Sugrįžimų stotelė — Nevarėnai

1997 m. Per Nevarėnų miestelį — po 30 metų...

Šiuos prisiminimus rašiau jau seniai, lyg ristele bėgdama, paskubom. Bet būtent paskubom ir pasakai, kas arčiausiai „minties išėjimo“. Rašiau, kai buvo rengiamas leidinys apie Nevarėnus. Buvau leidėjų skubinama. Todėl ristele tie prisiminimai. Kai ką panaudojo knygoje, kai kas netilpo. Jei kam įdomu, pasiskaitys po tarpsnelį čia, mano mielame prigimtiniame laikraštyje „Kalvotoji Žemaitija“.

Janina Zvonkuvienė

(Pabaiga. Pradžia Nr. 78; 80; 82; 84; 86; 88; 90 )
Vozgirdienės „bundelielis“
Klaipėdoje gyvenu nuo 1974 metų, kai atvykau „su paskyrimu“ iš Vilniaus universiteto. Nevarėnai ne čia pat. Bet klasės draugų nepamiršau niekada. Nepamiršau tų gerų, dvasinę šilumą skleidusių žmonių. Ilgą laiką jaučiau skolos jausmą Nevarėnuose dirbusiai pardavėjai Vozgirdienei. Ieškojau jos. Po Nevarėnus, paskui po Telšius, pagaliau po Klaipėdą. Ir iki konkretaus adreso atėjau tik tada, kai išgirdau: „Palaidojom jau. Prieš kelis mėnesius“. Ir nuo šios žinios jau praėjo nemažai metų. Norėjau pabučiuoti tą mielą, šventą Vozgirdienės ranką, kuri mane pamaitino.
Buvo pirmieji ar antrieji mokymosi Nevarėnuose metai. Sušilovo krautuvė. Medinės nedažytos grindys visada storai prineštos žemių, dešiniame šone išdėstytos pramoninės prekės, o gale — maisto. Tik konservų dėžutės, forminės duonos kepalėliai ir ant lentynos išdėstytos delno dydžio apvalios geltonos bandelės. Stoviu ir žvilgsnio negaliu atplėšti. Matyt, mano akys buvo taip įsisiurbusios į tas bandeles, kad ant prekystalio užsigulusi apkūni, motiniška pardavėja Vozgirdienė atsigręžė į lentynas, paėmė viena bandelę, ištiesė man. „Kad aš netoro kapeiku“,— pratariau šiaip taip žemaitiškai. „Kap turiesi, atnieši“,— tepasakė. Kainavo šešias kapeikas. Keleiviniai autobusai mokinius vežiodavo nemokamai, namuose pas Babūnelę — jokių pajamų, kapeikėlių greitai neatsirado. Gal kokius porą mėnesių autobuso laukdavau prie daržinės, o pro krautuvę ir praeiti bijojau — skolos jausmas skaudžiai kankino. Palengvėjo tik tada, kai nunešiau tas šešias kapeikas Vozgirdienei. Ši tik nusistebėjo: „Už kon?! Kumet!? A jėrgau! Nieka neatmėno. Galieje i nebneštė!“ Uždegsiu bent žvakelę už šią nevarėniškę. Niekada jos nepamiršau. Niekada! Juk pamaitino ne mažytį nuskriaustą vaiką, o jau nemenką paauglę. Viena žiauriausių pasaulyje neteisybių — vaikai be namų šilumos.

Su liūdesiu
Miestelių gyvenimas — istorija iš arti. Tenka apgailestauti, kad tik atskiri entuziastai po Nepriklausomybės atkūrimo ėmė reikšti profesionalų susirūpinimą žemaičių kultūra. Kauniečiai architektai Marija ir Martynas Purvinai iš karto bandė atgręžti išminties akis į mažųjų miestelių architektūros išsaugojimą. Ypač Žemaitijoje. Daug kur yra atlikta konkrečių jų darbų, tačiau dar didesnė dalis vertybių sunaikinta ir toliau sparčiai sėkmingai tebenaikinama.
Nevarėnuose su skaudžiu liūdesiu žvelgiu į balto silikato mūrą, „iškištą“ tiesiai ant gatvės toje vietoje, kur stovėjo senoji Milašienės trobelė. Tikiu, kad ji sukiužo, kad ji natūraliai suzmeko, kad nupirko… Tačiau tokioje vietoje privalėjo architektas ir užsakovas susivokti, ką daro — stato tikrai per arti gatvės. Ir už malūno jauni ąžuolai iškirsti. Tai buvo panašu į skaudžią netektį, kai neberadau savo ąžuolų, kitų medžių — brolių, su kuriais eidavome draugės pasikalbėti… Būdavo ir moksleivių vakariniai budėjimai po miestelį. Tai būdavo vien malonus pasivaikščiojimas po rymančiais miestelio medžiais. O medžių buvo daug ir gražių — tai ne dabartiniai Nevarėnai…
Jei prisimenu vasariškus Nevarėnus, tai visų pirma — kapines. Jos ilgus dešimtmečius garsėjo kaip pačios tvarkingiausios, gražiausios visame žemaičių krašte. Deja, būdama tik prašalaitė, nežinau nė vieno vardo, nė vienos pavardės, kas juos tvarkė. Kapeliai buvo kuklūs, visur dailūs žemės kauburėliai, apsodinti našlaitėmis ar nasturtomis, dažniausiai be antkapių, be paminklų ir be jokių „įtvirtintų“ kapo ribų. Kad kas būtų juos tokius natūralius palikęs, šiandieną trauktų ne vieno dvasingo žmogaus dėmesį — kaip sakralinės kultūros paveldas ir kaip gilios pagarbos išėjusiems išraiška. Deja, mados, nauji papročiai turi savo nesuvaldomą galią. Ne tik kapinių tvarkymo — daugelyje gyvenimo sričių. O bet kuriose kapinėse daug griozdiškų paminklų, mažai likę kapo kauburėlų, užsiimti „amžini“ plotai saviems, kad kartais svetimas šalia neatgultų. O ar kas atsitiko, kad amžiais buvo laidojama į tuos pačius kapelius, toje pačioje kalvelėje?.. Nupuvus vienos kartos kryžiams — atėjusiųjų jaunų žmonių karta naujus pastatydavo. Kokio čia „amžinumo“ siekiame? Kažkokia bendra rūstybė užvaldo mus vietoj buvusio bendro gėrio.
Daug ko likau nesužinojusi apie Nevarėnus. Kad čia neprilygstamai buvo (gal ir tebėra) giedami senoviškieji žemaitiškieji Kalvarijos kalnai — tai tikra tiesa. Pranciškus Vėlavičius — neprilygstamas talentas. Šis žmogus dar gyvas būdamas turėjo užsigiedoti sau dangų — taip didingai gražios buvo jo giedamos giesmės… Religinio folkloro paveldas dar turėtų sulaukti deramo dėmesio.

Papasakosiu Burbesiui…
Nevarėnai — netradicinio išplanavimo ir gražaus reljefo miestelis. Kalneliai, pakalnės, viską puošė seni gražūs medžiai, Burbesio vingiai. Pasisekė tiems, kas, būdami meniškos dvasios, dar matė senuosius Nevarėnus. Kol tiltas per Burbesį dar nebuvo daug kartų vis aukštyn pakeltas, kol šalia tebestovėjo mažos medinės trobelės su švaručiais kiemais ir gražiais senoviškais darželiais, kol priešais kapines tebestovėjo daug itin senų didelių medžių, senų medinių pastatų. Ar ne ten buvo Nevarėnų dvaras? Niekas per jokią pamoką nepapasakojo. Ir enciklopedinės žinios labai glaustos.
Gaila, kad dabar daugelis natūralių lomelių Nevarėnų miestelyje užversta gausybe atvežto grunto, kažkas performuota per jėgą. Kai kurie pastatai — tarsi ant pjedestalo pakeltos silikatinės pilys. Šeimai gyventi tokių plotų nereikia. Malonu, kad miestelis švarus, tvarkingas, kad yra daug naujų pastatų, net naujų gatvių. Bet ilgu tos prarastos senosios medinės miestelio dalies, tų išrautų gyvenimų, kurie buvo verti ilgesnės meilės ir pagarbos.
Nieko nežinau ir apie Šilaunę, kažkokią itin paslaptingą nevarėniškiams ir kitiems žemaičiams vietą. Sako, šventa vieta ten. Netoli Plinkšės, Panų kalnas su istoriniais švedmečio ženklais. Ką Šilaunė reiškė? Ten vis eidavo ir eidavo, žmonės šventes švęsdavo. Kokios jos ten vyko bent prieš kokius pora šimtų metų? Tikiu, kad mūsų vaikystės, jaunystės metais buvo gyvų senolių, kurie būtų papasakoję įdomybių apie istorinius įvykius ir senąsias tradicijas. Vietos apie Nevarėnus, Morkiškius, Šilaunę turi kažkokio senosios Žemaitijos laikų paslaptingumo, sakralumo. Šilaunėje būni ir išeiti nenori. Lyg namuose būtum. Lyg džiaugtųsi kas, kad ilgai laukė laukė ir štai sulaukė… tavęs. Gaila, neteks nugyventi dar vieno gyvenimo, kad pakaktų laiko ištyrinėti bent geografiškai aplinkui esančias dar atsekamas ikikrikščioniškąsias šventąsias žemaičių vietas. Jos dar ir šiandieną kvėpuoja, dar gali daug ką pasakyti. Tik reikia daug jų aplankyti, ir ne po kartą, susigyventi, išgirsti, vis pasiklausant ir pasiklausiant Saulės. Tai tarsi ir būtų slaptasis mano pastarųjų metų hobi. Jau atpažintos ir bandomos atgaivinti senovinių žemaičių gynybinių įtvirtinimų vietos. O kokia tuomet buvo Nevarėnų svarba? Žarėnai turi Pliniją, o Nevarėnai ką?
O kas yra kaimynystėje nykstantis Gadūnavas? Stovi raudono mūro bažnytėlė lyg paminklas žemaičių seniūnams didikams Gadonams. Ar dabar per istorijos pamokas leidžiama pasakyti, kad Žemaitijos vaidmuo Lietuvos valstybingumui buvo ypatingas, kad Žemaitija — mūsų brangi šalelė, garsi senovės kunigaikštystė, verta pagarbos ir saugojimo — ką su savo istorinėmis žemėmis jau seniai daro daugelis Europos valstybių.
Pagarbos ir išsaugojimo vertas kiekvienas mažas miestelis, kiekvienas savo kalbos nepardavęs žmogus. Didelės pagarbos ir išsaugojimo verti yra ir Nevarėnai, nevarėniškiai — su Burbesio burbesiu, su likusiais medžiais, su senais stogais, su vis iš naujo ir iš naujo minamais takais į mokyklą… Su vis susirenkančiais šimtais kraštiečių iš visų pasviečių — į Atsimainymą.
Retai tepargrįžtu į Nevarėnus. Prisimenu, kai vaikai užaugo, patys nusipirko automobilius ir kai paklausė, mama, kur tave nuvežti, pirmiausiai paprašiau į Nevarėnus. Atvežė. Tvyrojo sidabrinis ūkas, diena kaip iš filmo… Ilgesingai žvelgiau, kur bėgiojo veržli jaunystė, kur skleidėsi šviesiausių svajonių sparnai, kur pirmieji draugai ir pirmosios nuoskaudos. Ta žemė, tie takai visada lieka brangūs, net šventi. Ir kuo labiau amželis vakarop, tuo labiau jie išryškėja.
Gaila, bet beveik nepažinojau Nevarėnų garsenybių, kuriomis šis miestelis tikrai turtingas. Garsūs siuvėjai, malūnininkai, medžio meistrai, gražių veiklos aukštumų pasiekę Nevarėnų vidurinės mokyklos mokiniai.
Čia visada tvirtas buvo žmonių ryšys su šia žeme, su kaimynais, su… istorija. Iš pusiausvyros neišmušami jie gyveno savo bendruomenišką gyvenimą, kalbėjo savo kalba, garbino darbą ir Dievą. Paskui vieni kitus gražiai, kaip niekur kitur pasaulyje, išlydėdami į kapelius, į Ten…
Jei galėčiau, norėčiau išsaugoti senuosius Nevarėnus: nukasti ne vietoje supiltas žemes, atitaisyti Burbesio vingius, prikelti išmintingus ramius senolius — tegul jie vaikšto, kalbasi, tegul jauni eitų pas juos gyvenimo tiesų sužinoti. Norėčiau atgaivinti suręstus aukštus gražuolius medžius — tegu jie žaliuoja ir ošia pilni paukštelių čiulbesio. Norėčiau atstatyti žemas medines trobeles su baltomis langų užuolaidėlėmis ir rūtų darželiais, su geltonu smėliu pabarstytais kiemeliais. Kiek švento jaukumo visame tame. Kiek nedaug žmogui reikia, kad jaustum turįs mielus namus ant žemelės savo. Išsipildys svajonė tik taip, jei kas nors nutapys tai dideliame paveiksle, jei parašys jautrią poemą. O aš galiu tik atsiprašyti šios žemės — nebeatiduosiu jai jokių skolų. Nebespėsiu. Jėgos nebe tos.
Klaipėda, 2006 m. sausio 16-19 d.

1 komentaras

  1. Mes, Nevarėniškiai, dar gerai prisimename, kad laikraštyje rašė, kad kolxozo partsekretorius įsmeigė kryžių į miežių lauką ir sako jeigu yra Dievas tegu išaugina derlių, be trąšų, be priežiūros.
    Tikriausiai, tas mūsų kaimynas, komunystų sekretorius irgi sunkiai gyveno, kad vykdė sovietų okupantų nurodymus.
    Pagarbiai

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*