Tarp Žemaitijos kalvų

Kelelis, vedantis link Šilalės rajono Kaltinėnų seniūnijos Sodalės kaime įsikūrusių Gitanos ir Eugenijaus Gedminų sodybos, čia pakyla, čia nusileidžia, slėpdamasis tarp žaliuojančių Žemaičių krašto kalvų. Matosi, rūpestingai šeimininkų prižiūrimas, akmenėliais grįstas, todėl jam nebaisios nei vasariškos liūtys, nei rudens darganos.
„Ypač gražu būna, kai pražysta pienės, tada kalvos tarsi banguoja nuo jų geltonio“,— sako Gitana.
Jauki ir gyvenamoji aplinka. Pirmiausia pasitinka akmuo su užrašu „Gedminų sodyba“, netoli jo „stypso“ originalus dirbtinis gandras. „Čia jau sūnaus Ovidijaus kūryba“,— šypsodamasis sakė tėvas.
Ovidijus — didelis pagalbininkas prie visų darbų. Nuo jo neatsilieka ir sesuo Ievutė, mokslus krimtusi Socialinių mokslų kolegijoje Telšiuose. Taip ir darbuojasi visa šeima, nieko nesamdo. „Geriau jau atliekamą pinigėlį savo vaikams, o ne svetimiems atiduoti“,— išmintingai sako Gitana.
O to pinigėlio niekuomet nebūna per daug. Šeimininkai pasakojo, kaip pienelį tiekė vienam nesąžiningam kooperatyvui. Kaip besistengtų, pagal to kooperatyvo supirkėjus, pieno kokybiniai rodikliai visada buvo blogi, todėl ir apgailėtinai mokėjo už pieno kilogramą. Tokia partnerystė su nesąžiningu supirkėju vedė į pražūtį, todėl šeimininkai nutarė ieškoti išeities. Pirmiausia kreipėsi į Šilalės rajono žemės ūkio skyriaus vedėją Algirdą Olendrą. Šis ir pasiūlė bendradarbiauti su „Žemaitijos pieno“ bendrove. Šiandien šeima dėkinga ne tik A.Olendrai, bet ir „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo vadybininkui Vidmantui Bajarūnui, kuris palaiko dalykiškus ryšius su sodališkiais. V.Bajarūnas patenkintas ūkininkų karvių bandos pieno kokybiniais rodikliais. Gedminai dalyvauja kasdienėje pieno mėginių atrinkimo tvarkoje, o už kokybišką pieną gauna priedų.
Eugenijus pasakojo, kad čia ne tik jo, bet ir tėvų bei senelių tėviškė. Jis tikisi, kad Sodalės kaime ateityje ūkininkaus ir sūnus Ovidijus. Tai būtų jau ketvirtoji čia gyvenanti karta. Praeitį primena dar tebestūksantis senasis namelis, jau apirusiais sienojais. O dabartinį gyvenamąjį namą šeimininkas savo rankomis pasistatė.
„Pirkau vėjalaužų ir vėjavartų, o pjoviau dvitraukiu pjūklu“,— pasakojo Eugenijus. Ir jaukią vasarinę virtuvę kieme pats sumeistravo. Žinoma, reikėjo ir senuosius ūkinius pastatus rekonstruoti. Kadangi šeimininkas moka ne tik medžio, bet ir mūro darbus, tai visi statiniai iškilo jam beplušant. Žemė nors ir kalnuota,— jos našumo balas nedidelis, vistik gerai, kad plyti gretimais sodybos. Ūkininkai prisišienauja pašarų, išsiversdami su savo technika.
Besišnekučiuojant apie šeimininkų gyvenimą, paaiškėjo įdomių sutapimų ir skirtumų. Ir vyras, ir žmona — iš ketvertuko, tik Eugenijus šeimoje augo su trimis seserimis, o Gitana — su trimis broliais. Eugenijaus viena sesuo Irena ūkininkauja Varniuose, o Gitanos — netoliese, gal už trijų kilometrų,— irgi ūkininkauja brolis Žydrūnas.