Povilas Šverebas
(Pabaiga. Pradžia Nr. 19)
Šoniniai altoriai ir jų autorius
Minėtoje Kasos knygoje galima prisilasioti iškalbingų faktų ir apie šoninius altorius. Pirmas įrašas, darytas 1938 m. vasario mėnesį, nurodo, kad, užsakius altorių, Vladui Čižauskui buvo sumokėti 400 litai. Kovą ir balandį per keturis kartus buvo sumokėta 850 litų, o iki metų pabaigos pridurta dar 600 litų. Už altorių dirbimą jam pinigai mokėti ir 1939 m. pirmus tris mėnesius. Iš viso per tą laiką sumokėta 1100 litų. Bendra suma būtų 2950 litų. Rugpjūčio mėnesį atsiranda naujas įrašas, kad V.Čižauskui už klausyklą sumokėta 200 litų. Neaišku, ar nebuvo vėlesnių įrašų. Bet abejonių nekyla, kad abiejų šoninių altorių, kurių stilistinė raiška vienoda — tų pačių dirbtuvių ar meistro darbas. Įdomu, kas buvo tas V.Čižauskas, kuriam mokėti pinigai?
S.Smilingytė-Žeimienė yra tyrusi ir paskelbusi išsamią Vlado Čižausko biografiją, todėl trumpai ją priminsime.
Pasirodo, kad jis buvo ne Čižauskas, o Polinauskas, nes svetima pavarde nusipirko dokumentus, kad išvengtų tarnybos carinėje armijoje. Taip visą amžių ir pragyveno su svetima pavarde. Gimė jis 1888 m. Panevėžyje. Tėvas buvo dailidė, bet išvyko į Afriką ir negrįžo. Mama anksti mirė, todėl liko našlaitis ir gyveno pas krikšto dėdę. Jis turėjo karietų dirbtuvę, bet vertėsi ir apdailos, dekoro darbais. Nesutardamas su krikštatėviu, V.Čižauskas išvyko į Vilnių, mokėsi pas altorių meistrą, o vėliau įstojo į Krokuvos dailiųjų amatų mokyklą. Per Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Rusijoje. Grįžęs į Lietuvą, 1922 m. Šiauliuose įkūrė bažnyčių dekoravimo, altorių ir įvairių stovylų dirbtuvę. Nors jis pats droždavo, tapydavo, darydavo gipsinių skulptūrų formas, liedavo, auksuodavo, dekoruodavo sienas, tačiau turėdamas itin daug užsakymų, samdydavo nemažai įvairių specialybių meistrų. Jie dažnai dirbdavo savo namuose arba bažnyčiose. Dažnai skulptūras net užsakydavo ir parsiveždavo iš užsienio. V.Čižauskas — ne tik visų amatų meistras, bet ir geras darbų organizatorius.
Taigi didįjį altorių padirbo iš Suvalkijos kilęs K.Karalius, kuris XX a. 4 deš. gyveno ir dirbo Telšiuose. Altoriaus Lurdo Švč. Mergelės Marijos skulptūrą iš Prancūzijos parsisiuntė prelatas Pranciškus Urbonavičius. K.Karaliaus padirbtas altorius yra išraiškingesnis ir vertingesnis nei šoniniai, kurie buvo pirkti V.Čižausko dirbtuvėse. Nežinomi net šių altorių meistrai.
Bažnyčios varpas, jo aukotojai ir gamintojai
Varpai dažnai į mus prabyla ne tik savo garsais, bet ir iškalbingais tekstais, ornamentais. Nors varpus ir girdime, bet labai retai matome. Todėl tikslinga pateikti Mažosios bažnyčios varpo tekstą, kuris gan iškalbingas.
Viršutinėje dalyje didžiosiomis raidėmis yra išlieta: „SANCTE JOSEPH,/ ORA PRO NOBIS!“ (Šventasis Juozapai, melskis už mus), o kitoje pusėje — „LIETUVOS/ 550 M. KRIKŠTO,/ 20 M. LAISVĖS/ ATMINIMUI/ AUKOJO“. Kiek žemiau išvardyti aukotojai: „LEOPOLDAS ANDRIJAUSKAS, JONAS ALEKSANDRAVIČIUS,/ AUGUSTAIČIAI-GOELDNERIAI, AUGUSTINAVIČIAI,/ DAUGINIAI, LIAUGAUDAI, SOFIJA NEIMAVIČIENĖ.“ Dar žemiau nurodytas gamintojas: „GEGOSSEN VON GEBR. ULRICH-APOLDA 1938“ (Išlietas brolių Ulrichų Apoldoje 1938 m.).
Bažnyčios kasos knygoje išlikę įrašai ne tik atskleidžia varpo istoriją, bet ir paaiškina, kodėl ant instrumento išlietos šios pavardės. 1938 m. balandžio mėnesį pradėtos rinkti aukos varpui. Pirmoji 50 Lt auka buvo Agotos Rimkienės, o paskutinė — taip pat 50 Lt, kitų metų sausio pradžioje — Mykolo Augustinavičiaus. Iš viso buvo surinkta 7697,33 Lt. Daugiausia prisidėjo Leopoldas Andrijauskas. Jis vieną kartą davė 600, o kitą — 400 Lt. Jonas Aleksandravičius taip pat nepagailėjo 1000 Lt, atseikėjęs juos per tris kartus. Vilhelmas ir Zuzana Liaugaudai paaukojo 250 Lt, Petras Liaugaudas ir Kotryna Liaugaudienė — taip pat po tokią pačią sumą, o Eugenija Liaugaudaitė — 100 Lt. Per visą giminę Liaugaudai sudėjo 850 Lt. Antanas ir Apolonija Dauginiai per tris kartus paaukojo 650, Vanda Augustaitienė per septynis kartus — 525 Lt. Dar du žmonės prisidėjo po 500 Lt. Tik jie skirtingai juos įnešė į kasą: Zofija Neimavičienė — per kartą, o Mykolas Augustinavičius — per septynis. Reikia pažymėti, kad ir kiti dosniai aukojo naujam varpui: Adolfas Gedvilas — 250 Lt, Vlada Juchnevičienė — 150, Rožė Kiprinavičienė — 120, J. ir L.Kazlauskai, A.Jasūdis, Petronėlė Šimkutė, Petras Norkevičius — po 100 Lt. Galima būtų pateikti visą ilgą aukotojų sąrašą, bet jis užimtų daug vietos. Galima pasakyti, kad sumos apima nuo 1 iki 1000 litų. Suprantama, kad kiekvieno žmogaus ir finansinės galimybės buvo skirtingos. Tiek didesnės, tiek mažesnės aukos buvo asmeninės. Be to, kitos pavardės dingtų bendrose rinkliavose, kurios bažnyčioje darytos porą kartų. 1938 m. gruodžio 18 d. buvo surinkta 91,05 Lt, o 1939 m. sausio 1 d. — 75,28 Lt. Išlaidų grafa taip pat suteikia svarios informacijos.
Matyti, kad varpas pirktas tarpininkaujant bendrovei „Malda“. Pargabenimu rūpinosi O.Šulco bendrovė. Už siuntą, tranzitą ir ekspediciją sumokėta 2280,40 Lt. Dar 99,70 Lt reikėjo pridėti už atvežimą nuo Virbalio. 1938 m. gruodžio 18 d. Adolfui Neumantui sumokėta 200 Lt už geležines sijas ir „jungo“ paruošimą. Po penkių dienų varpas buvo įkeltas į bažnyčios bokštą. Šios paslaugos kainavo 105 Lt. Tikėtina, kad naujas varpas užgaudė per šv.Kalėdas, nors, joms praėjus, po dviejų dienų dar 315,28 Lt buvo sumokėti S.Talpiui už „geležinius balkius“.
Neaišku, ar nuo Virbalio varpas atgabentas tik iki Kauno, kur buvo įsikūrusi bendrovė „Malda“, ar iki Telšių. Labiau tikėtina pirmoji versija. Todėl telšiškiai, matyt, tolesniu jo tranzitu rūpinosi patys. Suprantama, kad ir iš geležinkelio stoties instrumentą reikėjo parvežti dar iki pačios bažnyčios. Neatmestina galimybė, kad tai padarė Siraičių savininkas, dailininkas L.P.Andrijauskas. Instrumentas neturi jokių puošybos elementų ir tai paneigia prielaidą, esą dailininkas varpui kūrė ornamentus. Raidės taip pat būdingos Ulrichų bendrovei, nes analogiški šriftai naudoti Kartenos ir Lomių bažnyčių varpams. Jie irgi 1938 m. išlieti Apoldoje — šioje senas tradicijas turinčioje bendrovėje.
Liejyklos įkūrėju yra laikomas Johanas Georgas III Ulrichas, kuris iš Lauchos persikėlė gyventi į Apoldą. Jis 1758 m. spalio 30 d. tapo Apoldos piliečiu, o 1759 m. įsigijo Martino Rozės liejyklą. 1762 m. J.G.Ulrichas gavo varpų liejimo privilegiją Veimaro hercogystėje. Liejykla dalijosi, kūrė šakines įmones, bet iki 1924 m. priklausė Ulrichams, kai mirė Karlas Richardas Heinrichas — paskutinis šios liejikų dinastijos atstovas, pavertęs liejyklą šeimos akcine bendrove. Po jo mirties svainis Jozefas Štokas tapo varpų vyriausiuoju liejimo meistru, o jo brolis Karlas Štokas — generaliniu direktoriumi. Nuo 1933 m. vyriausiuoju meistru dirbo J.Štoko sūnėnas Georgas Čudnochovskis, tačiau įmonės pavadinimas liko tas pats. 1938-1939 m. varpų liejykla nutraukė darbą, o 1949 m. brolių Ulrichų bendrovė buvo uždaryta. Telšių bažnyčios varpas gali būti vienas iš paskutinių šios liejyklos prieškario gaminių. Suprantama, kad jį liejo ne broliai Ulrichai, o G.Čudnochovskio vadovaujami darbininkai.
Bet grįžkime prie ant varpų išlietų pagrindinių aukotojų nuorodos. Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad jie pateikti abėcėlės tvarka, neatsižvelgiant į paaukotos sumos dydį. Tik kliūva pirma pozicija. Kodėl L.P.Andrijauskas yra įrašytas pirmas, kai juo turėtų būti J.Aleksandravičius? Juolab, kad abu paaukojo po 1000 litų. Aišku viena, kad pirmojo indėlis galėjo būti svaresnis ir, suprantama, kad M.Augustinavičius vaidmuo nebuvo svaresnis už L.P.Andrijausko.
Apibendrinant galima pasakyti, kad kartais net tai, ką matai ir skaitai, nebūtinai yra tiesa. Taip yra su Mažosios bažnyčios varpu. Užrašyta, kad jis yra išlietas brolių Ulrichų, o įsigilinus paaiškėja, kad tuo metu nė vieno iš brolių jau nebuvo gyvo. Pasirodo, kad tai tik bendrovės pavadinimas. Suprantama, kad ir dokumentai nėra šventa karvė. Į viską reikia žiūrėti kritiškai ir su plačiu kontekstu, tada, ir tik palaipsniui, iš pasakojimų, dokumentų išsijojami konkretūs faktai. Pasirodo, kad V.Čižauskas — tai Polinauskas ir neaišku, ar jis padarė bent vieną detalę šoniniams bažnyčios altoriams, o skulptūros gali būti išskaptuotos net ne Lietuvos drožėjų. Matome, kad po kiekvieno prisilietimo prie konkretaus daikto platėja tyrimų erdvės ir faktai lengviau dėliojasi į loginę seką.