Jeigu neregėjote, tai sutikę žinomą juvelyrą telšiškį Alfredą Jonušą taip pabendraukite, kad jis nusišypsotų. Tada ir pamatysite jo naujausią savo burnoje įkūnytą idėją — gintarinius dantis.
Algirdas Dačkevičius
Respublikinių ir tarptautinių juvelyrikos parodų dalyvis ir laureatas „gintaro virtuozas“ A.Jonušas yra sukūręs įstabiausių gintaro kūrinių, kurie dovanoti net šviesaus atminimo Šventajam Tėvui Jonui Pauliui II, aukšto lygio užsienio svečiams, viešėjusiems mūsų šalies Prezidentūroje ar Vyriausybėje. Tačiau sumanus kūrėjas kartais bando ir pašmaikštauti, pasitelkdamas gintarą. Taip apie jo sumanytas gintarines liemenėles ir gintaro kelnaites su virvele sužinojo net garsusis Rio de Žaneiro festivalis.
Šįkart idėjų nestokojantis žemaitis žengė dar toliau. „Gintarą pelnytai vadiname Lietuvos auksu, tai kodėl jo nepanaudojus dantims?“— šypsodamasis samprotavo juvelyras. Imtis naujųjų dantų gamybos paskubino ir senoji sulūžusi plokštelė. Pagal ją ir atsirado ketvertas gintarinių dantų. Žinoma, teko kruopščiai pasidarbuoti savaitę, kol iš didelio gintaro gabalo juos pavyko nušlifuoti. Užtat gintariniai dantys pasiteisino su kaupu — labai patogūs, slidūs, juos lengva valyti.
„Ne vienas esame girdėję apie gydomąsias gintaro savybes, iš jo daromi įvairiausi vaistai, vadinasi, gintaras burnoje neš dvigubą naudą“,— pasakojo A.Jonušas. Tiesa, jis užsiminė, jog šiais dantimis į kasdienės duonos plutą nekąs, tai bus labiau „išeiginiai dantys“.
Žemaitis su gintaro dantimis pretenduos patekti į Rekordų knygą — pirmiausia Lietuvos, o ateityje — gal ir Gineso.