Mano gimtasis laikraštis

Petras Radavičius su ką tik gauta „Kalvotąja Žemaitija“ rankose. Jo namai prie Moteraičio. Su juo sveikinasi buvusi kaimynė, dabar klaipėdietė Ilona Kirklienė (2017 m. birželio 17 d.).

Kad jau tokia Redaktoriaus valia, sakau, sumesiu kokį tekstelį savo gimtajam laikraščiui, kad lygiai prieš 50 metų, 1967-ųjų rudenį, tai buvo mano pirmoji darbovietė. Bet esu jau atpratusi rašyti, kaži, ar kas beišeis… Taigi priėmė mane tada dirbti redakcijoje. Tas laikraštis šiandien vadinasi „Kalvotoji Žemaitija“, tada buvo „Komunizmo švyturys“. Va, kaip vadinosi! O žmonės vadino paprastai. Klausdavo žemaitiškai: „A „…švyturį“ jau usėsake?“ Telšiuose mano darbo pradžia. Ji teužtruko kelis mėnesius. Bet be jos nebūtų buvę tęsinio. O be ilgai trukusio tęsinio neturėčiau supratimo daug apie ką — ir apie tai, kas tada buvo spauda.

Janina Zvonkuvienė

Pagyvenusiųjų vertybė
Vietinis laikraštis yra didelė vertybė. Ir šią vertybę labiausiai brangina mūsų — jau gerokai pagyvenusiųjų — karta. Laikraštis — tai informacija, kurią gali pasiimti į ranką ir neštis kur tik nori. O patikusį straipsnelį galima išsikirpti ir į albumą įsiklijuoti. Kad vietinis laikraštis eina per kaimynų rankas, kad iškirpti straipsniai klijuojami į albumus, esu mačiusi ne kartą. Kai būdama mažas vaikas pirmą kartą pamačiau laikraštį, jis man tada kvepėjo! Prisipažinsiu — iki šiol kvepia!
Šiemet vasaros pradžioje teko kopti į Moteraičio piliakalnį. Prie Pavandenės. Papėdėje yra sodybų. Per kiemelį bežingsniuojąs ramus žmogus su ką tik gautu šviežiu laikraščiu rankoje. Tas laikraštis — „Kalvotoji Žemaitija“. Susižinojau — tai Petras Radavičius. Jo pasisveikinti prišoko buvusi kaimynė, o tąkart — mūsų keliauninkė Ilona Kirklienė. Žavus buvo mirksnis — ir tas jau lėtas Petro prisėdimas ant suolelio savam patrobyje, ir Ilonos pasisveikinimas su senu saviškiu. Tačiau man žaviausia ir brangiausia buvo pamatyti žmogaus rankose patikimai pasiimtą „Kalvotąją Žemaitiją“. Vėl savotiškai pakvipo spausdinta raidė, vėl akivaizdus mirksnis, liudijantis vietinio laikraščio svarbą. Žmogus prie žemės, prie jos darbų, prie gyvulėlių, prie jaukios ugnelės atokioje kaimo sodyboje jaučiasi esąs tikruosiuose namuose, neiškeitęs į miestus, į asfaltą, į ūžesį… Jis gamtoje. Jis gamtos mylimas ir aprūpintas jos — per savo darbą. Bet jam dar reikia paprastų jo aplinkos žinių. Vietinių žinių, lengvai suprantamų, nevarginančių. Todėl vietinis laikraštis — šiuo atveju „Kalvotoji Žemaitija“ — ir yra laukiamiausias. Jis jo neatsisakė net tada, kai viskas taip smarkiai pasikeitę, pabrangę. Dabar juk visokios kitokios žiniasklaidos atsimušti neįmanoma, ji tiesiog puola per visus pašalius: gausybė televizijos kanalų, radijo programų, nebesuvokiamas skaičius tviskančių, nors tuštoko turinio, žurnalų, žurnalėlių, laikraščių laikraštėlių. Yra internetas, apraizgęs visus elektroninio pašto, feisbuko apžavais… Bet Petrui, gyvenančiam nuošaliausiam kaime prie seno piliakalnio, svarbiausias išliko laikraštis. Savas kvepiantis spausdintas žodis.

Jaunajai kartai — jau nebesuprasti
Jaunajai kartai jau nieko nebeįaiškinsime, kaip kas buvo mūsų gyventais pokario laikais. Nesupras. Niekaip nebesupras. Iš savo vaikų matau, kad niekaip nebesupras. Tada juk viskas buvo kitaip. Tokios žiniasklaidos įvairovės nebuvo. Elektra ne visur dar tebuvo. Nors visai neblogai jautėmės ir prie žibalinės lempos. Praėjusioje santvarkoje, vadinamaisiais rusų laikais, laikraščių ir žurnalų buvo leidžiama daug. Prenumeravo visi, o tai dar ir po kelis. Kainavo itin pigiai. Nesunku buvo galima rasti ir nemokamai — stenduose ar tiesiog ant sienų iškabintų, kiekvienoje raštinėje stalai spauda apskleisti.
Tegul tai buvo daroma ideologijos brukimo tikslais, tačiau visada egzistavo ir žmogiškos temos, pažintinės temos, literatūriniai puslapiai, praktinių patarimų, humoro skyreliai. Į mažai tesuprantamus propagandinius straipsnius, ideologinius išvedžiojimus žmonės nekreipė dėmesio. Niekas nė neskaitė to, jei nedirbo partijos sekretoriumi ar nebuvo atsakingas už „politinformaciją“ kolektyve. Laikraščio puslapiuose skaitytojai ieškodavo ko nors žmoniško, paprasto — kad ir žinučių apie gamybos pasiekimus, darbo pirmūnus. Jos nebuvo blogos. Rašyti apie darbą, apie sugebėjimą gerai dirbti ir kitus savo sugebėjimų pamokyti, paskatinti — kas čia blogo? O rasti žinutę apie savo kaimo, kolūkio ar savo cecho pirmūną vietiniams buvo labai įdomu. Gal kai kam ir pavydu būdavo, kad ne apie jį, o apie kitą parašė — ne be silpnybių juk žmonės. Tačiau nepastebėtų tokių žinučių nebūdavo, jos visada būdavo aptariamos.
Rajonas nemažas, visada užteko, ką gero papasakoti. Telšių „Masčio“ fabrikas, gaminęs puikiausios kokybės trikotažo produkciją, buvo kupinas įdomaus veiksmo. Iš šios įmonės buvo galima rašyti kiekvieną dieną, ir įdomybių nebūtų pritrūkę. Dabar kažkodėl kalbėjimas apie gerus to meto dalykus tolygus vos ne išdavystei… Kaip ir tada, vadinamaisiais rusų laikais, kalbėti apie gerus dalykus, buvusius užsienyje. Apie užsienį tada buvo galima kalbėti, rašyti arba blogai, arba nieko. O faktiškai tarp žmonių, ne viešai, egzistavo atvirkštinis variantas: savus gaminius, savus reikalus tik peikti, vertinti tik… blogai. O jau jei kas nors iš užsienio — tai jau vai, vai, kaip gerai… Jei kam pasisekė, pralindus pro saugumo filtrą, bent kelioms dienoms išvažiuoti į užsienį, tai jau lauktuvės prilygo stebuklui… Kartą vienas žmogus buvo saviškių taip išjuoktas, kad tą „juoką“ gal dešimt lyg anekdotą platino.
Neprisimenu, kuriam čia užsieny jis pabuvojo ir nusprendė geriausiam draugui parvežti lauktuvių puikius vyriškus baltinius. Trūko jų. Labiau būdavome aprūpinami flaneliniais… Taigi parvežė draugui puikius baltinius, tinkančius prie šventinio kostiumo. Draugas kelias dienas buvo labai patenkintas, džiaugėsi. Bet žmona išnagrinėjo etiketes, įsižiūrėjo, kad baltiniai… Telšių „Masčio“ gamybos! Jau kad spjaudėsi, jau kad išjuokė tą dovaną, kad išsityčiojo… Ir tam išjuokimui visi pritarė. Neatsirado nė vieno, kuris būtų pasidžiaugęs, pasididžiavęs, kad Telšių „Mastis“ labai puikios kokybės produkciją gamina, kad šie baltiniai — savotiškas tarptautinis kokybės sertifikatas „Masčiui“. Daug pagyvenusiųjų prisimins, koks geras buvo „Masčio“ trikotažas, kiek siuvėjėlių ten uoliai triūsė siūdamos puikius moteriškus kostiumėlius, sukneles, vyriškus baltinius… Gausybę produkcijos. O juk jaunajai kartai bus pasakojama, kad nieko gero negaminome, nieko nesugebėjome, nieko neišmanėme… Ir buvome tik apgailėtini driskiai.

Už klaidas — be gailesčio
Ar spauda buvo suvaržyta mūsų laikais. Taip! Labai buvo suvaržyta, labai kontroliuojama, labai sekama. Už menką netyčia prasprūdusią klaidą buvo galima gauti ne tik nuobaudų, bet ir lėkti iš darbo. Prisimenu „pirmos klaidos“ įspūdį. Kartą 1967-ųjų rudenį pirmo puslapio antraštėje liko klaida. Neprisimenu, kieno buvo straipsnis. Ne mano, ne taip greitai — į pirmą… Pavadinimas apie kažkokį rudens darbą skambėjo taip: „NEPAMIŠKIME IR ŠIEMET“. Liūdniausia, kad tas su klaida išėjęs žodis „nepamiškime“ turi konkrečią prasmę. Dar antraštėje, dar pirmame puslapyje! Seni redakcijos vilkai krizeno, o Redaktoriui iš partinės valdžios atstovų kliuvo stipriai. Žodyje praleista svarbi raidė „r“ — turėjo būti „nepamirškime“. Bet tai ne liūdniausias atvejis. Blogiau, jei kokia klaidelė įsiveldavo į partijos pranešimus. Nežiūrint visko, laikraščiai tada vis tiek buvo moralesni, nesuvedžiodavo, neapgaudavo žmonių. Kol ne visi dar teišmirėme, paliudytų tai daug kas. Beje, padorumo, moralumo vietiniai laikraščiai nėra praradę ir dabar.

Pavežiodavo… lopšyje
Į darbą redakcijoje, kuri buvo dabartinės Kunigų seminarijos antrame aukšte — kur biblioteka, važinėdavau autobusu iš Patausalės. Paskui priėmė pagyventi redakcijos valytoja, lyg tai Stasė Šimkienė ji buvo. Gyveno tame ilgame name dabartinėje Kalno gatvėje, nuo Katedros žiūrint, iš karto po kaire. Taigi visai greta. Rašyti reikėjo dažniausiai naujienas iš ūkių. Dažnai irgi autobusais važiuodavau. Bijodavau, nedrįsdavau kalbinti pirmininkų ir tarybinių ūkių direktorių. Lengviau buvo kreiptis į kokią pirmaujančią melžėją. Daug yra padėjęs šviesiausio atminimo ilgametis redakcijos darbuotojas Vladas Kirkilionis. Jis valdė redakcijos motociklą. Šis buvo su priekaba — su lopšiu, kaip sakydavome. Kelis kartus net vežėsi kartu. Tame lopšy ir sėdėdavau.Grįžtant į lopšį garbusis žurnalistas ritindavo kokį nors maišą, tada likdavo galinė sėdynė. Jokių šalmų nebuvo. Ir keliai buvo tušti.
Vladas Kirkilionis kuriame nors kolūkyje surinkdavo sau reikalingų žinių ir dar paprašydavo: o šiai mergaitei papasakok dar apie tą ir tą — ji parašys, gerai rašo… Jam visi ūkių vadovai buvo lyg savi seni draugai. O dėl mano „gero rašymo“ — vargas redaguoti ir būdavo tam pačiam Kirkilioniui. Juk mokėjau rašyti tik mokyklinius rašinius, o čia reikėjo kišti į priekį faktą — kiek rugių nupjauta, kiek prikulta, o ne apie tai, kad ražienos kvepia ir kad gandrai po jas dar tebestyplinėja…

Dar nepralenktas uraganas
1967-ųjų ruduo įsidėmėtinas buvo dar ir tuo, kad tada spalį įvyko didžiausias Lietuvą nusiaubęs uraganas. Tada uraganai dar neturėjo savo vardų ir taip dažnai jie nevyko. Tuomet išguldyti buvo ištisi miškų plotai, sugriauta daug pastatų, nuplėšta stogų, vėjo greitis pajūryje tada siekė iki 55 metrų per sekundę. Ūžė ne tik siautulingas vėjas, bet ir gausus lietus, trenksmai. Prisimenu, liūdnai atrodė tas rytas, kai visa kas buvo sumaišyta su giliu purvu, sugriauta, išgulę miškai. Bet autobusas vis tiek kaži kaip atvažiavo, atstenėjo — į darbą vis tiek nuvažiavau. Tai stebėjosi visi — kaip aš tokį rytą ryžausi… Galėjau juk namie sėdėti. Ir dabar neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjusi neatvažiuoti. Darbas! Šitoks darbas! Gyvenimas neatrodė taip svarbus, kaip mano išsvajotas darbas! Nebūtų buvę autobuso, būčiau pėsčiomis ėjusi, šliužinėjusi po visa ką nugulusį skystą purvą. Gal net basomis, batus pasaugodama — nieko čia tokio, mūsų karta oho! kaip užgrūdinta. Apie šį uraganą kelerius metus buvo kalbama, rašoma. O viena senolė iš Patausalės, tokia beveik žiniuonė Grajauskienė, neregėto masto uragano priežastį iš karto „nustatė“: esą, tai velniai taip su trenksmais Jono Ragausko dūšią į peklą išgabeno… Kunigystės atsisakęs žinomas rašytojas, publicistas Jonas Ragauskas iš tiesų buvo miręs tik prieš keletą dienų. Prasiautus uraganui, po kurio laiko labai atšilo oras. Prisimenu, kad nebereikėjo net švarkelio. Kažkokioje atšlaitėje netoli Telšių prisimenu 1967-ųjų lapkritį gausiai pražydusias žibutes.
Visą gyvenimą su šilčiausiais jausmais prisimenu savo pirmąją darbovietę Telšių redakcijoje. Jau turiu visokeriopos patirties vertinti žmones. Nemažai ir skaudžios. Tačiau tais 1967-aisiais Telšių rajoninio laikraščio redakcijoje dirbo nepaprastai geri žmonės. Tėviškai geri. Jie be nieko, už nieką rimtai pasirūpino mano tolesne ateitimi. Baigiau universitetą dieniniame skyriuje. Trisdešimt trejus metus išdirbau žurnalistinį darbą Klaipėdos miesto dienraštyje. Dirbau pirmiausiai su meile savo skaitytojams. Dirbau ir su niekada neišblėsusiu dėkingumu savo pirmosios darbovietės Telšiuose Kolegoms. Esu apie tai ne kartą rašiusi. Bandau suminėti dar kartą: Vladas Kirkilionis, Adolfas Vaseris, Povilas Maksimovas, Mykolas Ladyga, Bronius Vainoras, Algis Savickis, Justina Baltuonienė… Ir nuolat užeinantys į redakciją buvo svarbūs — Algirdas Kazragis, Teklė Kryževičiūtė, Augustinas Jonušas…
Dabar jau senokai esu pensininkė. Sveikatos nebe kažkas, o kartais vis tiek dar norisi rašyti. Ką nors su meile,— kad žmogus su meile ir paskaitytų. Tokius norus numaldau asmeniniame feisbuke. O kartais ir neišeina nieko — kaip štai čia dabar… Laikai kiti, protas nebešviečia skaisčia saulute. Užkalkėja viskas. Juk laiko kiek prabėgo! Tada, kai dirbau Telšiuose, atskiros raidelės laikraščio tekstui buvo ranka renkamos — iš dėžučių po vieną — ir dėliojamos į eilutes. Po vieną jas buvo galima ir „išpešti“, jei taisyti reikėjo. Viską darė spaustuvininkai. Paskui gudriau buvo — linotipai atsirado. Paskui fotorinkimas… O dabar per kompiuterius, internetu — į spaustuvę nieko vežti nebereikia. Tik išspausdintus laikraščius parsivežti.
Kokie linkėjimai? Paprasti. Kad tik laikytųsi šauniai „Kalvotoji Žemaitija“, sudygusi, sulapojusi iš mano pirmosios darbovietės šaknų. Kad tik žmonės lauktų šio laikraščio, kad su pasitikėjimu imtų į savo rankas — kaip kad Petras Radavičius, kurio rankose man šis laikraštis tarsi kvepėjo…

1 komentaras

  1. perskaičiau straipsnį su tokiu malonumu,taip iš širdies parašyta,gerb.Janinai noriu palinkėti sveikatos,sveikatos ir dar ne vienu tokiu straipsniu džiuginti mūsų skaitytojų sielas… Ačiū.

Daugiau nekomentuojama.