Liekarstvų fabrikėlio galas
Ale, ko tik nenutinka margame sviete. Arba, ko nerasi turguje įkištame svieste. Papasakosim tamstytėms baisiai keistą nutikimą, žiauriai negražią istoriją. Aha, vėl apie Telšių valdoviukus ir seimelinukus. Anie pritinka pasakoms, kaip oblius lentoms.
Ukrainoje vienas gudročius mokslinčius visokias liekarstvas maišė. Nuo geltos, hemorojaus, pasiutimo ir kitokias. Kartą jo seklyčion it žalčiai nakčia įsibrovė vagys. Nu, ką anie apie liekarstvų skystimėlius išmanė? Rado didelį tuščią butelį ir supylė į jį visa, ką aptikę. „Je, liekarstvos maišomos su spiritu, pabaliavosim“,— trynė rankomis vienas nusmuktkelnis. Taip, bus kuo žygį aplaistyt. Supylė, suplakė, neištvėrė neparagavę. Kad tvojo aniems į galvas tarsi kuvalda. Kipšas žino, kaip ten nutiko: prabudo vagišių katinėlių murzinos dūšios. Klykia: išsipraust nori, griekai it blusos niežuliu nurimt neduoda.
Daugiau skaitykite „Kalvotojoje Žemaitijoje“ Nr. 16 (9829)