Apie telšiškį Gvidą Lataką, jau apie du dešimtmečius gyvenantį Kaune ir ne mažiau laiko dalyvaujantį parodose, šykščioje jo biografijoje rašoma: „Juvelyras, tapytojas, pedagogas, poetas“. Telšiškiai dar pridėtų — medalininkas. Tačiau į jokius rėmus neįsprausi jo vidinės energijos, nuoširdaus bendravimo, sklindančio iš ten, kur Gvidas nors trumpai, linktelėjęs prie žmogaus, stabteli. Šįkart mąslus ir nuotaikingas žemaitis kraštiečius ir bičiulius pasitiko Parodų salėje, kur pristatė savo tapybos darbus.
Algirdas Dačkevičius
Gvido tapybos paroda „Riterio sapnas“, — tai ypatingi dailininko stabtelėjimai praeityje, nedidelės istorijos, kurios pastebimos ir jo išleistuose poezijos rinkiniuose — „Kol išsiris varniukai“, „Nekalendoriniai šventieji“, „Lokenos“. Autorius negaišo laiko aptarinėdamas savo kūrinius, o mieliau, apžvelgęs pilnutėlę salę, pastebėjo: „Ko gero, iš čia susirinkusiųjų bus po lygiai dailininkų ir poetų“. Dar vertėtų pridurti, kad ne tik parodos sumanytojas, bet ir kai kurie jo bičiuliai atstovavo abiem pusėms.
Parodos pristatymas sutapo su tradicine medalininkų stovykla Žemaitijos sostinėje, o prie vietinių poetų, panorusių atsidurti jaukiame „Riterio sapne“, prisijungė ir svečiai — Ona Jautakė, Danielius Milašauskas, Dalia Tamošauskaitė bei kiti. Dar reikia paminėti bardus: visiems gerai pažįstamą telšiškį Romualdą Miškinį ir Gvido bičiulį iš Kauno Vincą Brundzą. Vadinasi, draugėn ne pirmąkart susirinko visi bendraminčiai. Tokiu atveju mūzos prakalbo be jokio scenarijaus.
Gvidas paskaitė savo eilėraščių, Vincas padainavo, dažnai nuščiuvindamas salę ir vėl ją „atgaivindamas“. Negana to, išgirdęs puikią akustiką, sklindančią iš gretimos salės, nuėjo ten ir užtraukė lietuvių liaudies dainą. Nenusakoma romantika — dainininko nematyti, o jo atkeliavęs balsas tarsi vaikštinėjo apie kiekvieną. Kokios buvo ovacijos!
Savo kūrybos paskaitė klaipėdietis poetas Danielius Milašauskas, telšiškis profesorius, dailininkas ir poetas Petras Gintalas, Laura Lu, o skuodiškės Dalios Tamošauskaitės eilėraščius palydėjo Gvidui padovanota simpatiška suvenyrinė raganaitė. Prie autoriaus sveikintojų būrio prisijungė buvusi Gvido lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, jo klasės auklėtoja, „Šatrijos“ literatų klubo prezidentė Adolfina Varnelienė, paskaičiusi savo auklėtiniui sukurtą akrostichą, taip pat poetė Ieva Sigita Naglienė, pamilusi „Raktininką“ iš pirmosios autoriaus poezijos knygos. Iš jų rankų dailininkas ir poetas gavo senovinį praeities reliktą „liktarną“ — simbolinį žibintą, kuris ir toliau neštų šviesą kūrėjo mito laike. Tegul švies riteriams, lelijų mergelėms, vienaragiams, ikarams, slibinams, kalbančioms žuvims… Žinoma, atėjusių pasveikinti kūrėjo buvo ir daugiau — giminaičių ir bičiulių.
Bardai irgi susibičiuliavo. Kaunietis Vincas paskolino savo gitarą žemaičiui Romualdui, kurio niekuomet nepabosta klausytis.
Ir po renginio netilo dainos, kurias drauge traukė dailininkai ir poetai.