Palikęs Lietuvai daugiau, negu ji jam dovanojo

Mylimas, gerbiamas, laukiamas ir… „velnioniškai vienas“. Tai galėjo pajusti kiekvienas, užsukęs į Žemaičių muziejaus „Alka“ Žemaitijos kaimo ekspozicijoje neseniai surengtą aktoriaus Česlovo Stonio literatūrinę-muzikinę kompoziciją „Amžinai, amžinai neramus“ — apie Paulių Širvį eilėse, dainose, prisiminimuose.
Algirdas Dačkevičius

„Ateikite ne į literatūrinę popietę, ne į susitikimą su aktoriais. Ateikite į svečius pas Paulių Širvį. Jo namų durys visiems buvo atviros“, — į renginį telšiškius kvietė kompozicijos autorius Česlovas Stonys ir atlikėjai — aktoriai Saulius Sipaitis ir Pranas Zaremba.
Ir žemaičiai išgirdo. Susirinko jų gausybė. P.Širvio aura draugėn sutelkė įvairiausių profesijų telšiškius, kurios suvienijo poeto eilės. Renginio organizatoriai, abejoję, ar kas atkeliaus į nuošalų Kaimo muziejų, buvo maloniai nustebinti ir negailėjo gerų žodžių žemaičiams.
„Kompoziciją kaip mozaiką dėliojau iš poeto prisiminimų, laiškų“,— pradėjo popietę Č.Stonys. Nuskambėjo poeto skaitomos eilės, draugų ir nedraugų mintys apie jo poeziją. Sunku patikėti, bet buvo ir tokių kritikų, kurie mokė P.Širvį, kaip jis turėtų rašyti, nerasdavo jo kūryboje „socialistinio realizmo ir komunistinių idėjų propagavimo“.
P.Širvys nuo pasipūtimo, išdavystės, primityvizmo ir „prievaizų“ poezijoje bėgo į vienatvę, kavines, jūrą… Tačiau, sutikime, atokaus Padustėlio kaimo vaikas iš Zarasų krašto, tapęs lietuviško beržo sinonimu, iki šiol gyvas eilėraščiuose. Apie Paulių poetas Algimantas Baltakis rašė: „Tai poetas iš Dievo malonės, gimęs su žvaigžde kaktoje, ir tai buvo jo laimė ir jo prakeikimas, kaip ir visų didelių poetų.“
Eilėraščiai, virtę dainomis, kurias traukė aktoriai, priminė patį balsingąjį poetą, dainuojantį su kaimo vyrais, ir puikai įsiliejo į meilės tema persmelktą kompoziciją. Tarsi iškilo ir pats poetas, staigiu „širvišku“ mostu ranka braukiantis per aukštą kaktą ir vešlius plaukus, o po to atversta plaštaka šluostantis veidą — tolyn genantis užplūstantį jaudulį.
Prisimintas „Poezijos pavasaris“ jo gimtajame krašte, Salose, iš kur P.Širvys paslaptingai dingo. Poetas buvo aptiktas besiirstantis valtimi Dviragio ežere, paskendęs jaunystės prisiminimuose, kai su bendramoksliais banguojančiuose vandenyse traukdavo ilgesio kupinas dainas. Tuokart su P.Širviu viešėjęs poetas Jonas Strielkūnas sukūrė ketureilį:
Kurgi tu, poete, išėjai?
Juk tenai, už paskutinio spindžio,
Tebelaukia Salos, Kamajai,
Taip, kaip Strazdo arba Vienažindžio.
Č.Stonio kompozicija dar kartą paliudijo, jog kalbėti apie P.Širvį, neprisiliečiant prie jo išgyventos didžiosios meilės, neįmanoma, nes ji yra poeto kūrybos pagrindinis leitmotyvas.
Šviesiaplaukė Pandėlio krašto mergina Alfonsa, kurią jis vadino Alpunyte, — poeto kūrybos mūza. P.Širvys mylimąją lygino su tolima žvaigžde, o meilę jai — graudžiu Oginskio polonezu. Jai poetas parašė vieną populiariausių eilėraščių „Nelaimei ar laimei tave pažinau…“, dainuojamą iki šiol ir prieš daugelį metų tapusią daina.
Nelaimei ar laimei
Tave pažinau,
Mergaite, iš tolimo sodžiaus.
Ką skyrė likimas tikrai nežinau,
Ką paslėpei Tu savo žodžiuos.
Poeto laiškuose, kurių dalį Alpunytė išsaugojo, liejosi gilūs jausmai ir skaudūs išgyvenimai: „Su tavimi eičiau ir į patį pragarą, jei tik Tu to norėtum.“ Bet poezijos mūza į audringus poeto jausmus atsakė pasiūlymu, kuris jam prilygo mirties sprendimui: „Mūsų draugystė telieka amžinam prisiminimui.“ Suvokęs, kad jo svajonė dūžta ir pasijutęs tuštumą, savo sielvartą P.Širvys išliejo eilėmis: „Juokis, klajūne, laimę praradęs, juokis, nors plyšta širdis.“
Literatūrinėje kompozicijoje nuskambėjo tikriausiai daugeliui įsimintiniausias P.Širvio meilės poezijos grynuolis „Iš versmės man atnešk tą mėnulį“.

Gaubė tylą sidabro drobulė.
Uodas baidė palėpėj kregždes.
Kibiruos tu nešei po mėnulį
Ir po kojomis laistei žvaigždes.

Pirkioj tykiai varvėjo rožančius
Su motulės maldų dusuliais,
O mergystė netilpo užančiuos,
Rodės, ims ir visa prasiskleis.

Sujudėti — ir sapno netekti —
Nedrįsau ir dusau svaiguly.
Ir buvai lyg sapne man tą naktį
Taip arti…
Taip be galo toli.

Ir po to, kai atskyrė rytojus,
Kai pakando rūtelę šalna —
Man visur, visada tu kartojies,
Tos nakties mėnulio nešina.

Bals išbals mėnesienų drobulės.
Gervės Grįžulo Ratuos girgždės.
Iš versmės man atnešk tą mėnulį
Ir supilki stiklinėn žvaigždes.

Poeto gyvenime būta ir daugiau meilių, bet nė vienos tokios stiprios, kaip Alpunytei. P.Širvys išgyveno dėl nenusisekusio vedybinio gyvenimo, graužėsi per mažai dėmesio skyręs dukrai, retkarčiais gailėjosi daug laiko iššvaistęs tuščiai.
Tik artimiausi bičiuliai galėjo pastebėti, kad po vienatvės šydu slepiasi didelė ir jautri širdis. Jo kraštietis, geras poeto draugas rašytojas Rimantas Šavelis prisiminimų knygoje „Geriu žalią tylą“ rašė: „P.Širvys buvo vienas, ignoruojamas dėl gyvenimo būdo. Tarsi pripažintas ir kartu — nuošaly… Jis pats yra pasakęs: „Aš taip laukiu pravėręs duris, kad užeitų vagis bet kuris…“
O širdis jo buvusi plati, išsiilgusi artumos ir meilės, kurios mažai tepatyrė vaikystėje. Santuoka subyrėjo, o mergina, tapusi jo mūza, ištekėjo už kito…
P.Širvys dėl visko kaltino save: vienatvė, pramiešiama bohemiško gyvenimo trupiniais, tapo jo dienų meiluže ir palydove. Poeto gimtųjų vietų žmonės žinojo: gražiausius ir jausmingiausius eilėraščius Paulius rašė išlenkęs taurelę, ja maldė ir širdies sopulius bei vienatvės kančias. Todėl ir nesmerkė, kad šis savo išgyvenimus skandino taurėje. O ši labai anksti suskilo. Išbandymų, pripažinimo ir nuopuolių kupinas gyvenimas poetą palaužė sulaukus vos 58-erių.
P.Širvio gyvenimas ir kūryba — lyg neišsenkantis šaltinis poetinių miniatiūrų, literatūrinių kompozicijų, dokumentinių filmų kūrėjams. Tačiau apie meilės dainiaus gyvenimą, nulėmusį ir kūrybinį palikimą, išsamiausiai parašė žymus poetas ir literatūros kritikas Valdemaras Kukulas. Tarsi atiduodamas savo pirmtakui duoklę, V.Kukulas poeto gyvenimo knygą sudėliojo lyg brangų ir sudėtingą vitražą: detalių kampų nė kiek negludindamas, tik meistriškai įmontuodamas ir derindamas prie jausmo, laiko bei įvykių tėkmės.
Knygai „Pauliaus Širvio gyvenimas ir kūryba: ženklai ir pražvalgos“ V. Kukulas medžiagą rinko daugybę metų, bet baigti jos nebespėjo. Leidyklai vyro darbą perdavė V.Kukulo našlė Deimantė. Literatūrologai teigia, jog ši knyga yra plačiausias P.Širvio biografijos ir kūrybos atvaizdas, kupinas ne tik žinių, pasakojimų, legendų ar amžininkų liudijimų, bet viskas tarsi persijota per knygos autoriaus ilgamečius tyrinėjimus.
P.Širvio kūryba vadinama literatūros grynuoliu. Aleksandravėlės, kur poetas mokėsi pradžios mokykloje, žmonės didžiuodamiesi sako: „Mūsų Paulius Lietuvai paliko daugiau, nei ji jam dovanojo.“ Rokiškio kraštas savo poetą įamžino suteikdamas jo vardą gatvėms, Aleksandravėlės mokykla, tiesa, prieš keletą metų uždaryta, buvo pavadinta Pauliaus Širvio vardu. Poeto gimtinėje — paminklinis akmuo, o Aleksandravėlės parke — vieno garsiausių Lietuvos medžio skulptorių Ipolito Užkurnio išskaptuota masyvi P.Širvio skulptūra iš ąžuolo. Tam, kad daug metų džiugintų Aleksandravėlės kraštą, pelnytai besididžiuojantį, jog jų žemė Lietuvai užaugino legendinį meilės poetą P.Širvį, iki šiol nepralenkiamą subtilaus jausmo ir meilės menine išraiška.
Literatūrinė kompozicija, kurios iniciatorius — M.K.Čiurlionio kultūros ir paveldo fondas, gražiai sutapo su rugsėjo 6-ąją artėjančiu 97-uoju P.Širvio gimtadieniu ir Žemaičiuose tapo simboline dovana „Amžinai, amžinai neramiam“ poetui.