Pokario tikrovė Varnių gimnazistės akimis (2)

Prieš porą metų amžino poilsio į Varnių kapinių kalnelį sugrįžo ir šalia tėvų prisiglaudė Irena Dambrauskaitė-Krivickienė, buvusi Varnių gimnazijos, įkurtos 1944 m., 2 laidos abiturientė. Tai buvo retų gabumų ir nepaprasto jautrumo žmogus, tikra Lietuvos patriotė. Išlikusiuose Irenos dienoraščiuose matyti, kokie buvo pokario moksleivių ir jų tėvų rūpesčiai, koks apskritai buvo tuo metu gyvenimas Varniuose ir aplinkiniuose miesteliuose.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 75)

Gegužės 29 d., trečiadienis
Parėjusi iš gimnazijos tvarkiausi. Ateina komjaunuolis Š. ir sako: „Tas banditas, kur guli ant gatvės sušaudytas, yra Albertas Mikutavičius“. „Ne, to negali būti!“— greitai bėgu pažiūrėti. Š. man sako: „Tik nerodyk liūdesio, nes gali papulti“. Man pikta ant jo, ant visų komjaunuolių ir komunistų, bet aš dar netikiu. Prasiskverbiu pro būrelį žmonių ir tikrai matau lavoną. Drebančia širdim pažvelgiu į veidą. Jėzau Marija, tai tikrai Albertas! Sukrekęs kraujas ant veido, rūbai sujaukti, krūtinė sušaudyta. Akys užmerktos, geltonos garbanos ištaršytos ir kruvinos. Greitai nusigrįžau ir ryju ašaras, širdis plyšta iš sielvarto. Ant atlapo ženklas su raidėmis LLA (Lietuvos Laisvės Armija). Dieve, koks žiaurus likimas.
„Albertai, tu buvai visų išsvajotas džiaugsmas ir viltis sutikti tave su pergalės vėliava. Tu kovojai už Lietuvos laisvę, už Tėvynę. Ir dabar guli čia ant gatvės pajuokai. Tu, jaunasis karžygy!“ Negaliu įsivaizduoti ir suprasti, kad jo jau nebėra, kad daugiau nebematysiu to nuostabaus jaunuolio mėlynom akim, gelsvomis bangomis susiklėsčiusiais plaukais… Juk tai gražiausias žiedas, ką tik pražydęs. Kada visi sugrįš namo — Tavęs nebus, nepasveikinsi su laisve motinos, brolių, seserų. Nė vienas man nebuvo toks brangus ir laukiamas kaip Albertas. Raudonieji Rytų budeliai nutraukė jo mokslą, baigė tik šešias klases, o svajonė buvo karo mokykla. Atsimenu, kai kartą grįžom su juo ir jo tėvu iš Telšių gimnazijos, jis sakė: „Tėve, kai baigsis karas ir baigsiu karo mokyklą, mes atsistatydinsim sudegintą namą, tokį dviejų aukštų, su balkonu…“ Ir tėvas pritarė. O mirė Rusijos kalėjime, sesuo ir brolis — kalėjimuose. Motina su jaunesniaisiais slapstosi Klaipėdoje (su Birute ir Vytuku dar pernai mokėmės VI klasėje).
Vis matau jį, gulintį ant gatvės, o prieš dvejus metus — jaunuolį gimnazistą, baltu lininiu kostiumu, su šautuvu ant peties… Tai pirmas toks didelis mano sielvartas.
Pasakoja, kad naktį Nevardėtų kaime įvykęs susišaudymas. Rytą radę jį sužeistą bemiegantį alksnyne ir sušaudę. Sako, kad buvęs leitenantas.

Gegužės 31 d.
Buvo „iš kažkur“ atvažiavusi viena panelė ir atvežė nuo pusseserės Jadzės laišką. Ji užėjus rusams su motina iš ūkio prie Lūksto ežero pabėgo ir slapstosi, gyveno pas mūsų dėdę Dotnuvoje, bet jis jau bijąs laikyti ir dabar gyvena kažkur pas žmones, gal prie Šiaulių. Vargšė. Parašiau jai laišką ir įdaviau.

Birželio 1 d.
Pradėjom laikyti egzaminus. Kai kurios gavo pažymėjimus atleisti nuo egzaminų, bet aš negavau. Rašėm lietuvių rašomąjį „Kaip pasiklosi, taip išmiegosi“. Atrodo, sekasi neblogai.

Birželio 7 d.
Vienur kitur vis daugiau pradeda veikti „Vanagai“. Daug krinta komunistų. Nušovė Telšių apskrities didelį načalniką Kimbarį. Iššaudė ir Žarėnuose. Jau, rodos, ateina išsilaisvinimo valandos.
Rodos, matau mokinius komjaunuolius V., J. ir kt. išjuokiamus ir atgailaujančius, kur tada turės dėti akis tie Stalino vaikai.

Birželio 20 d.
Baigėme laikyti egzaminus. Sekėsi neblogai. Buvom kelios draugės sumaniusios pas B. namuose pasikelti šeimyniškas išleistuves, su nušokimu ir nugėrimu, iš klasės kviestis tik porą berniukų, nes su kitais pykomės — geriau be pašalinių. Bet sužinojo auklėtojas ir labai supyko. Po choro repeticijos sukvietė V ir VI klases su auklėtojais ir turėjom susitarti dėl bendrų išleistuvių. Mus, kaip maištininkes, paskyrė vadovauti. Pradėjom ruoštis, viską reikėjo pačioms pagaminti, daugiau vadovavo šeštokė V.V.
Vakare gimnazijoje įvyko paskaita apie II Lietuvos inteligentų suvažiavimą ir bendrą tarptautinę padėtį. Kada pradėjo kalbėti ir įrodinėti, tai atrodo, kad kitaip ir būti negali, kaip dabar, ir kad komunizmas turi užviešpatauti pasaulį. Nejau „miškinių“ kovos ir visų troškimai — bergždžias, beviltiškas darbas?
Po to buvo šokiai. Mane kvietė šokti vienas prie vokiečių dirbęs kontoros viršininku ir dabar grįžęs iš Rusijos kalėjimo, suaugęs vyras, priskiriamas Varnių inteligentijai. Buvom mažai pažįstami ir man buvo keista.

Birželio 22 d., šeštadienis
Šiandien mūsų išleistuvės. Darbo daug. Aš puošiau tortus ir buvau įvertinta penketu. Pradėjau dengti stalus. Tiesiog akys raibsta nuo visokiausių patiekalų ir papuošimo. Su pasididžiavimu žiūrime į apdėtus valgiais stalus. Berniukai rūpinasi „kleboniška“ ir dūmeliu. Nuotaika nebloga. Auklėtojas pranešė, kad aš turėsianti prie stalo pasakyti prakalbėlę. Paruošėme dvi gėlių puokštes — vieną auklėtojui, kitą direktoriui, kurias iškilmingai per balių įteiksim. Man, kaip seniūnei, reikėjo viskuo rūpintis. Labai jaudinaus ir, kad niekas netrukdytų, nuėjau į tuščią klasę pasiruošti prakalbėlei. VI klasės vardu turėjo kalbėti V.V. Sugrįžusi iš klasės randu visas nusiminusias, kitą beverkiančią. Klausiu, kas atsitiko. Ogi tai: direktorius iškratė šeštoko S.B. kišenes ir, radęs porą papirosų, išvarė namo. Tada pamačiau, kad visi berniukai su S. ir auklėtoju Kazlausku kalbasi netoliese prie klebonijos. Man taip pasidarė pikta, nesmagu ir pradėjau verkti. Kas dabar iš to savo darbo ir vargo, ir išlaidų, jei S. negalės ateiti. Juk jis jau nebe mokinys, nelaikė egzaminų. Be to, jis atvežė iš Užvenčio, savo namų, visą bačką alaus, o dabar… Kaip gali drįsti direktorius, pats būdamas pakviestas svečias, mus pačius, rengėjus, išvaryti?! Užsidegė didžiausia neapykanta ir kerštas direktoriui, spaudėme kumščius išgriežėme dantimis. Berniukai širdo, neleido S. eiti namo. Mes sutarėme, kad S. sėstų prie stalo, o jei jį varys, tai visi pasikelsim nuo stalų, pasiimsim kas papuls ir išeisim, o direktoriui „nosis“ prieš švietimo skyriaus inspektorių ir partijos atstovą. Taip, tam niekšui mes atkeršysim, negana jis ėdė mus per metus, bet ir paskutinę dieną rodo savo galią.
Mokiniai nebeina šokti ir veltui direktorius juos varinėja. S. įėjo į salę. Direktorius pasikvietė jį į mokytojų kambarį, trenkė kumščiu pro pat jo nosį į stalą ir paleido gerklę. S. vos neišsitraukė „kinžalo“. Dabar mūsų ūpas visai nukrito, visos verkiame. Nusiplėšiau prijuostę ir skarelę, numečiau šalin, rodos, spjaut į visą stalą ir tiek. Sutarėm nė vienas mokinys prie stalo nesėsti. Tegu sau baliavoja vieni. Mokytojai taip pat nusiminę, prašė direktoriaus Stasio nevaryti. Tik Bert. Ir Grig. Tai jau direktoriaus patvylokai(?). Svečiai ėmė rinktis prie stalų, o mokiniai į gretimą klasę (ten buvo alus ir produktų sandėlis). Įpuolė pas mus direktorius: „Te nė vienas neišdrįsta neiti! Aš jums parodysiu, greičiau marš!“ Viena susijuokė, keletas atsakė „neisim“. Tada direktorius visas įsiutęs siunčia mokytoją Mikšį „varyti“. Auklėtojas kreipėsi vien į mūsų klasę su prašymu, kad eitumėm, nes nukentėsiąs tik jis ir kitos išeities nėra. Bet mes delsėme. Tada atėjo VI klasės auklėtojas Kazlauskas ir tėviškai prašė eiti, o pačiam riedėjo ašaros. Aš užsidengiau delnais akis ir pradėjau verkti. Tokia panika apėmė visus. Mokytojas ramina, bet ir pačiam tiek berandasi.
Mokiniai suėjo, bet ne dėl to, kad bijojo, o dėl to, kad prašė auklėtojai ir gelbėjom juos iš padėties. Klasėje likom tik šeimininkės. Dar kartą įbėgo direktorius, vos spėjau nusišluostyt ašaras. Pradėjom nešioti ir pilstyti alų. Vienas ąsotis — mano — buvo „pakrikštytas, o kita ėjo kartu ir pylė iš savo ąsočio į puodukus blaivininkams, aš — kai kuriems mokytojams ir berniukams, be to, dar švietimo skyriaus inspektoriui. Nors buvom priversti dainuoti — nuotaikos nebuvo. Sutarėme ryt užbaigtuves padaryti klebonijoj, kur gyveno mokytojas Kazlauskas. Pasilikome Stasio alų, po vakarienės visus likusius valgius ir vieną iškombinuotą tortą nunešėme į kleboniją. Ryt atsiimsim už viską ir direktoriui — „nosį“!

Birželio 23 d., sekmadienis
Po sumos nuėjom į kleboniją. Ten jau susirinko mokiniai — iš mūsų klasės 3 mergaitės ir 4 berniukai, iš VI klasės taip pat. Naujasis klebonas vardu Jonas, tai mes tuo naudodamiesi paruošėme užkandžius ir gėlių pasveikinti. Kai grįžo iš bažnyčios klebonas — pasveikinom jį su vardo diena ir pakvietėm prie mūsų stalo. Buvo abu auklėtojai, klierikas šeštokės V.V. brolis, klebono šeimininkė ir kunigas iš Rietavo. Berniukus vaišino papirosais, berniukai turėjo ir „baltosios“. Gana linksmai praleidom arbatėlę, buvo atšaukta choro repeticija (juk neis su kvapeliu), tai pradėjom šokti. Fain pasišokom, ypač labai linksmas buvo tas rietaviškis kunigėlis. Mokiniai eina pro šalį, žiūri į langus, aišku, kad žino. Atbėga mano sesuo ir sako, kad buvęs direktorius, baisiai pykstąs, laksto pas mokinius ir tikrina, kas namuos, kas klebonijoj. Prie namų grįžtant susitikom su kitais berniukais, pakalbėjom ir pradėjom dūkti. Taip beišdykaujant, žiūrim — ateina paupiu direktorius — jie tik „sudie“ ir kūrė, nė suregėt nespėjom, kas į kokią pusę. Tik Ignis žvalgosi ant gatvės stovėdamas, aš jam rėkiu: „Bėk!“ Jis nėrė į sodą, tiek ir temačiau. Buvo labai juokinga, o direktorius pasuko, matyt, pas mokytoją Grigaitę.

Birželio 25 d.
Vakar direktorius iškabino vitrinoj sąrašėlį 12 „nusikaltėlių“, įsakydamas šiandien 16 val. ateiti pas jį. Mokytojas Kazlauskas siunta: „Na, mes jam ant kaktos iškabinsim!“ Sąrašas buvo ne visai tikslus. Alb. jau atėmė mokinio pažymėjimą. St. nebesiskaito mokiniu, todėl jo sąraše nebuvo. Dieną direktorius prašė pas mus „ant buto“ gyvenančių berniukų F. ir B. padėti į ežerą nuvažiuoti išmaudyti jo arklio, susitarė, kad ant tilto lauks. Tie parbėgo namo ir sako: „Jei direktorius ieškos, pasakyk, kad išėjom namo, į kaimą, tegu laukia gyvatė visą dieną“. Direktorius išsėdėjo brikoj 1,5 valandos, nesulaukęs nuvažiavo. Matėm, kaip laukia, ir juokėmės.
16 val. susirinkom į gimnazijos raštinę, buvo ir auklėtojai. Juokavom, kad 12 apaštalų po paskutinės vakarienės laukia šv. Dvasios. Trylikto — Judo — nėra, jis jau sutvarkytas. Atėjo direktorius — „ponas prokuroras“ ir pakvietė po vieną į savo kabinetą tardymui. Kaltinimai — kam be jo žinios ir kam klebonijoj — tokioj įtartinoj vietoj, gal ten galėjo būti antivalstybinės dvasios. Sakėm, kad buvom ne klebonijoj, o pas mokytoją Kazlauską, kuris ten gyvena. „Nesitikėjau aš iš tavęs, Irut, to niekuomet, negražiai padarėt, negražiai…“ Jis mane ilgai laikė, bet aš sukaupiau visas jėgas ir atsakinėjau nieko nesivaržydama, kad neįžeisčiau. Išeidama jokiu būdu nemaniau atsiprašyti. „Tas taip neužsibaigs“,— pabaigė Herr Direktor.
Šiandien buvo pranešta susirinkti mokiniams 20 val. į komjaunimo būstinę parašyti skundą švietimo skyriui ant direktoriaus. Aš po šituo skundu neturėjau jokio noro pasirašyti, be to, dar sirguliavau ir nenuėjau. Jau miegant berniukai atnešė man pasirašyti, bet mama neleido. Nors ir nenorėjau pasirašyti, bet verkiau, kam neleido, dabar gėda prieš kitus mokinius. Po to tą skundą panaikino ir parašė kitą, rinko parašus. Aš su drauge B. tvirtai nusprendėm ir nepasirašėm, nors berniukai ir pyko.

Birželio 29 d.
Šv. Petras Varniuose didžiausi atlaidai, o mes turim išvažiuoti į Telšius — Dainų šventę. Iš pat ryto lyja ir niekaip nesulaukiame mašinų (sunkvežimių) iš Telšių. Išlaukėm iki 12 val. Galiausiai su dviem varniškėm mašinom išvažiuojame. Važiuojant užeidavo lyti. Apsistojom švietimo skyriuje, apsitvarkėme. Mano buterbrodai portfelyje buvo šlapi ir malte sumalti.
Nuėjom į teatrą, čia turėjom atlikti programą, rodėmės pirmieji — statėm operetę ir — choras. Mergaitės buvom baltom bliuzelėm, juodais sijonėliais ir juodais kaklaraiščiais. Gražiai pasirodė Telšiai, Rietavas, o Tverus publika nušvilpė, nekaip ir Luokė.

Vasaros atostogos
Įpusėjus atostogoms, sumaniau vėl ruoštis į VII klasę. Algebrą, trigonometriją ir geometriją ruošė mokytojas Pročkys. Už paruošimą reikės sumokėti 500 rublių.
Koks sunkus dalykas sėdėti prie knygų, kada kiti laisvi, kviečia vienur, kitur, o negali pasitraukti nuo krūvų užrašų ir knygų. Į galą taip tas mokymasis įgriso, kad, rodos, nebeateis tie egzaminai ir nebeatsikvėpsiu lengvai niekuomet. Kartais imu abejoti, ar pasiseks, ir išsenka kantrybė mokytis, bet pradėjus reikia baigti. O, kiek reikia stiprios valios!
Su direktorium viskas gerai. Ak, kaip gerai, kad paklausiau mamos ir nepasirašiau to skundo. Dabar jis juokiasi iš visų ir visi parašai jo rankose.
Egzaminus, nors jie buvo nepaprastai sunkūs, į VII klasę išlaikiau.
(Bus daugiau)

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*