Ant septynių kalvų

Jadvygos margučiuose išsaugotos senovės meno tradicijos

Neseniai Kelmės kultūros centro Dailės galerijoje paskelbti 2015 metų respublikinės konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas“ konkurso laureatai, prizininkai, įteikti specialūs diplomai. Renginyje dalyvavo Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių skyriaus (pirmininkė Sigita Dacienė) tautodailininkai, kurių darbus pernai atrinko į respublikinės konkursinės parodos respublikinį etapą.
Justina Dapkutė

Karūnuoti geriausieji
Vienuoliktos liaudies meno parodos nugalėtojais tapo bei juvelyrės Mildos Gutauskienės sukurtais aukso vainikais karūnuoti vaizdinės, taikomosios dailės ir kryždirbystės atstovai — po vieną iš kiekvienos srities: skulptorius Gintautas Akstinas iš Druskininkų, parodai pristatęs įspūdingą medžio skulptūrų kolekciją, keramikas, senojo puodžių amato puoselėtojas Vytautas Valiušis iš Leliūnų, (Utenos r.), aukso vainiką užsidėjęs jau antrą kartą, ir kalvis, geležinių kryžių meistras Stanislovas Špukas iš Radviliškio, savo darbais papuošęs ne vienas mūsų šalies kapinaites.
Kryždirbystės srityje antroji vieta teko mūsų skyriaus atstovui mažeikiškiui Antanui Viskantui. Vertinimo komisijos sprendimu specialiu diplomu už margučių raižybos subtilybes apdovanota J.Mačiūnienė.
Konkurso dalyvius ir nugalėtojus sveikino Lietuvos liaudies kultūros centro Tautodailės poskyrio vadovė Teresė Jurkuvienė, kultūros viceministrė Patricija Poderytė, Kultūros ministerijos Meno ir kūrybinių industrijų departamento direktorė Irena Seliukaitė, Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius Saulius Liausa ir direktoriaus pavaduotoja Vida Šatkauskienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas.

„Užkabino“ margučiai
Ryškėnuose gyvenanti Jadvyga Mačiūnienė, pirmąjį margutį išskutinėjusi 2000-ųjų metų Velykoms, nemanė, kad šiam pomėgiui skirs tiek laiko ir išmonės. Ją margučiai „užkabino“ pernai vasarą, kai kartu su S.Daciene dalyvavo paprotinio meno seminare Zervynuose (Varėnos r.). Jadvyga prisipažino, kad pažintis su kitomis seminaro dalyvėmis, iš jų sužinotos kiaušinių marginimo subtilybės paskatino domėtis šiuo menu ir tobulinti įgūdžius — kiaušinius skutinėti ne tik ruošiantis šventėms, bet ir kiekvieną laisvą minutę.
Jadvygos margučiai ypatingi, nes jie prieš skutinėjimą yra dažomi ne cheminiais dažais, o augalais, subtilius atspalvius išgaunant ramunėlėmis, svogūno lukštais, graikiškų riešutų kevalais, ąžuolo ar juodalksnio žieve.
Menininkė yra bandžiusi marginti kiaušinius karštu vašku, bet to būdo nepamėgo, labiausiai patiko raižymas. Tam reikia baltų naminių vištų kiaušinių, bet tinkamiausi ančių, kurie raižant tarsi limpa prie rankos.
Jadvyga pirmiausiai išpučia kiaušinių turinį, iš kurio kepa gardžius pyragus, o po to nudažo ir popieriui pjaustyti skirtu peiliuku raižo įvairius raštus. O tie raštai sudaryti iš būdingiausios mūsų krašto ornamentikos ženklų, sukuriant savitas kompozicijas. Jadvyga pasakojo, kad imdama kiaušinį niekada nežino, ką išskutinės, nes įmantriausi raštai gimsta bedirbant. Ant margučių menininkė skutinėja ne tik liaudiškus motyvus, bet ir paukštelius, kiškučius ar kitokius natūralistinius piešinėlius, taip pradžiugindama savo vaikaičius.
Grįžusi iš Kelmės Jadvyga ėmėsi darbo, nes ją pakvietė dalyvauti  keliose šv. Velykų proga organizuojamose parodose, tad nori į jas nuvežti kuo daugiau ir įvairesnių margučių. Dabar visos laisvos valandos skirtos tik šiai subtiliai kūrybai.  
Jadvyga — meno žmogus. Gimusi Šiūparių kaime (Klaipėdos r), ji nuo  pat mažumės linko prie meno. Užaugusi gausioje šešių vaikų šeimoje,  Jadvyga mano, jog menišką sielą paveldėjo iš staliaus tėvo ir mamos,  turėjusios įgimtą grožio pojūtį — puikios šeimininkės, tortų kepėjos.
„Mokykloje šokau tautinius šokius, apipavidalindavau sienlaikraščius, lavinau raštą ir mėgau dailyraštį. Apie nieką kitą nesvajojau, kaip mokytis dailės. Su drauge susitikusi šokiuose ir sužinojusi, kad kitą dieną vyks stojamieji egzaminai, net nesiruošusi rytą išskubėjau į Telšius. Kai vakare vienuoliktą valandą pėsčiomis iš Gardždų, o eiti reikėjo devynis kilometrus, išsišiepus grįžau į namus, mama net neklaususi suprato, kad įstojau“,— prisiminė Jadvyga kelią į menus.
1967 metais įstojusi mokytis į Telšių taikomosios dailės technikumą (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių skyrius), ir įgijusi meninio metalo apdirbimo specialybę, įsidarbino tuometėje liaudies kūrybos įmonėje „Minija“, kur kūrė papuošalus. Gimus dukrai ir pradėjus lankyti vaikų darželį, pastarajame įsidarbino ir Jadvyga. Vėliau keliose įstaigose moteris dirbo dailininke apipavidalintoja. Ir visą tą laiką ją lydėjo kūryba, kurią parodydavo ne tik savo artimiesiems, bet ir plačiajai visuomenei, dalyvaudama įvairiose rajono ir respublikinėse parodose. Jų maršrutas ypač prasiplėtė tapus 1975-aisiais metais Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare.

Išbandė įvairias sritis
Pernai VšĮ Telšių menų inkubatoriaus išleistame kūrybinių industrijų leidinyje Jadvyga apie kūrybą kalba taip: margučius skutinėju norėdama išsaugoti senovės tradicijas paprotiniuose menuose, o tapyba — atgaiva sielai ir grožio dalinimasis su aplinkiniais.
„Daug kur dirbau, daug sužinojau ir išmokau“,— Jadvyga prisipažino, kad nesigaili išbandžiusi save įvairiose srityse. Ji piešė vaizdinės agitacijos stendus ir kūrė papuošalus, kol 1987 metais susižavėjo aliejine tapyba. Vieną pirmųjų darbų — paveikslą — vazą su gladiolėmis (kardeliais) dailininkė padovanojo Žemaičių „Alkos“ muziejui. Nuo to laiko gėlės ir gamtos vaizdai ją užbūrė, tad gimė dešimtys paveikslų, kurie iškeliavo pas kolekcininkus Amerikoje, papuošė draugų, giminaičių namus. Jadvyga ypač džiaugėsi, kad, pradėjusi tapyti, dalyvavo tautodailininkų organizuotose pleneruose, kur susipažino su to meno žinovais ir tapymo subtilybėmis. O tapyti galima ne tik ant drobės, bet ir ant pajūryje surinktų, bangų nugludintų akmenėlių. „Šia tapyba užsiimu tik laisvalaikiu, nes neužima nei daug vietos, nei laiko, greitai galima įgyvendinti sumanymą“,— sakė menininkė. Ypač tai naudinga jai įsijungus į Ryškėnų kaimo bendruomenės veiklą ar dalyvaujant Telšių vietos veiklos grupės renginiuose, į kuriuos dažniausiai vyksta su spalvingais tapytais akmenėliais, taip pristatydama savo kūrybą.