Šiuolaikinės Telšių pasakos

Paleido Telšių storasta Kaziukas ant viso žiovaujančio miesto „Bielyje rozy“. Graži dainelė: dūsauja mergaičiukės alei bobutės, anūkėlius sūpuodamos. Rausėsi komodoj storasta, bet nerado plokštelės su „milijon, milijon alych roz“. Nukišo kažkur ir „skinsiu raudoną rožę“. Tiks ir „bielyje rozy“. Tepasiklauso vargdieniai. Kur iškapstysi „krasnyje rozy“?
Sūpuojasi soste vyriausiasis valdoviukas Fizikas. Ką čia dar gero dėl kunigaikštijos liaudies iškrėtus? Žmonos ir žento gimines visus įdarbino, nenuovoką Veterinorių aptaisė maršalkiuko livrėja: na, bent tegu duris Saulei Pirmajam atidarinėja. Baisiai dar nori Fizikas varpų muzikėlės pasiklausyt. Ale ir bizniukas neblogas: Profesorius atseikės dalį, kas suskaičiuos, kiek skambalėliai verti. Ką darysi, motulė partija smerčiu vaduojasi, nebeįspraus į delną auksino kito. O kniazius Vyktaras senatorių nuo Telšių Elektriką pirdyla ir predatelium iškoneveikė. Neatveš nė agurkų sloviko. O kokie gardūs buvo Vyktara agurkėliai su Veterinoriaus vinzytais lašinukais… Sučepsėjo Fizikas, nusibraukė delnu seiles ir svajingai klausosi iš Telšių storastos gramofono plyšaujančių „bielych roz“.
Ir paniro į svajonių sapnus Telšių vyriausiasis valdoviukas Fizikas. Regi, kaip botagu išveja iš Germanto trobos Agapio girtuoklėlius. Sužvengia karietą tempdami aštuoni žirgai. Telšių ponas Nokeira atvyko biznio daryt. Reik jam viešbutėlio klipatoms statybininkams, ale kam statyt, kiek kaštuos… Profesorius suagituos atiduot Germanto trobą už vieną auksiną… Nu, dar maišelį drėbtels Fizikui ir darbiniams. Kai motulė partija jau su dvasiomis kilt į naujas pergales veržiasi, kas sušelps mamyčiukus darbinius, paguos, aprengs, pamaitins ir pagirdys? Tai va, broliukai ir sesikės, kokį darbą įkišo senatorius Elektrikas Telšių vyriausiajam valdoviukui: iškapstyt nors iš po žemių darbiniams naują papunį ar motulę, nu, jei kas, tiks patėvis ar pamotė, bile auksinų pabertų.
Širsta darbiniai: toks broliukas brokdarys Birkchsis, pasiraitęs kelnes, pas raudonąsias roželes nupūtė su visu savo storai prikimštu kapšu, ir — bičiuliaujasi. Motulė partija — paslika, grabnyčios dega, partijos broleliai ir seselės nukurnėjo giminiuotis kas pas raudonąsias roželes, kas įsiprašė į valstiečių dvarponių tvartus karvių melžt, mėšlo mėžt ir kiaulių šert. Našlaitėliai, našlaitėliai…
Pabudo Fizikas, įsiklausė: bliamba, su tom „bielyje rozy“ Telšių storasta agitaciją it samanę varo liaudžiai svaigint. Išsikvietė, liepia storastai susikišt į kišenes drožtuką, trintuką, pieštukus ir čiuožt lauk iš Telšių storastijos. Kaziukas parodė liežuvį ir trenkė durimis. Na va, kai motulė partija prie smerčio (o tokia galinga ir rūsti buvo), kožnas maršalkos Saulės Pirmojo liokajus liežuvį rodo ar špyga bado… Nagi, palaukit, gal gi dar ne darbiniams varpų muzikėlė skamba…
Ir išėjo Fizikas vykdyt senatoriaus Elektriko zadanijos: ieškot motušės, papunio, broliukų ir sesikių. Vaikščiojo, slampinėjo iš vienų rūmų į kitus, ale visi ponai niaukstosi, šnypčia: būk, ir taip podukrų bei posūnių pas anuos pilnos kerčios. Į brolius ir seseris vėlgi nesutinka eit. Tai gal į pusbrolius ir pusseseres? „Nu, nebent į devintos kartos…“— mykia Telšių turčiai.
Nusiminė Fizikas. Storastos gramofonas lyg ant zlasties vėl užbliovė „bielyje rozy“. Tik staiga išniro auksu spindinti karieta, o joje — valstiečių dvarponių baronas Karabasas. Maldauja Fizikas aną eit į partijos tėvus. Nusižvengė Karabasas su palyda, pusė Telšių langų išbyrėjo. Nu, tai gal į brolius… Ne? Nu, gal į pusbrolius…
— Su ubagais nesigiminiauju! — drėbė Karabasas ir nurūko.
Kur dabar darbiniams rast naujus papunį ir motušę? Ech, gera buvo prie batkos Vyktara… Skaudi, broliukai ir sesikės, net partinių našlaitėlių dalia… Nesičydikim, užjauskim… Priėjo toks žmogelis ir klausia: „Sakyk, ponuli, girdėjau jau savo partijai varpų muzikėlę užsakėt… Bene jau amžiną atilsį motulei partijai?“