Propagandos verpetuose
Propaganda žmones lydėjo nuo tada, kai jie suprato, jog kariauti galima pasitelkiant ne tik ginklus, bet ir žodžius, tuo būdu užimti teritorijas be kovos, piliečius įtikinus savo tiesa.
Jurgita Gustytė-Ivinskienė
Vyr. muziejininkė bibliotekininkė
Šiek tiek teorijos
Propaganda neatsiejama nuo galios struktūrų. Kartais ji tampa tokia pat stipri, kaip ir ginkluotė. Šiandieniame pasaulyje propaganda vertinama kaip atskiras istorinis reiškinys, ateinantis iš amžių glūdumos ir įgyjantis vis didesnę reikšmę. Net ir dabar, norėdami sužinoti nors kiek tikslesnius istorinių mūšių duomenis, turime skaityti kelis šaltinius ir būti susipažinę su rašiusiųjų biografijomis. Kartais net pajuokaujame, kad baltasis arba juodasis metraštininkas rašė vieną ar kitą istoriją.
Visuomenei keičiantis, keičiasi ir propaganda: ji įgauna naujas, šiuolaikines formas, pasislepia po viešaisiais ryšiais, reklama, politine kampanija. Vis dažniau propagandoje atsiranda pramogų kultūros elementų, atrodančių tarsi nepavojingai, kartais net juokingai. O kas nemėgsta juoktis? Tik ar visada suprantame, iš ko juokiamės? Ir kaip tas juokas mus veikia, kaip jis pakeičia mūsų nuostatas?
Iš esmės propaganda — tai kelių asmenų sukonstruoto (kartais nieko bendra su realybe neturinčio) realybės paveikslo perkėlimas daugeliui. O daugelis — tai žmonės, lengvai pasiduodantys įtaigai, neturintys kritinio mąstymo, ypač informacijai, sklindančiai iš laikraščių, radijo, televizijos ar (dabar) interneto. Esame įpratę šventai tikėti parašytu žodžiu, nors kartais reikėtų juo ir suabejoti. Pasitikėjimas viešai pasakytu žodžiu susiformavo ne per vieną dieną, lietuviams gerbiant savo spausdintą žodį.
Turbūt vienas ryškesnių senosios propagandos pavyzdžių yra žinios apie Oršos mūšyje pasiektą pergalę. Ši pergalė Lietuvos ir Lenkijos diplomatų buvo gražiai išpopuliarinta, atrodo, kad net Žalgirio mūšio laimėjimu nebuvo pasiekta tokia didelė politinė nauda. Propagandos kūrėjais ir skleidėjais tuo metu dirbo Lenkijos ir LDK diplomatai. Didelis vaidmuo teko literatūros kūriniams ir kitiems raštams, kuriuos diplomatai sukūrė, eilėmis aprašė pergalę, žinią laiškais išsiuntinėjo įvairiais adresais, svarbiausia — imperatoriui ir popiežiui.
Šiandienei visuomenei geriau žinoma sovietinė propaganda, kurią liudijančius objektus, įvairias knygas bei spaudą saugo specialiuose fonduose bibliotekos ir muziejai. Tokius leidinius, jeigu jie pakliūtų į jaunimo rankas, reikėtų jau skaityti su paaiškinimais bei papildomais komentarais. Pasitaiko ir šiandien, kai „rašytojai“ pasinaudoja senąja sovietine propagandine literatūra: cituoja ją, remiasi ten išdėstytais „faktais“, pateikdami juos kaip naujus. Pastaruoju metu vis daugiau tokios literatūros perkeliama į virtualią internetinę erdvę, kad klaidinanti informacija kuo plačiau pasklistų.
Propaganda ir Bažnyčia
Sovietmečiu į propagandos verpetą įsukta daug žmonių: rašytojų ir dvasininkų. Pastarieji buvo puolami iš visų pusių: pradedant tendencingai nagrinėjamais svarbiais Vatikano dokumentais, nesibodima skelbti buvusių kunigų ar vienuolių skandalingai pateiktus pasakojimus, iškraipytai pateikiamos kunigų gyvenimo detalės, o apie religijos „apgaules“ rašanti spauda tuo maitino menkai mąstančią liaudį.
Propagandiškai stipriausi leidiniai buvo rengiami naudojant KGB bylų medžiagą bei įvairias detales. Bažnyčia ir jos mokymas sovietinei valdžiai kėlė didelę grėsmę, todėl totalitarinė sistema siekė šią moralės ir laisvės mokytoją suvaržyti.
Žemaičių vyskupystės muziejaus bibliotekos fonde saugomi taip pat sovietinio laikotarpio propagandiniai leidiniai. Kad ir kaip atrodytų keista, tačiau visi jie — iš kunigų privačių bibliotekų. Didžiausias propagandinių leidinių rinkinys yra iš JAV gyvenusio kunigo Rapolo Krasausko (1913-2007) bibliotekos. Po keletą leidinių buvo ir iš kunigų V.Šlevo, B.Bagužo bei kitų asmeninių bibliotekų. Šiandien kalbame tik apie knygas, tačiau žinome, kad tuo metu buvo leidžiami ir periodiniai leidiniai (žurnalai, laikraščiai, rengiami radijo reportažai), kuriuose gausu ateistinių ar šiaip sovietinę ideologiją skiepijančių straipsnių ir publikacijų, siekiančių kuo giliau įtvirtinti sovietinį režimą ir mąstymą.
Lietuvos viešųjų bibliotekų lentynose propagandinių leidinių daug nerasite, tačiau ten lieka nedidelė dalis knygų, labai įtaigiai pasakojančių skaitytojams savo istorijas. Nesudėtingo, bet intriguojančio (klierikų gyvenimas seminarijoje, santykiai su dvasininkais, jų pomėgiai, gyvenimo būdas, gyvenimas uždaroje vienuolyno klauzūroje ir t.t.) siužeto, paprasti suprantami žodžiai, neilgi pasakojimai, asmeniniai pergyvenimai — dedamos visos pastangos, kad šiuos leidinius skaitytų ir mažiau išsilavinę žmonės arba nemėgstantys skaityti. Šių knygų tiražai siekdavo 10 tūkstančių ir daugiau egzempliorių, o kaina maža — tik skaitykite. Žmonės nemėgsta teorinių leidinių, tad propagandistai rinkdavosi žinomus asmenis ir „konstruodavo“ jų gyvenimus, kuriuose propagandiškai naudingus faktus interpretuodavo ir pateikdavo sovietinei sistemai palankiu kampu.
Propagandos girnose — kunigai
Telšių krašto žmonėms gali būti įdomi sena, 1964 metais išleista knygelė „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ (tiražas 10 tūkst.). Jos 11 puslapyje rašoma apie kunigą Leoną Šapoką, buvusį Pavandenės, o vėliau Luokės kleboną, pateikiami biografiniai faktai, o toliau publikuojami smurtiniais metodais išgauti, tariami ar tikri šio kunigo parodymai KGB. Kad istorija būtų įtikinamesnė, atsiranda ir liudytojų: Braso Jono, Martinkaus Alberto, Jurgelio Adomo bei kitų „parodymai“. Kunigo „nusikaltimas“ vyksta Pavandenės ir Vaiguvos parapijose. Tuose parodymuose pasakojama apie kunigo L.Šapokos „fašistinę“ veiklą: jo 1941-1942 metais pasakytus pamokslus, šmeižiančius Tarybų Sąjungą, dalyvavimą LAF (Lietuvių aktyvistų frontas), aktyvų bendradarbiavimą su kitais „nusikaltėliais“ — kunigu Vincentu Vėlavičiumi, ūkininku Juliumi Marčiumi, Antanu, Povilu ir Kaziu Andriuškomis. Knygoje, be abejo, nekalbama apie minėtų žmonių areštus, teismus, bausmes, kankinimus. KGB (ir pavandeniškiai) puikiai žinojo apie partizanų Andriuškų likimą, sudegintus jų namus, areštus ir Sibiro kalėjimus kitiems minėtiems asmenims. Dauguma šio valsčiaus senųjų žmonių puikiai prisimena Julių Marčių, skyrusį namą mokyklai, aktyviai veikusį to meto visuomeninėse žemdirbiškose organizacijose. Panašu, kad knygelė turėjo ne vieną tikslą — ne tik formuoti sovietinę ideologiją, pateisinti žiaurumus, apie kuriuos buvo tyliai kalbama, bet ir kaip psichologinis spaudimas kunigui, neseniai grįžusiam iš Sibiro, jau atkentėjusiam už „fašistinę“ veiklą. Smurtinių ir propagandinių priemonių spaudimo kunigas neištvėrė, palūžo, buvo užverbuotas, o po kurio laiko (1970 m.), atsisakęs savo Judo tarnystės, 1980 m. spalio 10 d. žiauriai nužudytas Luokės klebonijoje (manoma, kad tai KGB parodomoji bausmė). „…Nužudytasis klebonas buvo kankintas apie 5 val. Ekspertizės duomenimis, visi nužudytojo kūno raumenys buvo smarkiai sudaužyti ir pasruvę krauju. Rytą lavoną rado miegamajame kambaryje ant grindų: galva visa kruvina ir uždengta pagalve, o kūnas apdengtas paklode. Ant laiptų sudėta: sena kepurė ir daug pinigų“,— taip rašė pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (LKBK, T. 6, 1983 m., p.299), kurio tikslas buvo bandyti kautis prieš oficialiąją spaudą ir ateistinę propagandą, nukreiptą prieš Katalikų bažnyčią.
Tais pačiais metais buvo įvykdyti dar keli pasikėsinimai prieš kunigus: užpultas ir klebonijoje kankintas Kulautuvos klebonas kun. Antanas Bitvinskas ir apdegintas Šlavantų parapijos klebonas Juozas Zdebskis, kurio gyvenimu taip pat aktyviai domėjosi ir jį įtakojo slaptosios sovietinės tarnybos.
Prieš pat žūtį kunigas L. Šapoka pogrindinėje spaudoje paskelbė dalį savo išgyvenimų. 1986 m. JAV lietuvių bendruomenė išleido kunigo Petro slapyvardžiu pasirašytą L.Šapokos knygelę „Naktis — kunigas saugumo pinklėse“. Knygoje atvirai pasakojama apie KGB taikomus metodus ir kunigo išgyvenimus: nuo abejingo pritarimo sovietiniams metodams iki nušvitimo ir pasipriešinimo. Tačiau tuo metu, po kunigo žmogžudystės, sovietinė valdžia dirbo labai intensyviai, nes reikėjo paneigti, jog kunigą nužudė KGB. Žudikai buvo gana greitai surasti, jų teismas nušviečiamas oficialioje spaudoje, bet iki pat šiol liko neaiškumų ir neatsakytų klausimų.
„Įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis“
Kuo aukštesnis dvasinis laipsnis, tuo propagandistams toks asmuo geresnis. Lietuvos vyskupai KGB domino. Vos tik okupavus Lietuvą, jie pateko į slaptųjų tarnybų akiratį. Žinome, kad dėl savo aštrių antibolševikinių pasisakymų pirmasis į nemalonės zoną pateko vyskupas Justinas Staugaitis. Nuo žiauraus likimo jį išgelbėjo… senatvė ir mirtis. Tačiau vysk. J. Staugaičio pagalbininkas vyskupas Vincentas Borisevičius neišvengė KGB nagų.
Abu Telšių vyskupai specialiųjų sovietinių (Rusijos, taip pat Lietuvoje pogrindyje veikusių) struktūrų buvo stebimi jau seniai. Aktyvūs Lietuvos valstybės reikalų ir krikščioniškų vertybių puoselėtojai neslėpė savo pažiūrų, todėl tarpukario spaudoje abu Telšių vyskupai bei kiti dvasininkai buvo aršiai puolami ateisto Mečislovo Gedvilo (šio žmogaus vaidmuo svarbus ne tik Telšių dvasininkų likimams, bet ir visai tautai, nes jis, sovietams okupavus Lietuvą, buvo liaudies vyriausybės vidaus reikalų ministras ir pasirašinėjo dokumentus, leidusius areštuoti, tremti inteligentus, politikus ir kt. Daugiau apie tai rašė Lukšas A. „Mečislovas Gedvilas: legendos ir tikrovė“ dienraštyje „Lietuvos žinios“, 2009-11-20).
1927 m. po kairiųjų pučo M.Gedvilas suimtas, įkalintas Klaipėdoje, o vėliau išsiųstas į Varnių koncentracijos stovyklą. Pasinaudojus demokratijos instrumentais (rinkimais), 1931 m. M. Gedvilas grįžo į Telšius kaip ligonių kasų direktorius. Prieškariu buvusi žodinė kova, sovietams okupavus Lietuvą, išaugo į fizinius susidorojimus. Karo veiksmai kiek nutolino represijas, tačiau aiškūs vysk. V.Borisevičiaus 1943 m. pamokslai, skelbiantys apie tremtis, kankinimus, žudynių vietas, bažnyčios persekiojimą, negalėjo likti nepastebėti. Vyskupu V.Borisevičiumi sovietinė valdžia nepasitikėjo, bandė užverbuoti, tačiau jo pozicija buvo labai tvirta: „…įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine ir tai daryti aš kategoriškai atsisakau. Jei aš nusikaltau, turiu pats išpirkti savo kaltę, o ne kas nors kitas už mane. To reikalauja mano religija“. Vyskupo parodytas gailestingumas visiems, kam to labiausiai reikėjo, sovietų valdžios buvo pateiktas kaip bendradarbiavimas su nusikaltėliais. Kankintas, nužudytas, paslėptas nuo visų, apšmeižtas ir vis šmeižiamas — atrodė, jog tiesa niekada neiškils. Vyskupo V.Borisevičiaus suklastota istorija pasakojama ne viename propagandiniame leidinyje ar laikraštyje. Propagandinę konstrukciją vainikuoja V.Borisevičiaus „prisipažinimas“, publikuotas jau 1960 m. sovietinėje spaudoje, nutylint apklausų papildymus, kuriuose vyskupo paaiškinimai, sudrumsčiantys sovietinės propagandos iliuzijų dumblynę. KGB ir propagandos meistrai formavo nuomonę, jog vyskupai yra fašistų pagalbininkai, o kai kurie kunigai dalyvavo netgi baudžiamosiose akcijose. Žmonėms, negaunant jokios kitos literatūros, oficialioji mintis augino sovietinį mąstymą ir požiūrį.
Kelios kitos pavardės, naudotos raštų mūšiuose, žemaičiams taip pat žinomos: Adolfas Kubilius, Viešvėnų klebonas Pranciškus Gustaitis (nužudytas tuo pat metu kaip ir vyskupas V. Borisevičius), vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Paniekos ir menkinimo dulkės jau nubrauktos nuo šitų žmonių biografijų, tačiau knygelėje „Žudikai bažnyčios prieglobstyje“ — svarbios ne tik biografijos, bet ir įvykių aplinkybės: partizanų susitikimai, bendravimas. Žmonės, valdę ar tiksliau disponavę slaptomis bylomis, viešumui pateikė tik specialiai atrinktas detales, jas įvilko į ideologiškai įtaigius terminus.
Propagandistas Stasys Markonis
1966 m. pasirodė vyr. Knygų Prekybos Valdybos „Ateistinės literatūros katalogas“, kuriame pateikti 24 leidiniai. Stulbina tiražai: mažiausias — 4000, didžiausias 20 tūkst. egzempliorių. Didžiausiu tiražu buvo leidžiami efektyviausiais laikomi leidiniai. Šiuo atveju — tai buvusio kunigo Stasio Markonio knygelė „Didžioji iliuzija“. Autorius aprašo priežastis ir gyvenimo reiškinius, nulėmusius jo apsisprendimą atsisakyti kunigystės.
Šis asmuo taip pat turi ryšių su Telšiais: 1948 m. dirbo Telšių mokytojų seminarijoje, o nuo 1949 iki 1961 m. buvo Žemaitės vidurinės mokyklos direktorius (toliau karjerą tęsė Vilniuje 1961-1971 m. — Lietuvos ateizmo muziejaus direktorius). Jo bendradarbiavimo su KGB kortelė skelbiama tinklapyje kgbveikla.lt . S.Markonis turėjo slapyvardį „Gasiūnas“, jo 108 lapų bylą užpildė ir saugoti atidavė Telšių MVD. Byloje dokumentai datuojami 1948-1954 m. — tai Telšių laikotarpis. Byloje nėra išsamių detalių apie agento padarytus darbus, tačiau jo užduotis buvo sekti besislapstančius kunigus ir imtis priemonių, atitraukiant jaunimą nuo kunigų įtakos.
Sovietiniam režimui neįkainojama buvo jo patirtis: studijos ne tik Kauno kunigų seminarijoje, bet ir VDU, taip pat darbas bažnyčioje. Šio žmogaus „juodų“ darbų sąrašo viršuje — dalyvavimas „tyrinėjant“ stebuklais garsėjusios Barboros Žagarietės palaikus. Po šio „tyrimo“ Barbora Žagarietė dingo, nors buvo manoma, kad bus eksponuojama LTSR ateizmo muziejuje, kuriam šis „tyrėjas“ ir vadovavo.
Matas Mozūraitis — Telšių gimnazijos auklėtinis
Kitas autorius — Matas Mozūraitis, baigęs Telšių gimnazijos penkias klases, tėvų skatinamas įstojo į Telšių kunigų seminariją. 1935 m. išstojo iš seminarijos ir bandė laimę kapucinų vienuolyne Plungėje. Tačiau nepritapo ir čia. Vėliau tarnavo kariuomenėje, o atėjus sovietams, naują valdžią sutiko su didelėmis viltimis. Matyt, nepastoviam žmogui taip ir buvo lemta blaškytis po pasaulį: tai Lietuvoje, tai Rusijoje, o galiausiai mokytojavo Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje, Papilėje.
M.Mozūraitis, šiandien sakytume, buvo žurnalistas propagandistas. Pirmasis jo straipsnis „Pagonizmo likučiai Lietuvoje XVIII amžiuje“ išspausdintas „Gimtajame krašte“ 1943 m. Vėlesni jo straipsniai skelbiami „Mažeikių tiesoje“, „Biržiečių tarybiniam žodyje“, „Pergalės vėliavoje“ ir kituose. Tačiau įtaigiausia knygelė „Kodėl aš išstojau iš kunigų seminarijos“. Šioje knygelėje pasakojama ir apie susidūrimą su vienu Telšių vyskupijos kunigu Vladu Šlevu, kurio archyvas saugomas ŽVM, tikėjusio viešos diskusijos galimybe.
Tai tik nedidelė dalis šios neginkluotos kovos epizodų. Propagandiniai viražai tęsėsi iki Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Sąjūdžio laikotarpiu buvo leidžiama daug savilaidinių leidinių, kovojančių su propaganda: atskleidžiančių tremčių mastus, Bažnyčios persekiojimą, rašančių ir paneigiančių sovietinės valdžios ekonominius laimėjimus ir t.t.
Nuotraukoje: Vyskupas Vincentas Borisevičius Vidsodyje, 1940 m. Nuotrauka iš Žemaičių vyskupystės muziejaus rinkinio, publikuojama www.LIMIS.lt