Ant septynių kalvų

Propagandos verpetuose

Propaganda žmones lydėjo nuo tada, kai jie suprato, jog kariauti galima  pasitelkiant ne tik ginklus, bet ir žodžius, tuo būdu užimti teritorijas be  kovos, piliečius įtikinus savo tiesa. 

Jurgita Gustytė-Ivinskienė
Vyr. muziejininkė bibliotekininkė

Šiek tiek teorijos
Propaganda neatsiejama nuo galios struktūrų. Kartais ji tampa tokia pat  stipri, kaip ir ginkluotė. Šiandieniame pasaulyje propaganda vertinama kaip  atskiras istorinis reiškinys, ateinantis iš amžių glūdumos ir įgyjantis vis  didesnę reikšmę. Net ir dabar, norėdami sužinoti nors kiek tikslesnius  istorinių mūšių duomenis, turime skaityti kelis šaltinius ir būti susipažinę  su rašiusiųjų biografijomis. Kartais net pajuokaujame, kad baltasis arba  juodasis metraštininkas rašė vieną ar kitą istoriją.  
Visuomenei keičiantis, keičiasi ir propaganda: ji įgauna naujas, šiuolaikines  formas, pasislepia po viešaisiais ryšiais, reklama, politine kampanija. Vis  dažniau propagandoje atsiranda pramogų kultūros elementų, atrodančių tarsi  nepavojingai, kartais net juokingai. O kas nemėgsta juoktis? Tik ar visada  suprantame, iš ko juokiamės? Ir kaip tas juokas mus veikia, kaip jis pakeičia mūsų nuostatas?
Iš esmės propaganda — tai kelių asmenų sukonstruoto (kartais nieko bendra su  realybe neturinčio) realybės paveikslo perkėlimas daugeliui. O daugelis  —  tai žmonės, lengvai pasiduodantys įtaigai, neturintys kritinio mąstymo, ypač  informacijai, sklindančiai iš laikraščių, radijo, televizijos ar (dabar)  interneto. Esame įpratę šventai tikėti parašytu žodžiu, nors kartais reikėtų  juo ir suabejoti. Pasitikėjimas viešai pasakytu žodžiu susiformavo ne per  vieną dieną, lietuviams gerbiant savo spausdintą žodį.
Turbūt vienas ryškesnių senosios propagandos pavyzdžių yra žinios apie Oršos  mūšyje pasiektą pergalę. Ši pergalė Lietuvos ir Lenkijos diplomatų buvo  gražiai išpopuliarinta, atrodo, kad net Žalgirio mūšio laimėjimu nebuvo pasiekta tokia didelė politinė nauda. Propagandos kūrėjais ir skleidėjais tuo  metu dirbo Lenkijos ir LDK diplomatai. Didelis vaidmuo teko literatūros  kūriniams ir kitiems raštams, kuriuos diplomatai sukūrė, eilėmis aprašė  pergalę, žinią laiškais išsiuntinėjo įvairiais adresais, svarbiausia — imperatoriui ir popiežiui.
Šiandienei visuomenei geriau žinoma sovietinė propaganda, kurią  liudijančius objektus, įvairias knygas bei spaudą saugo specialiuose fonduose  bibliotekos ir muziejai. Tokius leidinius, jeigu jie pakliūtų į jaunimo  rankas, reikėtų jau skaityti su paaiškinimais bei papildomais komentarais. Pasitaiko ir šiandien, kai „rašytojai“ pasinaudoja senąja sovietine  propagandine literatūra: cituoja ją, remiasi ten išdėstytais „faktais“, pateikdami juos kaip naujus. Pastaruoju metu vis daugiau tokios literatūros  perkeliama į virtualią internetinę erdvę, kad klaidinanti informacija kuo  plačiau pasklistų.

Propaganda ir Bažnyčia
Sovietmečiu į propagandos verpetą įsukta daug žmonių: rašytojų ir  dvasininkų. Pastarieji buvo puolami iš visų pusių: pradedant tendencingai  nagrinėjamais svarbiais Vatikano dokumentais, nesibodima skelbti buvusių  kunigų ar vienuolių skandalingai pateiktus pasakojimus, iškraipytai pateikiamos kunigų gyvenimo detalės, o apie religijos „apgaules“ rašanti  spauda tuo maitino menkai mąstančią liaudį.
Propagandiškai stipriausi leidiniai buvo rengiami naudojant KGB bylų medžiagą  bei įvairias detales. Bažnyčia ir jos mokymas sovietinei valdžiai kėlė didelę  grėsmę, todėl totalitarinė sistema siekė šią moralės ir laisvės mokytoją  suvaržyti.
Žemaičių vyskupystės muziejaus bibliotekos fonde saugomi taip pat sovietinio  laikotarpio propagandiniai leidiniai. Kad ir kaip atrodytų keista, tačiau visi  jie — iš kunigų privačių bibliotekų. Didžiausias propagandinių leidinių  rinkinys yra iš JAV gyvenusio kunigo Rapolo Krasausko (1913-2007) bibliotekos.  Po keletą leidinių buvo ir iš kunigų V.Šlevo, B.Bagužo bei kitų asmeninių  bibliotekų. Šiandien kalbame tik apie knygas, tačiau žinome, kad tuo metu buvo  leidžiami ir periodiniai leidiniai (žurnalai, laikraščiai, rengiami radijo reportažai), kuriuose gausu ateistinių ar šiaip sovietinę ideologiją  skiepijančių straipsnių ir publikacijų, siekiančių kuo giliau įtvirtinti  sovietinį režimą ir mąstymą.
Lietuvos viešųjų bibliotekų lentynose propagandinių leidinių daug nerasite,  tačiau ten lieka nedidelė dalis knygų, labai įtaigiai pasakojančių  skaitytojams savo istorijas. Nesudėtingo, bet intriguojančio (klierikų  gyvenimas seminarijoje, santykiai su dvasininkais, jų pomėgiai, gyvenimo  būdas, gyvenimas uždaroje vienuolyno klauzūroje ir t.t.) siužeto, paprasti  suprantami žodžiai, neilgi pasakojimai, asmeniniai pergyvenimai — dedamos  visos pastangos, kad šiuos leidinius skaitytų ir mažiau išsilavinę žmonės arba  nemėgstantys skaityti. Šių knygų tiražai siekdavo 10 tūkstančių ir daugiau  egzempliorių, o kaina maža — tik skaitykite. Žmonės nemėgsta teorinių  leidinių, tad propagandistai rinkdavosi žinomus asmenis ir „konstruodavo“ jų  gyvenimus, kuriuose propagandiškai naudingus faktus interpretuodavo ir  pateikdavo sovietinei sistemai palankiu kampu.
 
Propagandos girnose — kunigai
Telšių krašto žmonėms gali būti įdomi sena, 1964 metais išleista knygelė  „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ (tiražas 10 tūkst.). Jos 11 puslapyje rašoma  apie kunigą Leoną Šapoką, buvusį Pavandenės, o vėliau Luokės kleboną,  pateikiami biografiniai faktai, o toliau publikuojami smurtiniais metodais  išgauti, tariami ar tikri šio kunigo parodymai KGB. Kad istorija būtų  įtikinamesnė, atsiranda ir liudytojų: Braso Jono, Martinkaus Alberto, Jurgelio  Adomo bei kitų „parodymai“. Kunigo „nusikaltimas“ vyksta Pavandenės ir  Vaiguvos parapijose. Tuose parodymuose pasakojama apie kunigo L.Šapokos  „fašistinę“ veiklą: jo 1941-1942 metais pasakytus pamokslus, šmeižiančius  Tarybų Sąjungą, dalyvavimą LAF (Lietuvių aktyvistų frontas), aktyvų  bendradarbiavimą su kitais „nusikaltėliais“ — kunigu Vincentu Vėlavičiumi,  ūkininku Juliumi Marčiumi, Antanu, Povilu ir Kaziu Andriuškomis. Knygoje, be  abejo, nekalbama apie minėtų žmonių areštus, teismus, bausmes, kankinimus. KGB  (ir pavandeniškiai) puikiai žinojo apie partizanų Andriuškų likimą, sudegintus  jų namus, areštus ir Sibiro kalėjimus kitiems minėtiems asmenims. Dauguma šio  valsčiaus senųjų žmonių puikiai prisimena Julių Marčių, skyrusį namą mokyklai,  aktyviai veikusį to meto visuomeninėse žemdirbiškose organizacijose.   Panašu, kad knygelė turėjo ne vieną tikslą — ne tik formuoti sovietinę  ideologiją, pateisinti žiaurumus, apie kuriuos buvo tyliai kalbama, bet ir  kaip psichologinis spaudimas kunigui, neseniai grįžusiam iš Sibiro, jau  atkentėjusiam už „fašistinę“ veiklą. Smurtinių ir propagandinių priemonių  spaudimo kunigas neištvėrė, palūžo, buvo užverbuotas, o po kurio laiko (1970  m.), atsisakęs savo Judo tarnystės, 1980 m. spalio 10 d. žiauriai nužudytas  Luokės klebonijoje (manoma, kad tai KGB parodomoji bausmė). „…Nužudytasis  klebonas buvo kankintas apie 5 val. Ekspertizės duomenimis, visi nužudytojo  kūno raumenys buvo smarkiai sudaužyti ir pasruvę krauju. Rytą lavoną rado  miegamajame kambaryje ant grindų: galva visa kruvina ir uždengta pagalve, o  kūnas apdengtas paklode. Ant laiptų sudėta: sena kepurė ir daug pinigų“,—  taip rašė pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (LKBK, T.  6, 1983 m., p.299), kurio tikslas buvo bandyti kautis prieš oficialiąją spaudą  ir ateistinę propagandą, nukreiptą prieš Katalikų bažnyčią.
Tais pačiais metais buvo įvykdyti dar keli pasikėsinimai prieš kunigus:  užpultas ir klebonijoje kankintas Kulautuvos klebonas kun. Antanas Bitvinskas  ir apdegintas Šlavantų parapijos klebonas Juozas Zdebskis, kurio gyvenimu taip  pat aktyviai domėjosi ir jį įtakojo slaptosios sovietinės tarnybos.
Prieš pat žūtį kunigas L. Šapoka pogrindinėje spaudoje paskelbė dalį savo  išgyvenimų. 1986 m. JAV lietuvių bendruomenė išleido kunigo Petro slapyvardžiu  pasirašytą L.Šapokos knygelę „Naktis — kunigas saugumo pinklėse“. Knygoje  atvirai pasakojama apie KGB taikomus metodus ir kunigo išgyvenimus: nuo  abejingo pritarimo sovietiniams metodams iki nušvitimo ir pasipriešinimo.  Tačiau tuo metu, po kunigo žmogžudystės, sovietinė valdžia dirbo labai  intensyviai, nes reikėjo paneigti, jog kunigą nužudė KGB. Žudikai buvo gana  greitai surasti, jų teismas nušviečiamas oficialioje spaudoje, bet iki pat  šiol liko neaiškumų ir neatsakytų klausimų.  

„Įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis“
Kuo aukštesnis dvasinis laipsnis, tuo propagandistams toks asmuo geresnis.  Lietuvos vyskupai KGB domino. Vos tik okupavus Lietuvą, jie pateko į slaptųjų  tarnybų akiratį. Žinome, kad dėl savo aštrių antibolševikinių pasisakymų  pirmasis į nemalonės zoną pateko vyskupas Justinas Staugaitis. Nuo žiauraus  likimo jį išgelbėjo… senatvė ir mirtis. Tačiau vysk. J. Staugaičio  pagalbininkas vyskupas Vincentas Borisevičius neišvengė KGB nagų.  
Abu Telšių vyskupai specialiųjų sovietinių (Rusijos, taip pat Lietuvoje  pogrindyje veikusių) struktūrų buvo stebimi jau seniai. Aktyvūs Lietuvos  valstybės reikalų ir krikščioniškų vertybių puoselėtojai neslėpė  savo pažiūrų, todėl tarpukario spaudoje abu Telšių vyskupai bei kiti  dvasininkai buvo aršiai puolami ateisto Mečislovo Gedvilo (šio žmogaus vaidmuo  svarbus ne tik Telšių dvasininkų likimams, bet ir visai tautai, nes jis,  sovietams okupavus Lietuvą, buvo liaudies vyriausybės vidaus reikalų ministras  ir pasirašinėjo dokumentus, leidusius areštuoti, tremti inteligentus, politikus ir kt. Daugiau apie tai rašė Lukšas A. „Mečislovas Gedvilas:  legendos ir tikrovė“ dienraštyje „Lietuvos žinios“, 2009-11-20).
1927 m. po kairiųjų pučo M.Gedvilas suimtas, įkalintas Klaipėdoje, o vėliau  išsiųstas į Varnių koncentracijos stovyklą. Pasinaudojus demokratijos  instrumentais (rinkimais), 1931 m. M. Gedvilas grįžo į Telšius kaip ligonių  kasų direktorius. Prieškariu buvusi žodinė kova, sovietams okupavus Lietuvą,  išaugo į fizinius susidorojimus. Karo veiksmai kiek nutolino represijas,  tačiau aiškūs vysk. V.Borisevičiaus 1943 m. pamokslai, skelbiantys apie  tremtis, kankinimus, žudynių vietas, bažnyčios persekiojimą, negalėjo likti  nepastebėti. Vyskupu V.Borisevičiumi sovietinė valdžia nepasitikėjo, bandė  užverbuoti, tačiau jo pozicija buvo labai tvirta: „…įskundimai visiškai  nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine ir tai  daryti aš kategoriškai atsisakau. Jei aš nusikaltau, turiu pats išpirkti savo  kaltę, o ne kas nors kitas už mane. To reikalauja mano religija“. Vyskupo  parodytas gailestingumas visiems, kam to labiausiai reikėjo, sovietų valdžios  buvo pateiktas kaip bendradarbiavimas su nusikaltėliais. Kankintas, nužudytas,  paslėptas nuo visų, apšmeižtas ir vis šmeižiamas — atrodė, jog tiesa niekada neiškils. Vyskupo V.Borisevičiaus suklastota istorija pasakojama ne viename  propagandiniame leidinyje ar laikraštyje. Propagandinę konstrukciją vainikuoja  V.Borisevičiaus „prisipažinimas“, publikuotas jau 1960 m. sovietinėje  spaudoje, nutylint apklausų papildymus, kuriuose vyskupo paaiškinimai, sudrumsčiantys sovietinės propagandos iliuzijų dumblynę. KGB ir propagandos  meistrai formavo nuomonę, jog vyskupai yra fašistų pagalbininkai, o kai kurie  kunigai dalyvavo netgi baudžiamosiose akcijose. Žmonėms, negaunant jokios  kitos literatūros, oficialioji mintis augino sovietinį mąstymą ir požiūrį.
Kelios kitos pavardės, naudotos raštų mūšiuose, žemaičiams taip pat žinomos: Adolfas Kubilius, Viešvėnų klebonas Pranciškus Gustaitis (nužudytas tuo pat  metu kaip ir vyskupas V. Borisevičius), vyskupas Pranciškus Ramanauskas.  Paniekos ir menkinimo dulkės jau nubrauktos nuo šitų žmonių biografijų, tačiau  knygelėje „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ — svarbios ne tik biografijos,  bet ir įvykių aplinkybės: partizanų susitikimai, bendravimas. Žmonės, valdę ar  tiksliau disponavę slaptomis bylomis, viešumui pateikė tik specialiai  atrinktas detales, jas įvilko į ideologiškai įtaigius terminus.   

Propagandistas Stasys Markonis
1966 m. pasirodė vyr. Knygų Prekybos Valdybos „Ateistinės literatūros  katalogas“, kuriame pateikti 24 leidiniai. Stulbina tiražai: mažiausias —  4000, didžiausias 20 tūkst. egzempliorių. Didžiausiu tiražu buvo leidžiami  efektyviausiais laikomi leidiniai. Šiuo atveju — tai buvusio kunigo Stasio  Markonio knygelė „Didžioji iliuzija“. Autorius aprašo priežastis ir gyvenimo  reiškinius, nulėmusius jo apsisprendimą atsisakyti kunigystės.
Šis asmuo taip pat turi ryšių su Telšiais: 1948 m. dirbo Telšių mokytojų  seminarijoje, o nuo 1949 iki 1961 m. buvo Žemaitės vidurinės mokyklos  direktorius (toliau karjerą tęsė Vilniuje 1961-1971 m. — Lietuvos ateizmo  muziejaus direktorius). Jo bendradarbiavimo su KGB kortelė skelbiama  tinklapyje kgbveikla.lt . S.Markonis turėjo slapyvardį „Gasiūnas“, jo 108 lapų  bylą užpildė ir saugoti atidavė Telšių MVD. Byloje dokumentai datuojami  1948-1954 m. — tai Telšių laikotarpis. Byloje nėra išsamių detalių apie  agento padarytus darbus, tačiau jo užduotis buvo sekti besislapstančius  kunigus ir imtis priemonių, atitraukiant jaunimą nuo kunigų įtakos.
Sovietiniam režimui neįkainojama buvo jo patirtis: studijos ne tik Kauno  kunigų seminarijoje, bet ir VDU, taip pat darbas bažnyčioje. Šio žmogaus  „juodų“ darbų sąrašo viršuje — dalyvavimas „tyrinėjant“ stebuklais  garsėjusios Barboros Žagarietės palaikus. Po šio „tyrimo“ Barbora Žagarietė  dingo, nors buvo manoma, kad bus eksponuojama LTSR ateizmo muziejuje, kuriam  šis „tyrėjas“ ir vadovavo.

Matas Mozūraitis — Telšių gimnazijos auklėtinis  
Kitas autorius — Matas Mozūraitis, baigęs Telšių gimnazijos penkias klases,  tėvų skatinamas įstojo į Telšių kunigų seminariją. 1935 m. išstojo iš  seminarijos ir bandė laimę kapucinų vienuolyne Plungėje. Tačiau nepritapo ir  čia. Vėliau tarnavo kariuomenėje, o atėjus sovietams, naują valdžią sutiko su  didelėmis viltimis. Matyt, nepastoviam žmogui taip ir buvo lemta blaškytis po pasaulį: tai Lietuvoje, tai Rusijoje, o galiausiai mokytojavo Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje, Papilėje.  
M.Mozūraitis, šiandien sakytume, buvo žurnalistas propagandistas. Pirmasis jo  straipsnis „Pagonizmo likučiai Lietuvoje XVIII amžiuje“ išspausdintas „Gimtajame krašte“ 1943 m. Vėlesni jo straipsniai skelbiami „Mažeikių  tiesoje“, „Biržiečių tarybiniam žodyje“, „Pergalės vėliavoje“ ir kituose. Tačiau įtaigiausia knygelė „Kodėl aš išstojau iš kunigų seminarijos“. Šioje  knygelėje pasakojama ir apie susidūrimą su vienu Telšių vyskupijos kunigu  Vladu Šlevu, kurio archyvas saugomas ŽVM, tikėjusio viešos diskusijos  galimybe.
Tai tik nedidelė dalis šios neginkluotos kovos epizodų. Propagandiniai viražai tęsėsi iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Sąjūdžio laikotarpiu buvo  leidžiama daug savilaidinių leidinių, kovojančių su propaganda:  atskleidžiančių tremčių mastus, Bažnyčios persekiojimą, rašančių ir  paneigiančių sovietinės valdžios ekonominius laimėjimus ir t.t.

Nuotraukoje: Vyskupas Vincentas Borisevičius Vidsodyje, 1940 m.  Nuotrauka iš Žemaičių vyskupystės muziejaus rinkinio, publikuojama  www.LIMIS.lt