Miškininkų balse — pavasariškas tonas

Prabudus gamtai, keičiasi gyvenimas miške. Prie jo ritmo prisiderinę miškininkai, imasi priešgaisrinės bei sanitarinės apsaugos darbų, miško atkūrimo ir įveisimo. Nepamirštama iš po žiemos pasižvalgyti reakreaciniuose objektuose, kurie taip pat laukia šeimininkiškos miškininkų rankos.

Algirdas Dačkevičius

Švarinkime save ir gamtą
Pasak Telšių miškų urėdijos urėdo Bronislovo Banio, po žiemos miškuose atsiveria gamtos niokotojų paliktos piktžaizdės — šiukšlių krūvos. Labai taikliai apie tokius nevalyvus žmones žurnale „Miškai“ yra pasakęs buvęs Kauno arkivyskupas Sigitas Tomkevičius: „Koks šiukšlynas turi būti žmogaus sieloje, jeigu jis gali žaloti gamtos grožį“.
Pasak urėdo, nors šiukšlintojų šiek tiek sumažėjo, tačiau blogų įpročių neatsisakančių žmonių dar netrūksta. Regis, taip neturėtų būti. Atliekų konteineriai pastatyti ne tik mieste, bet ir atokesnėse kaimų sodybose, šiukšlės rūšiuojamos. Bet netikę įpročiai neretai ima viršų. Žiūrėk, ir pūpso išversta didžiulė statybinio laužo krūva pamiškėje. Gerai, jei pavyksta nustatyti niekdarius, o jeigu ne — miškininkai turi viską sukuopti, gabenti į regioninį sąvartyną Plungės rajone ir dar visas išlaidas padengti iš savo lėšų.
Kita grupė šiukšlintojų — kur prisėdo, ten ir paliko betvarkę. Nesuvokiama mąstysena: į mišką, regis, atvykstama juo pasigrožėti, atsipūsti gamtoje, o po to „atsidėkojama“ paliktomis šiukšlėmis. Žinoma, tvarkingi žmonės niekada taip nepasielgs. Kitas dalykas — lėbautojai, kurie savo apsiblaususiomis akimis ne tik nemato miško grožio, bet ir jį bjauroja.
Urėdas B.Banys kreipiasi į visus gyventojus, kad šie būtų miško bičiuliai, o ne priešai. Juk giria visuomet žmogų priima plačiai atlapojusi savo žaliąją širdį. Neterškime jos šiukšlėmis.

Liepsna naikina šniokšdama, o vabalėliai — tyliai
Tarsi pratęsdama urėdo B.Banio mintį, Miškų želdinimo inžinierė Lina Servienė pastebėjo, jog žmogaus nerūpestingumas ir neatsakingas elgesys miške gali atnešti didžiulės žalos. Švystelėta į miško paklotę smilkstanti nuorūka ar neužgesintas degtukas bemat sukelia gaisrus. L.Servienė pasidžiaugė, kad pernai nei Varnių regioniniame, nei Žemaitijos nacionaliniame parkuose gaisrų nekilo, nors ten besilankančių žmonių niekuomet netrūksta. Nedideli keturi gaisrai 2015-ųjų rugpjūtį buvo įsiplieskę Platelių, Ubiškės ir Telšių girininkijose. Pasak L.Servienės, džiugu, kad žmonės tapo pilietiški ir operatyviai informuoja apie pastebėtą nelaimę. Miško želdinimo inžinierė dėkojo, o ir dar kartą, pasinaudodama proga, dėkoja už pranešimus apie pastebėtus miško gaisrus Ubiškės girininkijoje Nerijui Brasui ir Viktorui Stoškui, taip pat — Juozui Pociui už informaciją apie gaisrą Plungės rajono Šateikių miške. Ypač sektiną pavyzdį parodė ūkininkas Petras Butkus, gesindamas gaisrus Šateikių miškuose. Jis, negailėdamas laiko, technikos ir kuro, cisterna vežė vandenį ir malšino liepsnas.
L.Servienė ir toliau kviečia žmones būti pilietiškiems — pastebėjus gaisrą, pirmiausia skambinti Bendruoju pagalbos centro telefonu 112. Miškininkė pasidžiaugė teigiama tendencija — sumažėjo sausos žolės degintojų. Tačiau būti pasiruošusiems netikėtumams — būtina. Šiemet, kaip ir kasmet, jau parengtas operatyvinis gaisrų gesinimo planas. Sąveikaujama su Telšių ir Plungės valstybinėmis priešgaisrinėmis, taip pat civilinės saugos tarnybomis, dėl įvairiausių pasikeitimų derinami kontaktiniai ryšiai. Suformuota keturių asmenų pagrindinė priešgaisrinė komanda, priskirtas jai transportas ir patvirtintas budėjimo grafikas. Be to, iš Centrinio medienos ir prekybos padalinio sudaryta 12 asmenų rezervinė priešgaisrinė komanda.
Siekiant apsaugoti spygliuočių medynus, taip pat kirtavietėse atkurtus plotus, kur tarp sodmenų netrūksta sausos žolės ir degių atliekų, nuo gaisrų jau iš rudens suariamos mineralizuotos juostos. Telšių ir Plungės rajonuose bendras jų ilgis sudaro apie 150 kilometrų.
Jeigu liepsna medynus naikina šniokšdama, tai žievagraužiai — tyliai. Ypač daug žalos spygliuočiams pridaro nedidelis — bene 2 milimetrų ilgio — vabalėlis eglinis topografas. Todėl, pasak L.Servienės, nuo balandžio 1 ir rugsėjo 1 dienos miškuose negali likti spygliuočių medienos. Ji turi būti išvežta ne arčiau kaip 3 kilometrus nuo medyno, kuriame tų spygliuočių medžių rūšių yra daugiau kaip 20 procentų, pakraščio. Į šį reikalavimą ypač turi atkreipti dėmesį ir privačių miškų šeimininkai. Kovojant su egliniu topografu, turi miškuose nelikti vėjavartų ir vėjalaužų, kurios, ypač šviežios, tikras gardumėlis daug rūpesčių miškininkams sukeliančiam vabalėliui. Sprogstant beržynams, eglinis topografas suplasnoja ir puola spygliuočius. Miškininkai atidžiai seka jo buveines, žymi labiausiai kenkėjo užpultus medžių plotus specialiuose žurnaluose, stato feromonines gaudykles. Tai leidžia orientuotis apie eglinio topografo paplitimo gausą.
Blindos pušies neliko, bet razbaininko dvasia gyva
Urėdijoje yra net 28 rekreaciniai objektai. Pasak urėdijos saugos darbų inžinieriaus Justino Norvilo, dalį iš jų reikės remontuoti. Girininkai jau teikia pasiūlymus, ką reikėtų pirmiausia nuveikti. Nemaži darbai laukia Platelių girininkijoje, kur prie ežero yra net 6 stovyklavietės. Teks paremontuoti aplūžusius laiptus į ežerą, skiriamąją tvorelę. Šeirės poilsiavietėje nepasiteisino biotualetai, tai šiemet ten numatyta statyti stacionarų tualetą.
Darbai laukia ir Žvėrinčiuje. Kadangi jį gausiai lanko turistai, ypač vaikai, numatyta pastatyti erdvią pavėsinę, panašią į lauko klasę su mokymo priemonėmis. Planuojama įrengti ir pėsčiųjų tako atkarpėlę su stendais apie mišką ir jo gyvūnus.
Negalima pamiršti ir Byvainės girioje ošusios garsiojo Tado Blindos pušies vietos. Nors galingas medis nudžiūvo ir nuvirto, ten tvyrojusi legendinio razbaininko dvasia liko. Pasak J.Norvilo, šioje vietoje reikia pastatyti pavėsinę su stendais, pasakojančiais apie Žemaičių krašte „karaliavusį“ svieto lygintoją.
Kovo mėnesį su Varnių regioninio parko direktore Irena Zimbliene aplankytas Jomantų miško takas. Jis irgi reikalauja atnaujinimo.
Kas nežino Ilgio ežero poilsiavietės. Ją, taip pat ir Germanto ežero pakrantes, rūpestingai prižiūri buvęs urėdijos eigulys Vincas Raudys. Tai pirmutinis Telšių girininkijos girininko Egidijaus Kęsmino pagalbininkas.
J.Norvilas užsiminė, jog gal pagaliau šiemet bus įgyvendinta ilgai puoselėta mintis pažintiniu taku sujungti Ilgio ir Germanto ežerus. Šiam projektui tikimasi gauti europinės paramos.

Pasodintas miškas atsidėkodamas viršūnėmis siūruoja
Telšių miškų urėdijos tinklapyje galima rasti statistikos apie dešimties metų medelių sodinimo talkas su socialiniais partneriais Telšių ir Plungės rajonuose. Dėkodama visiems talkininkams, urėdija primena, kad ir šiemet šalyje skelbiama nacionalinė miško sodinimo šventė, kurią telšiškiai miškininkai organizuoja balandžio 16 dieną  (šeštadienį) 9 valandą. Tai Generalinės miškų urėdijos iniciatyva, įprasminanti ir skatinanti akademiko prof. Tado Ivanausko pradėtos gamtosauginės veiklos tęstinumą, gyventojų pilietiškumą, socialinį aktyvumą bei burianti bendruomenes.  
Šiųmetė talka organizuojama prie Telšių — Lieplaukės kelio, netoli „Germanto  vilos“ keliuko, atstumas nuo miesto — apie 6,5 kilometro.
Urėdija talkininkus kviečia registruotis iki balandžio 15 dienos 10 valandos,  tel.: (8~444) 70153; (8~444) 70159, el. p.: lina.serviene@telsiuuredija.lt; tmu@telsiuuredija.lt
O apskritai apie šiųmetį planuojamą miškasodį pakalbintas urėdijos vyriausiasis miškininkas Arvydas Jokužys užsiminė, jog pavasarį reikės pasodinti 284 hektarus miško: 50 ha bus įveista žemdirbystei netinkamuose plotuose, o likęs — atkurtas kirtavietėse. Iš viso bus pasodinta apie 700-750 tūkst. sodmenų. Vyrauja eglė, pušis ir juodalksnis, bet bus pasodinta ir apie 15 ha ąžuoliukų. Visose girininkijose darbai vyks netolygiai. Pavyzdžiui, jeigu Ubiškės girininkijoje bus pasodinta apie 100-170 tūkst. sodmenų, tai Kulių — apie 10 tūkst. Kiekvienais metais miško atkuriama panašiai — pagal Miškotvarkos projektą — tiek, kiek iškertama, o naujo miško įveisiama apytikriai po 50 hektarų. Buvo laikai, kai urėdija naujo miško kasmet įveisdavo po 100 ir daugiau hektarų. Tuo metu telšiškiai buvo lyderiai tarp šalies urėdijų.
A.Jokužys paminėjo ir gražią įvairių organizacijų iniciatyvą, kai žmonės pareiškia norą vienur ar kitur sodinti medelius. Juk žaliuojantis medis geriausiai įprasmina žmogaus bičiulystę su gamta.

Nuotraukoje: Telšių miškų urėdijos urėdas Bronislovas Banys.