Žaliuojantis vejos kilimas papuošė Dariaus ir Girėno gatvę

Žemaitijos ir Kultūros sostinėje nuolat matomi geri pokyčiai. Tai pastebi miestelėnai bei į Telšius užsukantys svečiai.

Algirdas Dačkevičius

Praėjusį antradienį į „Kalvotosios Žemaitijos“ redakciją paskambinusi mūsų laikraščio skaitytoja Karolina tryško gera nuotaika. „Atvykite į Dariaus ir Girėno gatvę ir pamatysite, kokie įdomūs darbai čia vyksta, tarsi didmiestyje klojami žaliuojančios vejos rulonai“,— entuziastingai kvietė moteris.
Žinoma, smalsumo vedami, nuvykome ir savo akimis įsitikinome, kaip sparčiai ir organizuotai, klodami specialią ruloninę veją, dirba UAB „Telšių keliai“ vyrai. Veja tarsi kiliminis takas glotniai gulė ant rūpestingai paruoštos ir išpurentos žemės. Kur mažesni plotai, užteko ir poros darbininkų, o prie didesniųjų plušėjo būrelis. Paklota veja buvo laistoma, žinoma, jos neperlaistant, o po to sekė voluotojo darbas. Volas buvo tempiamas pirmyn ir atgal po keletą kartų, kad kuo geriau žaliasis kilimas, atgabentas iš Lietuvos sostinėje Vilniuje įsikūrusios firmos, įleistų šaknis Žemaitijos sostinėje — Telšiuose.
Telefonu pakalbintas UAB „Telšių keliai“ direktorius Valdas Knystautas pastebėjo, kad tokie darbai jų bendrovei ne naujiena, nes pernai telšiškiai darbavosi Palangoje, žaliuojančios vejos kilimu „aprengdami“ Vytauto gatvę. Pavyko kuo puikiausiai.
„Pernai Telšiuose rekonstravome Dariaus ir Girėno gatvę. Buvo ten numatyta ir žaliąją veją įrengti, bet darbai nusitęsė į rudenį, todėl, siekdami garantijos ir kokybės, juos nukėlėme į geriausią laiką — 2016-ųjų pavasarį“,— pasakojo V.Knystautas. Pasak bendrovės vadovo, vejos klojimas — atsakingas, kruopštus ir operatyvus darbas. Saugant kokybę ir žolių šaknis nuo perdžiūvimo, suorganizuota didesnė bendrovės darbininkų komanda, todėl veja Dariaus ir Girėno gatvėje paklota per gerą dieną.
Koks ritininės vejos pranašumas prieš savo pasėtąją, nesunku pastebėti. Įprastu būdu sėjama žolė užauga ir gražiai suželia per 4-5 mėnesius, o klojant iš anksto užaugintus ritinius, ji po langais sužaliuoja iškart. Kaip ir atsitiko Dariaus ir Girėno gatvėje. Ko gero, ne vienas vietinis gyventojas, rytą išeidamas į darbą, matė šalia gatvės juoduojančią žemę, o vakare grįždamas į namus — sodria žaluma apsipylusį kilimą.
Pasak V.Knystauto, su vejos paklojimu rūpesčiai nesibaigia. Jos kurį laiką nepaliksi likimo valiai, ypač stojus sausiems orams. Veja bus apie dvejetą savaičių kas keletą dienų laistoma, kol įsišaknys ir taps tokia patvari, kaip seniai sužėlusi.
V.Knystautas tvirtai įsitikinęs, kad ypač visuomeniniuose objektuose reikia įrengti tik rulonines vejas. Jis parodė iniciatyvą ir profesionaliai pagrindė tokių vejų pranašumą prieš pasėtąsias įprastiniu būdu. Mat visuomeniniuose objektuose, skirtingai negu privačiuose, reikia įvertinti ne tik gamtinį, bet ir žmogiškąjį faktorius. Ko neįveiks liūtys, sausra ar vėjai, gali nepataisomos žalos atnešti abejingas žmonių požiūris į visuomenines vertybes. O kur dar žingsniavimas nosies tiesumu, trypiant savo takus takelius. Ruloninėms vejoms tokie pavojai negresia.
Žinoma, kai kas pasakys, kad ruloninės vejos kvadratinis metras 2,5-3 eurais brangesnis negu pasėtosios savo jėgomis. Bet paskaičiuokime išlaidas sėklai, sugaištą laiką ir darbą, neatmetant svarbiausio — garantuotos kokybės, ir pamatysime, jog ne ką išlošiame. Dar pridėkime nenumatytus gamtos kaprizus ir prisiminsime žinomą posakį, kas toks moka dukart.