Matyt, reikėtų sakyti, kad Žemaitija visai netikėtai Vasario 16-osios proga gavo dovanų. Garsaus Lietuvos valstybės veikėjo kunigo, mokytojo, filosofijos mokslų daktaro Juozapo Stankevičiaus mažytė dalis surinkto lituanistinio paveldo atsirado Žemaičių vyskupystės muziejuje.
Jurgita Gustytė-Ivinskienė
Vyr. muziejininkė-bibliotekininkė
Juozapas Stankevičius gimė 1866 metų vasario 17 dieną Šakių apskrityje. Vaikystė ir jaunystė prabėgo Sūduvoje, vis susiduriant su lietuvybei svarbiais žmonėmis ir pakliūvant į sudėtingus valstybės kūrimo verpetus. Pažintys su lietuviškai nusiteikusiais kunigais, rašto žmonėmis lėmė ir jo bendradarbiavimą lietuvių periodiniuose leidiniuose, o 1893 m. ir dalyvavimą varpininkų suvažiavime. Tas jaunatviškas nerimas ir išsimokslinusi, intelektuali aplinka stūmė jį siekti mokslo.
1895 m. kun. J.Stankevičius išsiveržė iš carinės Rusijos „gydytis“ į užsienį; iš tiesų ne sveikata buvo pagrindinis kunigo tikslas, o mokslas. Šiandien sakytume, kad Šveicarijoje jis ryte rijo mokslus: nuo 1895 m. Juozo Montvido slapyvardžiu studijavo 9 semestrus Fribūro universitete, 1900 m. apgynė daktaro disertaciją „Pradinės mokyklos Rusijoje“, lankė paskaitas Gamtos fakultete, ypač domėjosi bakteriologija, o Belgijoje papildomai gilino pedagogikos žinias.
Po studijų grįžęs į Lietuvą, į Seinų vyskupiją, buvo išbartas tuomečio vyskupo Antano Baranausko dėl savo aktyvios lietuviškos veiklos, mat lenkų kunigų skundai jau buvo pasiekę ir Ganytoją.
Kun. J.Stankevičius buvo žmogus, galintis motyvuoti kitus aktyviai veiklai ir lygiai taip pat galėjęs pats veikti. Jeigu jis Friburge sugebėjo sutelkti lietuvius studentus, tai vėliau Suvalkuose ir Punske apie jį telkėsi lietuviai. Nuo 1915 m. iki pat savo mirties kun. J.Stankevičius gyveno ir dirbo Vilniuje. Tačiau aktyvi jo veikla ten prasidėjo daug anksčiau. 1905 m. jis dalyvavo Vilniaus Seime, tais pačiais metais prisidėjo kuriant Lietuvių mokslo draugiją. Kunigas J.Stankevičius, Jonas Basanavičius, Povilas Matulionis, Jonas Jablonskis ir Jonas Vileišis buvo išrinkti į komitetą Lietuvių mokslo draugijos įstatams parengti. 1907 m. prie steigiamos Lietuvių dailės draugijos, kaip liudijo P.Rimša, taip pat pridėtos kun. J.Stankevičiaus rankos. Jis dalyvavo ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komiteto Vilniuje veikloje.
1915-1917 m. kun. J.Stankevičius įsitraukė į Lietuvos valstybės kūrimo reikalus. Kartu su kitais aktyviais lietuviais dirbo organizaciniame komitete lietuvių suvažiavimui sušaukti. Šio komiteto posėdžiuose buvo svarstomos laisvos Lietuvos valstybės vizijos bei įvairūs jos įgyvendinimo būdai. Šiame komitete nuspręsta, kad reikia sušaukti lietuvių konferenciją, kurios tikslas — nepriklausoma Lietuva. Nors kunigas J.Stankevičius ir buvo išrinktas į Lietuvos tarybą, jo parašo Lietuvos Nepriklausomybės akte nėra. Nelengvas kelias buvo iki Vasario 16-osios akto: išoriniai pavojai ir vidiniai nepasitenkinimai lėmė, kad kažkam reikėjo vardan sutarimo ir bendro kilnaus tikslo aukotis. Kairiųjų atstovai Lietuvos taryboje ėmė triukšmauti, kad joje per daug dešiniųjų ir kunigų. Tuomet, vardan vienybės, savo kandidatūras atsiėmė du kunigai — Juozapas Stankevičius iš Vilniaus ir Pranciškus Urbonavičius iš Salantų.
Tos dienos nuotaikas knygoje „Mano atsiminimai“ aprašė Nepriklausomybės akto signataras, Telšių vyskupas Justinas Staugaitis: „[Taryba]… buvo renkama slaptu balsavimu. Suskaičiavus balsus, paaiškėjo, kad yra išrinkti šie žmonės: dr. Jonas Basanavičius, Antanas Smetona, dr. Jurgis Šaulys, Donatas Malinauskas, Kazimieras Bizauskas, Pranciškus Dovydaitis, Mykolas Biržiška, Petras Klimas, Jonas Smilgevičius, Saliamonas Banaitis, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis, Steponas Kairys, Aleksandras Stulginskis, kunigai: Juozas Stankevičius, Pranciškus Urbanavičius, Kazimieras Šaulys, Vladislovas Mironas, Alfonsas Petrulis, Justinas Staugaitis. Šitokiais rinkimų rezultatais nebuvo patenkinti socialistai. Mes manėme, kad jiems tenka trys žmonės: Kairys, Biržiška ir Klimas… Mes, katalikai, susitarėme palikti Taryboje 4 kunigus, o 2 vietas užleisti pasauliečiams, kad ir socialistams. Buvo daroma tai šventos ramybės dėlei, kad konferencija neiširtų. Pavesta galutinai sutvarkyti pačiai išrinktajai Tarybai. Pirmiausiai Taryba svarstė, kurie būtent kunigai iš 6 privalo likti. Nutarta paleisti kun. J.Stankevičių ir kun. P.Urbonavičių.“
Štai taip susitarimo vardan vienybės ir Lietuvos vietoj dviejų kunigų Taryboje atsirado Stanislovas Narutavičius ir Jonas Vileišis. J.Stankevičius — daugiaplanė asmenybė. Be jau nurodytų kvalifikacijų, jis ir uolus lietuviškojo paveldo gerbėjas, rinkėjas ir puoselėtojas. Rinkti ir saugoti lietuviškąjį paveldą buvo svarbu daugeliui žmonių, su kuriais J.Stankevičius bendravo.
Didžiulis kunigo rinkinys, apimantis dailę, grafiką, knygas, išskaidytas, išbarstytas po Lietuvos muziejų fondus bei privačias kolekcijas. Tai sunkiau tyrinėtojams, tačiau Lietuvos žmonėms geriau — rinkiniai plačiau prieinami.
Išsamiausiai šio kunigo kultūrinį palikimą tyrinėjusi dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė pažymi J.Stankevičių pirmiausiai buvus knygiumi. Būtent lituanistinės knygos buvo svarbiausi objektai, jos po kunigo mirties pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą. Dailės objektai (paveikslai, graviūros, devocinių paveikslėlių albumai) — Lietuvos dailės ir Nacionalinio muziejaus fonduose.
Žemaičių vyskupystės muziejus visai netikėtai gavo dovaną — viename rinkinyje tarp kitų albumų — kunigo J.Stankevičiaus albumą su 61 devociniu paveikslėliu. Kurį laiką nenustatyta, kas šio albumo sudarytojas. Nors viršelio vidinėje pusėje ir yra spaudas, tačiau jis labai neryškus ir sunkiai įskaitomas. Tik restauravus šį albumą (Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Restauravimo centre, restauratorė Dalia Udrienė), 2015 m. pavyko įskaityti spaude įrašytą pavardę.
Dr. Žeimienė knygoje „Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 1900-1945“ rašo, kad „[Stankevičius] buvo sudaręs paveikslų reprodukcijų, graviūrų ir religinių paveikslėlių albumus“. Mokslininkė apibūdina kunigo naudotus kelis spaudus, tarp kurių ir paprastas ovalus raudonas, kuriame užrašyta: „EX LIBRIS /No../ J.Stankiewicz P.D.“ (kitas su įmantriai perpintais rašytinių raidžių inicialais arba gražus puošnus ekslibrisas su Rafaelio paveikslų kopijų vaizdais). Ovaliu raudonu spaudu su pavarde ir nedideliu paveikslėliu pažymėtas ir į Žemaičių vyskupystės muziejų patekęs albumas. Apie raudoną ovalų spaudą su pavarde kalba ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekininkas Pranas Vasiliauskas.
Net ir dar nežinant, kieno šis albumas, jis traukė dėmesį savo išskirtinumu. Seni ir reti religiniai albumo paveikslėliai iš 18 a. — Augsburgo ir Vilniaus meistrų darbai — vienaip ar kitaip susiję su Lietuvos valstybės istorija.
Nuotraukoje: Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centro komitetas Vilniuje. 1923 m. Sėdi iš kairės: Ona Žebrauskaitė, Juozas Stankevičius, Jonas Basanavičius, Veronika Alseikienė, Pranas Bieliauskas. Stovi iš kairės: Jurgis Šlapelis, Petras Kraujalis ir Vladas Jezukevičius. (Nežinomo fotografo nuotrauka iš Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus, publikuota LIMIS portale).