.
Židikuose Adolfina perėmė visą Zofijos „ūkį“, kaip įmanydama rūpinosi namų ruoša, dirbo už visus. Kartais pusseserės pasisamdydavo kokią talkininkę. Apie visa tai vaizdžiai sužinome iš laiškų artimiesiems į Varšuvą: „Jaučiuosi nuvargusi, jėgos ir sveikata nyksta, persidirbau. Neturėjome pagalbininkės, o čia karvutė Stirna, labai simpatiška, bekonas, penkios vištos ir bendrai kasdieniai darbai mano išsemtas jėgas dar labiau paveikė. Virtuvėlė maža, baisiausiai įkaista. Negaliu pernešti tokios temperatūros, apsipilu prakaitu, o čia tokie skersvėjai, įgavau reumatą, skauda visus narius. Blogai buvo su kojomis, svarsčiau, ar neprisieis vaikščioti repečkomis. Dabar geriau, jau dvi savaitės, kaip turime pagalbininkę…“
Nepaisant tų skausmų ir įvairių nutikimų, tik darbas ir aplinka Adolfiną palaikė. Laiškuose džiaugdavosi gėlėmis, oru, paukščiais ar augintiniais gyvuliais, labiausiai vertino tai, kad dar galėjo ne tik krutėti, bet ir darbuotis. Jos dienotvarkė Židikuose buvo apytikriai tokia: kėlėsi labai anksti, nes nuo 4-tos ryto nebegalėdavo užmigti. 20 minučių ruoša, paskui pakuriama ugnis, išverdama paršeliui ėdalo. Paruošiami indai pienui, melžiama karvutė, sutvarkomas pienas. Jo dalį nupildavo rytinei kavai, porą litrų atiduodavo kaimynams, kitką — į puodą, kad nusistotų grietinė. Po to šeria karvę Stirną šienu ir tarkuotais burokais, paruošia porą kibirų vandens su druska, neša juos po pusę, kad būtų pagal jėgas. Toliau laukia paršas, kuris tiesiog nepasotinamas, vištos, kurioms paduodavo taip pat tarkuotų runkelių ir ką nors geresnio. Plauna, tvarkosi. Kai jau visa tai būdavo atlikta, ima skusti bulves, rengtis pietų ruošai. 11 valandą pateikia pieną, paruošia pusryčių kavą trims asmenims…
Rašė apie Marijos (Šatrijos Raganos) lelijas, krokus. Visuomet per Marijos mirties metines nunešdavo gėlių ant altoriaus bažnyčioje. Ilgai laukus pavyko gauti leidimą išvykti pas seserį į Lenkiją. 1956-ųjų šv. Kalėdas jau sutiko Varšuvoje. Taigi nuo parvykimo iš tremties 1947-siais Lietuvoje Adolfina Pečkauskaitė dar gyveno devynerius metus. Išvykusi į Lenkiją, Varšuvoje sulaukė devyniasdešimties metų, pragyveno savo seserį. Mirė 1969 m. gegužės 31 d., palaidota šalia artimųjų, žymiosiose Povonzkų kapinėse.
Esu nuoširdžiai dėkingas poniai Marijai Kušnerevič už jos ir jos brolio dėka dar 1969 m. į garso juostelę įrašytus Adolfinos Pečkauskaitės pasakojimus, pastaraisiais metais surinktą kitą medžiagą ir jos suteikimą, kad galėtume atskleisti Žebenkavo dvaro likimą.
Pasikloniojimas daktarei Francūzevičiūtei Gydytoja ir medicinos istorijos entuziastė Gražina Galkutė laikraštyje „Komunizmo švyturys“ 1985 m. spalio 3 d. paskelbė kuklų straipsnelį apie daktarę Jadvygą Francūzevičiūtę jos 100-ųjų gimimo metinių proga. Šiandien, prisimenant šią neeilinę gydytoją, kaip ir prieš tris dešimtmečius, tekstą galima pradėti tais pačiais G.Galkutės žodžiais: „Daugelis vyresniojo amžiaus žmonių iki šiol prisimena labai populiarią Žemaičių žemėje dirbusią daktarę…“ Laikas patvirtino, kad jos būta išties neeilinės asmenybės. Nors nuo gimimo (1885 10 03) jau prabėgo 130, o nuo mirties (1960 07 13) — 55-eri metai, patys seniausi varniškiai ir telšiškiai daktarę vis dar prisimena.
G.Galkutė rašė: „Gimusi Lauriškėse, netoli Varnių, baigusi Šiaulių mergaičių gimnaziją aukso medaliu, gabi mergina nutarė tapti gydytoja. Negalėdama toliau mokytis Lietuvoje ar Rusijoje (moterų į medicinos fakultetus tuo metu dar nepriėmė), ji pirmųjų lietuvaičių būryje, giminių padedama, išvyko į Šveicariją, kur baigė Ciuricho universiteto medicinos fakultetą. Dugiau kaip 40 metų dirbo gydytoja Žemaitijoje: Laukuvoje, Kaltinėnuose, Šilalėje, Varniuose, o pastaruosius 18 metų Telšiuose — odos-veneros ligų kabinete, kurį pati suorganizavo. Tai buvo labai aukštos kvalifikacijos, jautri ir nuoširdi gydytoja. (…) Vyriausybė pripažino jos darbą ir pasišventimą. Jai, pirmajai moteriai mūsų respublikoje, 1952 metais buvo suteiktas LTSR nusipelniusios gydytojos garbės vardas. (…) Prisimindami gerąją, nusipelniusią žmonėms gydytoją, neapleiskime jos kapo gimtosiose Pavandenės kaimo kapinaitėse“.
Rengiant paskutiniuosius istorijos tekstus, prie gydytojos J.Francūzevičiūtės teko prisiliesti ne dėl jos profesinio ypatingumo. Rašant apie Žebenkavo dvarininkės Adolfinos Pečkauskaitės išlikimo dramą, netikėtai išniro šios daktarės asmuo, spindėdamas katalikiškomis ir bendražmogiškomis dorybėmis. Prieš penkiolika metų į muziejų Varniuose kreipėsi gydytojos sūnėnas Zenonas Francūzevičius. Jis 2000-aisiais Žemaičių vyskupystės muziejui perdavė tetos veiklą ir asmenį atspindinčių eksponatų. Neabejotinai galima susidaryti įspūdį, kad Francūzevičiams buvo svarbu patiems likti ir apie saviškius atminimą palikti gimtinėje, kuo arčiau tėviškės.
Žmonių santykiai — paslaptinga ir jautri sritis. Neturėjome progos apie J.Francūzevičiūtę ir A.Pečkauskaitę sužinoti kaip apie jaunystės drauges, kadangi jų amžius skyrėsi šešeriais metais. Tačiau jos buvo artimos kaimynės. Venių dvarvietę ir Lauriškę skiria tik trijų kilometrų atstumas. Galima numanyti, kad šios moterys artimiau bendravo iki 1940 metų, kai J.Francūzevičiūtė dirbo gydytoja Varniuose.
Nuotraukoje: Gydytoja Jadvyga Francūzevičiūtė.