Auksė ir Arūnas Andrijauskai — iš Telšių krašto. Be to, ir tėviškės jų netoliese: žmonos — Luokėje, o vyro — Baltininkuose.
Algirdas Dačkevičius
Auksė pagal profesiją — pedagogė, o Arūnas — agronomas. Sutuoktiniai savarankiškai pradėjo ūkininkauti nuo 1990-ųjų, mat buvusiame Žarėnų tarybiniame ūkyje pavyko nusipirkti Kereliškės fermas. Daug rūpesčių kėlė ne tik ūkinių pastatų rekonstrukcija, bet ir įkurtuvės buvusiuose Derkintų bendrabučiuose. Buvo ką veikti statybininkams, be to, nustebino užteršta įvairiausiomis šiukšlėmis aplinka. Kol viską iškuopė, sutuoktiniai nemažai vargo.
Patys dirbo neskaičiuodami valandų, imdami paskolas, „lindo bankams į kišenę“, finansinės paramos suteikė ir „Žemaitijos pieno“ bendrovė. Daug lėšų išleista plečiant bandą, patį ūkį, bet palengva sulaukta grąžos.
Dabar galima pasidžiaugti puikiu ekologiniu pienininkystės ūkiu, kuriame įdiegta kasdienė pieno mėginių atrinkimo tvarka.
„Savo ūkyje sukūrėme šešetą darbo vietų. Esame patenkinti, kad žmonės sugeba savarankiškai gerai tvarkytis“,— paskojo Auksė ir Arūnas. Arūnas pastebėjo, kad jų ūkyje visuomet dirbama sąžiningai ir atsakingai, kad iš tiekiamo pieno „Žemaitijos pieno“ bendrovė galėtų pagaminti kuo geresnių produktų.
Darbai ir gyvenimas grūdino šeimą. Gausėjo rūpesčių ūkyje, gausėjo ir šeima. Šiandien Andrijauskai džiaugiasi puikiomis atžalomis. Dvi dukros jau suaugusios ir pasirinko medikių profesijas: Kornelija — reabilitologė, o Odilija — odontologė. Jų sesuo Gabija — „Džiugo“ gimnazijos dvyliktokė — galbūt irgi rinksis mediciną. Ketvirtoji sesutė Austėja — dar aštuntokė, o vienintelis sūnus Pijus — ketvirtokas. Beje, jis labiausiai linkęs į muziką. Prieš dvejetą metų dalyvavo „Dainų dainelės“ respublikiniame ture. „Galbūt genai — į maniškę giminę , nes sesuo Vilma — operos solistė“,— šypsodamasi kalbėjo Auksė.
Tėtį Arūną labiau prie sporto traukia, bet tik kūną pamankštinti, kad neatitoltų nuo sveikos gyvensenos. Mėgsta su dukra Austėja ir krepšinį pažaisti.
Arūnas ne vienintelis iš savo artimųjų ūkininkauja. Degaičiuose tokiu keliu eina jo sesuo Dalia Kasparavičienė, o Auksės brolis Kęstutis Remėza prie Luokės irgi ūkininkauja.
Andrijauskų ūkis dalyvavo europinėse paramos programose, turi laimėjimų „Metų ūkio“ konkursuose, o 2015-aisiais žemdirbių šventėje Klaipėdoje, kur svečiavosi geriausi ir lojaliausi „Žemaitijos pieno“ bendrovei ūkiai, laimėjo nominaciją „Už pasiektą didžiausią pažangą“.
Arūnas ne tik sėkmingai puoselėja pienininkystės ūkį, bet ir yra įkūręs individualią įmonę, kuri verčiasi durpių gavyba ir prekyba. Čia jis sukūrė žmonėms 13 darbo vietų. Vadinasi, Andrijauskai ten ir pieno ūkyje iš viso įdarbino apie 20 kraštiečių. Tai tikrai pagirtina.
Auksei reikėjo ir reikia irgi suktis kaip vijurkui. Ji vienu metu net Žarėnų seniūnijai vadovavo. O dabar irgi yra ko veikti: rūpi ir pieno ūkis, ir durpyno reikalai. O kur dar šeima. „Rytą trejetą vaikų nulakinu į Telšius, kur jie mokosi, o vakare — parsivežu“,— pasakojo veikli moteris.
Nuo mažens tėviškėje ji išmoko karvutes melžti rankomis. O ūkininkavimo pradžios vargai ją tik užgrūdino, bet vienas įvykis ypač giliai įstrigo.
Daugelis, ko gero, prisimena, 1995-ųjų sausio mėnesį praūžusį uraganą. Auksė pasakojo, kad tuo metu vyras buvo išvykęs, o jai reikėjo melžti karves. „Ėjau link fermos įsikibdama į gluosnius. Pravėriau pastato duris ir išvydau atlekiantį nuplėštą didžiulį šiferio lakštą. Vos spėjau pasilenkti — skinte būtų nuskynęs. Negana to, radau karvę apsiveršiavusią, o piendaves reikėjo melžti rankomis, nes elektra buvo dingusi. Grįžusi radau susėdusias ant palangių dukras ir iš nuobodulio ant užuolaidų bepiešiančias rutuliukus“,— savo gyvenimišką nuotykį pasakojo Auksė.
Moteris užsiminė, kad tik po 18 bendro gyvenimo metų jai su vyru pavyko išvykti ekskursijon į Egiptą. Dabar dažniau gali bent savaitėlę atsikvėpti.