Šiais laikais mūsų visuomenėje skyrybos tampa dažnu reiškiniu — poros, susiejusios savo gyvenimus, neretai pasuka skirtingais keliais, dažnai kaltindami vienas kitą ir net nemėgindami spręsti iškilusių nesutarimų. Kodėl tokiame moderniame amžiuje ne visada pavyksta rasti tą paprastą ir išganingą atsakymą, kuris išgelbėtų byrančios santuokos saitus?
Justina Lukošienė
Vieną sekmadienio popietę teko prisiliesti prie brandžios išminties, kuria spinduliuoja Genovaitė ir Teodoras Stasiuliai. Ši garbingo amžiaus pora jau 70 metų kursto savo šeimos židinį. Savo patirtimi, keliaudama jųdviejų prisiminimų vingiais, pasidalino Genovaitė, kurią sutikome besiramsčiuojančią lazdele savo gėlių darželyje. Nors skaudantis kojos sąnarys apriboja judėjimą, bet meilė augalams ir jų puoselėjimas neleidžia sėdėti vietoje. Pašnekovė paatviravo, kad kitaip ir negalėtų, nes tai yra jos pomėgis. Kai dalinomės pirmaisiais prisiminimais, teko pastebėti, jog Genovaitės akyse žybčioja valiūkiški žiburiukai, išduodami jos charizmą, kuri lydi ją viso pokalbio metu. Užsiminė, kad gyvenimas nebuvo lengvas ir sveikata nebe tokia kaip jaunystėje, bet vidinis optimizmas prasiveržia ir leidžia vis pašmaikštauti. Senolė, rodydama savo užsispyrusį žemaitišką charakterį, pareiškė, jog norėtų sulaukti 93 metų kaip jos mama, ar netgi ją pralenkti.
Pora susipažino Rūdupių pradinėje mokykloje. Genovaitė baigė 4, o Teodoras — 3 klases. Besišypsodama pridūrė, jog vyras nenorėjo mokytis, nors, galima sakyti, buvo matematikas iš prigimties — tiksliai viską apskaičiuodavo. 1947 metais susituokė Ringalių kaime, Telšių rajone, Luokės Visų Šventųjų bažnyčioje. Vestuvės buvo švenčiamos dvi dienas. Neilgai trukus gimė vyriausioji dukra Vanda, kuri taip pat dalyvavo pokalbyje ir dalinosi savo prisiminimais.
Netikėtai pokalbis įgavo liūdnesnį atspalvį, nes buvo užsiminta apie vyro įkalinimą 1949 metų birželio 26 dieną. Pasak Genovaitės, tais laikais įkalindavo žmogų už nieką. Nors vyrui buvo paskirta aštuonerių metų kalėjimo bausmė, bet po vienerių metų Teodoras išėjo į laisvę. Ir nuvydama tą prisiminimą lyg juodžiausią debesį, charizmatiškoji garbaus amžiaus pašnekovė nušvitusi prabilo apie savo gausų vaikų, anūkų ir proanūkių būrį. Su Teodoru susilaukė septynių atžalų — Vandos, Alfredo, Virginijos, Birutės, Roberto, Vynarto ir Ričardo. Deja, dukra Virginija mirė pačiame jėgų žydėjime. Vaikai jiems padovanojo dvylika anūkų, o anūkai — net šešiolika proanūkių.
Teodoras dirbo tarybiniame ūkyje Biržuvėnuose, Telšių rajone. Anot žmonos ir dukros Vandos, buvo statybų meistras, tiksliau — stalius, mokėjęs sąžiningai užsidirbti pinigų, nes turėjo auksines rankas, kuriomis kurdavo apdailą, drožinėdavo iš medžio įvairius žemės ir sodininkystės įrankius, kuriuos vėliau nešdavo į turgavietę parduoti. Jis dirbo daug ir negailėdamas savęs, nes norėjo savo vaikams suteikti stabilesnę ateitį, kad jie turėtų savo namus. Iš pasakojimo susidarė įspūdis, kad Teodoro darbe daugiau vyravo pastovumas, o žmonos darbo patirtis buvo kiek spalvingesnė, mat išmėgino ne vieną amatą: teko šerti ir melžti karves tarybiniame ūkyje, dirbti parduotuvės sargyboje ir laiškininke Viešvėnų pašte. Dukra dar paantrino, kad garbingo amžiaus mama yra puiki siuvėja ir netgi iki šiol užsiima šiuo amatu. Pašnekovės tuometę šeimų finansinę padėtį apibendrino, sakydamos, kad tais laikais buvo daug daugiavaikių šeimų, kurios gyveno su nuostata — kiek dirbsi, tiek ir turėsi. Niekas nerėmė tų šeimų.
Kiek vėliau dukros Vandos iniciatyva pokalbis pakrypo apie Genovaitės mamą, jos močiutę, kuri, pasak pokalbio dalyvės, buvo karingo ir tvirto charakterio. Galbūt tai lėmė, jog anksti tapo našle ir teko pačiai už save pastovėti. Su nostalgija ir švelniais epitetais buvo nupieštas senutės portretas, kai, apsigobusi skarele galvą, prie namų ji laukia ateinančių anūkų. Turėjo sukaupusi nemažą žinių bagažą, kurį vis papildydavo, skaitydama knygas, net anūkų vadovėlius.
Dėl sveikatos problemų jaukiame pašnekesyje nedalyvavo Teodoras, nes per savo nugyventą gyvenimą patyrė daug likimo siųstų iššūkių, kurie paveikė jo sveikatą, bet Genovaitės ir dukros Vandos atsiliepimai kompensavo tą trūkumą bei gana aiškiai nutapė vyro paveikslą. Paklausta, kuo sutuoktinis sužavėjo Genovaitę, ilgai negalvojusi atsakė, kad jos širdį užkariavo paslaugumu ir darbštumu. Po to su šelmišku šypsniu veide pridūrė, kad jis buvo labai gražus vyras. Nors abu yra visiškai skirtingos asmenybės, tai netrukdė tiek metų kartu nugyventi santuokoje. 1997 metų birželio 7 dieną savo auksinį santuokos jubiliejų sutvirtino Luokės Visų Šventųjų bažnyčioje, o 70 metų bendro gyvenimo sukaktį paminėjo namuose, palaiminant kunigui Renatui Liuberskiui. Kaip tvirtą šeimos santykių pamatą pašnekovė įvardijo norą spręsti ginčus, iškilusias problemas, įsiklausymą į vienas kitą. Nors pykčių neišvengsi, bet, pasak Genovaitės, jų šeimoje pyktis greitai užeidavo ir praeidavo.
Jaunosios kartos poroms pokalbio dalyvė palinkėjo kantrybės, ištvermės, sveikatos, meilės ir užjausti vienas kitą. Po tokio turiningo, kupino išminties pokalbio teko susimąstyti, ar mes ne per dažnai veliamės į sudėtingiausius problemų sprendimo būdus, bet net nesuvokiame, kad toks paprastas ir, ko gero, genialus palinkėjimas gali būti geriausias sprendimas toms problemoms, tad nepamirškime ir puoselėkime šias vertybes, kuriomis paremtas Genovaitės ir Teodoro Stasiulių gyvenimas.
Nuotraukoje: Genovaitė ir Teodoras Stasiuliai su Viešvėnų parapijos klebonu Renatu Liuberskiu.