Greta piendavių ir egzotiški paukščiai

Patausalės kaimo ūkininko Tomo Andriuškos diena prasideda melžiant karves, lesinant keturių šimtų būrį paukščių, iš kurių dauguma — egzotiškieji, ir gaminant pusryčius garbaus amžiaus tėvams, kuriuos 38 metų vyras karšina.
Algirdas Dačkevičius

Tomo tėviškė — Micaičiai, visai netoliese Patausalės kaimo. Ten dar gyvenimas neapmiręs: stūkso gimtoji trobelė, o ūkiniuose pastatuose įkurdinti gyvuliai.
„Sodybą Patausalėje nupirkome prieš penkerius metus. Čia ir ligotiems tėvams patogiau gyventi, nes geresni privažiavimo keliai ir, reikalui iškilus, galima be vargo prisikviesti greitąją medicinos pagalbą“,— pasakojo Tomas.
Darbas su gyvuliais jį lydėjo nuo mažumės, nes tėvas vadovavo tuomečio kolūkio fermai, o mama buvo puiki melžėja, nuolat pelniusi geriausių įvertinimų. Pasak Tomo, jis fermoje praleisdavo daugiausiai laiko, padėdamas tėvams.
Didelių mokslų nesiekė, tai apie šešetą metelių netoliese pas kaimyną ūkininką pasidarbavo, o vėliau nusprendė ir pats savo ūkio šeimininku tapti. Dalyvavo Pieno direktyvos programoje, taip pat Pusiau natūrinio ūkio rėmimo programoje. Be karvių ir gausaus būrio paukščių, laiko kiaulių, ožkų, avių, triušių ir dvejetą poni arkliukų. Kieme šiltnamyje noksta pomidorai, aplink žydi gėlės. Kaip vienam įmanoma visur suspėti? Toks  klausimas natūraliai, ko gero, kyla kiekvienam.
„Labai noriai padeda seserys Ingrida ir Teresė, ypač savaitgaliais. Jos su savo sutuoktiniais, atskubėję iš Telšių, nudirba daugybę darbų“,— džiaugiasi artimųjų parama pašnekovas.
Pakalbinta sesuo Ingrida Kybartienė, dirbanti „Čia Market“ buhaltere, tik džiaugėsi savo brolio uolumu prie visų darbų ir meile garbaus amžiaus tėveliams juos prižiūrint.
Ūkininko karvučių banda nedidelė, bet pieno kokybė gera. Jis dalyvauja kasdienėje pieno mėginių atrinkimo tvarkoje. Tai pastebėjo čia besilankantis „Žemaitijos pieno“ Žaliavos pirkimo vadybininkas Valdas Adomauskas.
O kada atėjo ūpas auginti egzotiškus paukščius? Tomas prisimena, kad dar gyvendamas Micaičiuose panašiai prieš šešetą metų dovanų gavo porelę povų. Nuo tada ir prasidėjo retesnių paukščių paieškos Lietuvoje ir užsienyje. Vaikinas įsigijo specialiosios literatūros apie įvairias paukščių rūšis, jų priežiūrą bei ligas. Taip su bendraminčiu Renatu pradėjo į Vengrijos paukščių turgus važinėti, iš kur parsigabena paprastam sodiečiui negirdėtų ir neregėtų sparnuočių.
Dabar sodyboje karaliauja 23 veislių vištos, keturių veislių fazanai, aštuonių veislių antys ir penkių veislių žąsys. Turima putpelių, kalakutų,  balandžių. Vaikšto ir būrelis vadinamųjų „kalėdinių“ žąsų. Ūkininkas užsiminė, kad jos noriai iš anksto užsakomos didžiųjų žiemos švenčių stalui, nes minta ekologiškais pašarais. Pasak šeimininko, pageidaujantieji dar gali  suskubti jų užsisakyti.
Tarp visų paukščių bene drąsiausia sodybos gyventoja Australijos vištinė žąsis, nė per žingsnį neatstojanti nuo atvykstančių svečių. Keisčiaučia, kad ji ne gagena kaip kaimo žąsis, o kriuksi kaip paršelis. Šeimininkas ją praminė „juodąja našle“. Žąsis prieš Kalėdas padeda 4-5 kiaušinius, tačiau nesiseka su šios rūšies žąsinais. Kritus vienam, pirko antrą, bet ir šis neišgyveno. Jie brangiai kainuoja, todėl tokios netektys kartais į neviltį varo šeimininką.
Tomas, norėdamas gauti kuo daugiau žinių, ne tik skaito specialiąją literatūrą apie paukščius, bet ir dalyvauja įvairiuose praktiniuose seminaruose, kur labai vertina profesoriaus Stasio Juknevičiaus patarimus. Ūkininkas priklauso Lietuvos dekoratyvinių ir veislinių paukščių augintojų draugijai, vyksta į įvairias parodas. Kadangi ir virtuvės paslapčių daug išmano, tai pernai kaimo sodyboje „Gaja“ dalyvavo  cepelinų fiestoje, iš kur parsivežė trečiosios vietos medalį.
Laisvalaikiu labai mėgsta grybauti. „Šiemet — grybų metais — ne vieną krežulį iš miško parnešiau, o raudonikiai į pamiškę, kur ganosi karvutės, savo galvas tiesiog kaišioja“,— pasakojo Tomas.
Šis kraštas garsios žurnalistės Janinos Zvonkuvienės atsiminimuose „Kelelis pro Patausalę“ aprašytas. Vienoje publikacijoje vietos skirta ir Tomo tėveliui, šiuo metu jau nereginčiam šviesos, bet jaučiančiam doro sūnaus „pagranduko“ globą.
Kaip vėjo gūsis pralekia Tomo diena, genama įprastinių rūpesčių — su viralu tėvams ant stalo, balta pieno puta melžtuvėje, įvairiabalsių paukščių alasu, avelių bliovimu ir ožkelių mekenimu…
O pro ąžuolinį stulpą, pastatytą Tomo žemėje, su užrašu PATAUSALĖ ir plazdančia Žemaitijos vėliava, toliau keleliu žingsniuoja gyvenimas.