Kalbant apie istoriją, galioja nerašyta taisyklė, kad ten, kur baigiasi faktai, prasideda legendos.
Telšiuose ne kartą teko girdėti pasakojimą, kad Mažajai (Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų) bažnyčiai altorius padirbo Kazys Karalius, o didžiojo puošyba esanti neatsitiktinė. Jis papuoštas tautiniais tulpių ornamentais, nes norėta netiesiogiai pabrėžti Lietuvos nepriklausomybę. Vien šis teiginys verčia suklusti. Nuo kada tulpės yra tautiniai augalai? Nereikia būti specialistu, kad suprastum, jog centrinis altorius nepanašus į šoninius. Todėl logiška būtų manyti, kad juos padirbo skirtingi meistrai.
Įdomių pasakojimų teko girdėti ir apie šios šventovės varpą. Vieni aiškina, kad, perkant jį, daugiausiai prisidėjo „Masčio“ fabriko įkūrėjas ir savininkas Mykolas Augustinavičius. Kiti teigia, kad, įsigyjant varpą, žymiai svaresnis indėlis esąs Siraičių dvaro savininko, dailininko Leopoldo Petro Andrijausko. Jis sukūręs ornamentus, vykęs į Vokietiją pargabenti varpą, davęs arklius jam parvežti iš geležinkelio stoties.
Matant, kaip gražėja pati šventovė, o jos istorija vis labiau grimzta legendose, norisi pabandyti iš pasakojimų išlukštenti racionalius grūdus ir, remiantis dokumentais, pateikti konkrečius faktus.
Povilas Šverebas
Didysis altorius, jo autorius ir kilnus vyskupo poelgis
Ieškant medžiagos apie bažnyčios varpą, buvo peržiūrėtas išlikęs Telšių parapijinės bažnyčios Kasos knygos (1935-1939) fragmentas. Jame esantys trumpi įrašai gan svarūs ne tik tiriant varpo įsigijimo istoriją, bet ir altorius.
Lapkričio mėnesį išlaidų skyriuje pažymėta, kad K.Karaliui „už dirbimą par. bažnyčiai altorių — 1000 litų“. Kadangi nenurodyta tiksli data, tai kyla neaiškumas, kuriais metais tai galėjo būti? Bet kitas įrašas, pažymintis, kad „už altorių dirbimą Karaliui K. — 500 Lt“, leidžia suprasti, jog ankstesni pinigai buvo išmokėti 1935 m., nes minėti 500 Lt buvo įrašyti į 1936 m. vasario grafą. Kovo mėnesį, neįvardijant darbų, nurodyta, kad „K.Karaliui — 100 Lt“. Paskutinis įrašas, darytas taip pat kovo mėnesį, lyg užsklendžia jo atliktus darbus: „K.Karaliui už padirbimą — 400 Lt“. Susumavus lėšas, išeitų, kad iš viso jam už altorių padirbimą išmokėta 2000 litų. Neaišku, ar pinigai nebuvo mokėti anksčiau. Ši versija neatmestina, nes parapijinę bažnyčią katalikai iš provoslavų susigrąžino 1934 m. spalio 4 d. Realiai patalpos turėjo būti atlaisvintos kiek vėliau, todėl jų pritaikymo kitai liturgijai darbai tikriausiai prasidėjo tik 1935 m. Tikėtina, kad tais metais pinigai K.Karaliui galėjo būti išmokėti ne vieną kartą. Mums ne tiek svarbu, kiek iš viso kainavo altoriai, bet įdomesnis pats faktas, kad dokumente, nurodant išlaidas, vartota ne vienaskaita, o daugiskaita. Išeitų, kad meistras Mažajai bažnyčiai padirbo ne vieną altorių. Tam neprieštarauja, bet sukelia abejones vienas įrašas pajamų skiltyje. Jame nurodyta, kad Mykolas Gustys didžiajam altoriui paaukojo 500 litų. To laikotarpio sakralinės dailės tyrėja dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė 1997 m. du kartus kalbėjosi su meistro žmona Vaclava Dausinaite-Karaliene, kuri pateikė reikšmingos medžiagos. Mokslininkė ja mielai sutiko pasidalinti. V.Karalienė jai pasakojo, kad vyras Mažajai bažnyčiai darė centrinį altorių, o Katedrai — vyskupo sostą ir ciboriją. Ji paminėjo ir Mažosios bažnyčios altoriaus puošybai panaudotus „tautinius“ tulpės ornamentus. Nieko stebėtino, nes žemaičiai beveik visada tulpę tapatina su lelija, kuri Krikščionybės Tradicijoje yra skaistumo, tyrumo ir šviesos simbolis. Tai Švč. Mergelės Marijos gėlė. Būtent, Mažosios bažnyčios didžiajame altoriuje kaip tik yra įkomponuota Dievo Motinos skulptūra, todėl puošybai lelijos motyvas pasirinktas neatsitiktinai. Meistro žmona taip pat paaiškino, kad altoriui viską išdrožė vienas vyras, o tik suklijuoti padėjo jos brolis ir mokytojas Škėma.
S.Smilingytė-Žeimienė, remdamasi rastais dokumentais, nustatė, kad Mažosios bažnyčios didžiojo altoriaus Lurdo Švč. Mergelės Marijos skulptūra yra parvežta iš Prancūzijos. Ją, 1936 m. vykdydamas savo sesers Valerijos valią, parsisiuntė prelatas Pranciškus Urbonavičius. Ji ir pašventinta buvo tikroje Marijos Apreiškimo Lurde grotoje. V.Karalienė mokslininkei papasakojo dar vieną reikšmingą faktą. Ji prisiminė, kad per Antrąjį pasaulinį karą, kai jų šeima jau gyveno Vilniuje, už žydų gelbėjimą buvo įskųsta jos mama Stanislava Dausinienė. Ji kartu su savo globotine buvo pasodinta į Telšių kalėjimą. Tai sužinojusi Vaclava atvyko į Telšius, nežinojo ką daryti. Todėl nuėjo pas vyskupą Vincentą Borisevičių. Vyskupas, išklausęs jos, atidarė spintelę, išėmė visas turėtas santaupas — auksines monetas, padavė V.Karalienei ir liepęs greitai veikti. Pinigai padėjo. Jie buvo įduoti tam, kam reikėjo, ir taip buvo išgelbėta ne tik S.Dausinienė, bet ir jos globotinė. V.Karalienė visą gyvenimą jautėsi dėkinga V.Borisevičiui, žavėjosi tokiu vyskupo kilniu poelgiu, ypač neatidėliotinu bei ryžtingu apsisprendimu gelbėti žmones. Ji ne kartą S.Smilingytei-Žeimienei pabrėžė, kad vyskupas nedvejodamas atidavė visas santaupas.
S.Dausinienė (1888-1962) yra įrašyta į Pasaulio Tautų Teisuolių sąrašą. Pažymint jos nuopelnus, nurodytas ir faktas, kad ji iš Telšių kalėjimo per sumaištį pabėgo su gydytojų Miros ir Mošės Blatų dukra Liba. Įdomu, kas sukėlė tą sumaištį ir kam ji buvo reikalinga?
Išsiaiškinus, kad K.Karalius yra reikšmingas Telšių sakralinės dailės kūrėjas, pabandysime žvilgterėti ir į jo biografiją. Archyvuose yra išlikę mokytojo K.Karaliaus tarnybos lapai, jo paties rašyta autobiografija. Dokumentuose pateikti tik svarbiausi biografiniai duomenys.
Būsimasis menininkas gimė 1902 m. rugsėjo 6 d. Šakiuose. Tėvas Adomas Karalius buvo amatininkas, dirbęs ne tik įvairius staliaus, bet ir meninių gabumų reikalaujančius darbus. Jis ne vienai bažnyčiai padirbo altorius. 1903 m. šeima įsikūrė Suvalkuose, kur tėvas turėjo savo dirbtuves, o 1918 m. persikėlė į Marijampolę. A.Karalius turėjo gausią šeimą. Su žmona augino tris sūnus ir penkias dukras. Kazys nuo mažens padėjo tėvui ir iš jo mokėsi. 1914 m. jis Suvalkų gimnazijoje baigė keturias klases. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, mokslus teko nutraukti. Tada vėl pradėjo dirbti pas tėvą. Daugiausia drožė altorių puošybos elementus, tapė paveikslus. 1926 m. gavo stipendiją ir išvyko mokytis į Čekoslovakiją, kur 1929 m. baigė specialios amatų mokyklos drožybos skyrių ir staliams pritaikytą braižybos mokyklą. Tais pačiais metais išlaikė ir konkursinius egzaminus į Prahos aukštąją pramonės meno mokyklą. Bet Lietuvoje, amatų mokykloms trūkstant mokytojų, turėjo sugrįžti. Tais pačiais metais buvo įdarbintas Marijampolės amatų mokyklos dirbtuvių vedėju, o 1932 m., pačiam prašant, analogiškoms pareigoms paskirtas į Telšius.
1940 m. rugsėjo 1 d. iš jų buvo perkeltas į Vilniaus VI amatų mokyklą, kur vėl vadovavo dirbtuvėms. K.Karalius buvo vedęs Vaclavą Dausinaitę, su kuria jau Telšiuose susilaukė dukterų — Angelės ir Irenos, bei sūnų — Liongino ir Antano. Vedėjas gerai mokėjo rusų, čekų ir lenkų kalbas, kiek silpniau — vokiečių, turėjo polinkį muzikai ir dailei, projektavo ir konstravo meninius baldus. Be pagrindinės specialybės, dar buvo įvaldęs ir staliaus, tekintojo bei dekoratoriaus darbų subtilybes. Įdomu, kad jo brolis Vytautas taip pat mokytojavo amatų mokykloje Marijampolėje, o sesuo Anelė Bačkuvienė buvo operos solistė. Tai rodo išskirtinius šeimos narių gebėjimus.
Žinoma, kad K.Karalius, dirbdamas Telšių valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje, 1939 m. drožė pusantro metro aukščio Petro Rimšos skulptūros „Vargo mokykla“ kopiją. Ji buvo reikalinga apiforminant Lietuvos ekspoziciją pasaulinėje Niujorko parodoje.
(Bus daugiau)
P.Šverebo nuotr.