Į Redakciją kreipėsi keli piliečiai, klausdami, kodėl rajono valdžia nieko nedaro: juk per patį viduržiemį telšiškiai gali likti be centralizuoto šildymo. Tokie nuogąstavimai nustebino. Juo labiau, kad, regis, dėl šildymo kol kas jokių problemų nebuvo.
Alvydas Ivoncius
Atakuojama „pletkais“
Abu besikreipę telšiškiai situaciją aiškino vos ne tapačiai. Neva vilniečiai savo būstuose gali sušalti, kadangi areštuotos „Vilniaus energijos“ sąskaitos. Dar buvo dėstomas pasiūlymas Savivaldybei kuo greičiau perimti šilumos ūkį, kol žmonės nepradėjo šalti savo būstuose. Esą „Litesko“ nebegalės šildyti, nes neturės iš ko susimokėti už kurą.
Pasirodo, ne mums vieniems teko girdėti tokias po Telšius skleidžiamas kalbas. Jos nenustebino ir Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Kęstučio Anglicko. Jis prisipažino taip pat girdėjęs panašius nuogąstavimus.
Nei Vilniuje, nei Telšiuose šilumos energijos tiekimas nebuvo sutrikęs bent dienai. Gali būti, tokios kalbos kilo, kai „Vilniaus energijai“ buvo areštuotos sąskaitos, ir todėl, o ne dėl lėšų stokos, ji negalėjo atlikti finansinių operacijų.
„Vilniaus energija“ nesirūpina šilumos energijos tiekimu Telšiuose. Miesto šilumos ūkį kol kas tebevaldo UAB „Litesko“ filialas „Telšių šiluma“. „Vilniaus energijos“ ir „Litesko“ pagrindinis akcininkas yra Prancūzijos kompanija „Veolia“ (anksčiau vadinta „Dalkia“). Tai pasaulinė kompanija, įgyvendinanti didžiulius energetikos bei kitokius projektus. Joje dirba daugiau nei 179 tūkstančiai darbuotojų įvairiose šalyse. „Veolia“ 2014 metais 96 milijonams žmonių tiekė geriamąjį vandenį, rūpinosi 60 mln. gyventojų nuotekų sistemomis. Kompanija pagamino 52 mln. Mwh elektros energijos ir 31 mln. tonų atliekų pavertė nauja energija. Kompanijos konsoliduotos pajamos sudarė 24,4 milijardo eurų — kur kas daugiau nei metinis mūsų valstybės biudžetas. Turint omenyje šiuos duomenis, keistokai atrodo kalbos apie tariamą finansinį „Vilniaus energijos“ ir „Litesko“ nepajėgumą ar pažeidžiamumą.
Kita vertus, „Vilniaus energija“ ir „Litesko“ yra atskiros įmonės, nors ir turinčios tą pačią akcininkę, todėl procesai Vilniuje neturi reikšmės Telšiuose. Pasak „Litesko“ atstovo spaudai Nerijaus Mikalajūno, po Telšius skleidžiamos kalbos neturi jokio pagrindo: „Litesko“ niekada ir nė viename mieste, kuriame tiekė šilumos energiją, neturėjo finansinių problemų, o šildymas Telšiuose nebuvo sutrikęs, ką mato ir patys gyventojai“.
Iniciatyvos ėmėsi Tarybos narys
Netrukus mus pasiekė ir Savivaldybės tarybos nario Almanto Lukavičiaus parengtas Tarybai sprendimo projektas, pagal kurį Savivaldybė turėtų perimti miesto šilumos ūkį. Žinoma, minėtos skleidžiamos kalbos ir ši iniciatyva galėjo atsitiktinai sutapti, bet galbūt yra to paties siekimo dalis. A.Lukavičius įsitikinęs, kad, Savivaldybei perėmus šilumos ūkį, šildymo kaina mažėtų, nors nelabai kuo tai pagrindžia. Pasak politiko, tokia monopolinė veiklos sritis kaip šildymas, neturėtų būti perduodama privatininkui. Gal ir teisus A.Lukavičius, tačiau Lietuvoje valdžios kontroliuojamose įmonėse ir įstaigose netrūksta ne tik neefektyvaus valdymo, bet ir korupcijos.
Energiją gamina dar dvi bendrovės
Telšiuose šilumos energiją tiekia UAB „Litesko“ filialas „Telšių šiluma“. Tačiau šilumos energiją gamina ši ir dar dvi bendrovės — „Žemaitijos energija“ ir „Bioenergija“.
„Žemaitijos energijos“, kuriai vadovauja Vidas Kolesinskis, biokuro katilinė veikia netoli „Litesko“ valdomos katilinės. „Bioenergijos“ biokuro katilinė veikia S.Dariaus ir S.Girėno kvartale ir gamina šilumos energiją tik šiam kvartalui, kurio šilumos energijos tiekimo sistema nėra sujungta su kita miesto dalimi.
„Žemaitijos energija“ ir „Bioenergija“ yra valdomos skirtingų savininkų. Šios bendrovės priklauso vadinamųjų „nepriklausomų tiekėjų“ kategorijai. Pagal teisės aktus „Telšių šiluma“ privalo pirkti energiją iš šių dviejų bendrovių, jei jų tiekiamos energijos kaina mažesnė nei „Telšių šilumos“.
Taigi yra susiklosčiusi tokia situacija. S.Dariaus ir S.Girėno kvartale veikė vien dujų katilinė, tad „Bioenergijos“ gaminama šilumos energija perkama atsižvelgiant į tuos kaštus, kurie reikalingi šilumos energijai pagaminti naudojant dujas. „Bioenergijai“ ši aplinkybė gana naudinga. Tuo tarpu likusią, beje, pačią didžiausią, miesto dalį šildo „Telšių šilumos“ dujų ir biokuro katilinė, taip pat perkama šilumos energija iš „Žemaitijos energijos“. O čia nepriklausomam tiekėjui kaina jau prastenė, kadangi skaičiuojama nuo „Telšių šilumos“ pagamintos energijos kombinuotos dujų ir biokuro kainos.
Planas… gelbėti telšiškių pinigais?
Kalbintas Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas K.Anglickas prasitarė, kad geriausiu atveju „Žemaitijos energija“ dėl parduodamos šilumos energijos nuostolių nepatiria, tačiau investicijos vargiai atsiperka.
Be kalbų apie tariamą „Litesko“ finansinį nepajėgumą ir nepažeidžiamumą tuo pačiu mums buvo teikiami ir svarstymai esą Savivaldybė turėtų padėti vietos verslui — „Žemaitijos energijai“, kurią neva skriaudžia „Litesko“. Tiesa, mums nepaaiškinta, kaip Savivaldybė galėtų padėti. Tikinta: būtų geriau, jei Savivaldybė perimtų šilumos ūkį.
Štai po tokių įtikinėjimų lyg ir tampa aišku, po kuria šluota pelė slepiasi. Primename: „Telšių šiluma“ privalo pirkti šilumos energiją iš nepriklausomų tiekėjų, jei ji yra pigesnė nei pagaminama „Telšių šilumoje“. Nesuprantama, kaip galima padėti ar gelbėti nepriklausomą šilumos energijos gamintoją, kuriam vargiai atsiperka investicijos, jei „Telšių šiluma“ nedidintų kainos. Beje, užsigeidusi, to ji padaryti nė negali, kadangi kainą, atsižvelgdama į gausybę faktorių, tvirtina Valstybinė kainų ir energetikos komisija. Antra vertus, jei jau norima, kad būtų daugiau mokama nepriklausomam šilumos energijos gamintojui, tai tenka pripažinti: toks pageidavimas reiškia ne ką kitą, o kainos pakėlimą gyventojams, kuriems centralizuotai tiekiama šiluma. Nėra nė abejonės: gyventojai pašiurptų nuo tokių „gelbėjimo“ ir „padėjimo“ planų.
Klausėmė K.Anglicko, o gal „Litesko“ piktnaudžiauja ir nepagrįstai skriaudžia nepriklausomus šilumos energijos gamintojus, mokėdama pernelyg mažą kainą. Pasak K.Anglicko, „Litesko“ privalo pirkti šilumos energiją iš nepriklausomų gamintojų, jei jų kaina nors kiek yra mažesnė. Pati „Litesko“ negali mokėti brangiau už šilumos energiją, nei jai kainuoja pagaminti jos pačios katilinėje, nei pernelyg pigiai. Privaloma, kaip minėta, pirkti šilumos energiją iš nepriklausomų gamintojų, jei ji yra pigesnė.
Pigesnio šildymo sąlyga — valdžios sąžiningumas
Klausantis įvairių diskusijų dėl miesto šilumos ūkio ateities, niekaip neišsprendžiamas lieka štai toks paradoksas. Jei Savivaldybė nuspręs nebenuomoti šilumos ūkio, o jį valdyti pati, tai turėtų, kaip sykis, dar didesnę neigiamą įtaką tiems nepriklausomiems šilumos energijos gamintojams. Juk šilumos ūkio perėmimo iniciatoriai tikina esą tokiu atveju gyventojams atpigtų būstų šildymas. Puiku, tačiau tuo pačiu neabejotinai į „ožio ragą“ būtų suriesti nepriklausomi šilumos energijos gamintojai. Bet nebūtinai taip nutiktų, jei Savivaldybė, kaip neretai jai įprasta, valdytų neefektyviai. Pavyzdžiui, šilumos energiją gaminančioje ir tiekiančioje įmonėje „švogerystės“ ar partiškumo pagrindu būtų didinami etatai, vyktų neskaidrūs viešųjų pirkimų konkursai, būtų neatsargiai didinamos investicijos ir panašiai. Visa tai turėtų įtakos didesnei kainai, kuri būtų naudinga nepriklausomiems šilumos energijos gamintojams. Suprantama, tokia schema visiškai būtų nenaudinga žmonėms.
Taigi šilumos ūkio susigrąžinimo iniciatoriai kartu turi stengtis, kad miesto šilumos ūkis nebūtų veikiamas „švogerystės“ ir partinių interesų, savanaudiškų tikslų. Deja, nesenos kai kurių politikų iniciatyvos ar valdininkų veiksmai neleidžia to tikėtis. Prisiminkite, kaip vietoje geresnės ir brangesnės Žemaitės gimnazijos stadiono tvoros buvo pastatyta pigesnė ir prastesnė, o valdininkai neva to nematė, kol neišsiaiškino „Kalvotoji Žemaitija“.
O iš tikrųjų šilumos energijos kainą galima palaikyti pigesnę arba neleisti jai kilti dėl infliacijos, brangstančių energijos gamybos žaliavų, tik efektyviai valdant šį ūkį bei daugiau katilinėse pleškinant biokuro. Jis, aišku, irgi brangs, tačiau vis viena bus pigiau nei naudojant dujas. O dabar įsivaizduokime tokią situaciją: „Litesko“ pastatytas biokuro katilas nėra modernizuojamas, galiausiai — baigiasi eksploatavimo laikotarpis. O politikai labai „išmintingai“ nusprendžia: nėra reikalo statyti naujo, nes tokia investicija neigiamai paveiks šildymo kainą. Tas gal ir tiesa, bet tokiu atveju nepriklausomam šilumos energijos gamintojui kaina bus skaičiuojama nuo tos kainos, kuri susidaro kurui naudojant dujas. Ir čia manevrų mažinti šildymo kainą ne ką liks. Galiausiai kainą tvirtins ne Savivaldybė, o Valstybinė kainų ir energetikos komisija.
Paklaustas, ką reikėtų daryti — perimti ar nuomoti šilumos ūkį, K.Anglickas atsakė: „Jei būtų valdomas kaip vandens tiekimo ūkis,— taip, galima perimti, o jei kaip „Telšių autobusų parkas“ — ne“. Įdomus pastebėjimas. Nors paskelbėme gausybę straipsnių apie „Telšių autobusų parko“ veiklą, kas pasikeitė? Nelabai džiuginanti tokia statistika: Savivaldybei, išnuomojus šilumos ūkį, vis viena liko jos valdoma bendrovė „Telšių šilumos tinklai“. Po išnuomojimo jai vadovavo keturi direktoriai, iš kurių trims buvo iškeltos baudžiamosios bylos.
Užslėpta lobistinė veikla
Keistokai atrodo ir kai kurių politikų štai tokie aiškinimai: esą „Telšių šiluma“ pigiai superka šilumos energiją iš nepriklausomų gamintojų, o parduoda brangiai. Jau rašėme, kad to daryti neįmanoma. Brukamas ir kitas argumentas: neva perkant energiją vien iš nepriklausomų gamintojų, būtų kaina mažesnė. Čia ir slypintis, kad, Savivaldybei susigrąžinus šilumos ūkį, jos valdomai įmonei nereikėtų gaminti šilumos energijos. Priminsime: tokiu atveju vis viena bazinė kaina būtų skaičiuojama atsižvelgiant į dujų kainą, tad laimėtų ne gyventojai, o nepriklausomi šilumos energijos tiekėjai.
K.Anglickas pasiūlė atsižvelgti ir į kitas aplinkybes: nepriklausomi šilumos energijos gamintojai nevaldo visos infrastruktūros, kuria tiekiama šiluma. Būtent šildymo trasų, kitų objektų valdymas, skolų išieškojimas, alternatyvaus rezervinio šildymo būdo užtikrinimas ir panašūs reikalai būtų valdiškos įmonės problemos. Tai valdiškai įmonei tektų sukaupti ir finansinį rezervą arba skolintis modernizuojant šilumos ūkį. Taigi siūlymas valdiškai įmonei atsisakyti šilumos energijos gamybos, iš tikrųjų yra tik užslėpta lobistinė veikla, siekiant sudaryti geresnes sąlygas nepriklausomiems šilumos energijos gamintojams gyventojų sąskaita.
Pasak K.Anglicko, dabar yra vykdomas Savivaldybės tarybos sprendimas, priimtas pernai, išnuomoti šilumos ūkį dešimčiai metų. Paskelbtas konkursas, o gauti pasiūlymai bus peržiūrimi vasario 20 dieną. K.Anglicko teigimu, šiame konkurse akcentuojamas ne investicijų dydis, o faktoriai, lemiantys gyventojams palankiausią kainą. Reklama: centralizuotas šildymas