Savo valdove pasirinko gamtą — visų mokytojų mokytoją

Grupė Telšių miškų urėdijos administracijos darbuotojų šv. Kalėdų išvakarėse.

Sakoma, kad su gamta susijusių profesijų žmonės pažymėti savitu, ypatingu ženklu. Telšių miškų urėdui Bronislovui Baniui, ko gero, toks ženklas — Žolinė: jo atėjimo į šį pasaulį diena.

Algirdas Dačkevičius

Paviliojo miškai
Miškas, pievos ir laukymės — tarsi vientisas gamtos kilimas. To kilimo dermę savo akimis Nevarėnų krašte, Petraičių kaime, nuo vaikystės regėjo būsimasis miškininkas. Regėjo, kaip neaprėpiamos ganyklos, po kurias jodinėdavo arkliais, pasidavė miškui, žinoma, ne be miškininkų rankų.
Augo medžiai, o su jais ir Bronislovo svajonė tapti miškininku. Pralėkė studijų metai, ir 1975-aisiais jaunąjį specialistą pasitiko Kuršėnų miškų ūkio gamybinio susivienijimo Gedinčių girininkija. Iš pradžių — girininko pavaduotojas, vėliau — girininkas, o galiausiai — susivienijimo miškų ruošos punkto vadovas. Bet atėjo 1987-ieji ir veikliam miškininkui buvo pasiūlyta vadovauti tuomečiam Telšių miškų ūkiui. Su Lietuvos nepriklausomybe subyrėjo susivienijimai, o Telšių miškų ūkis tapo savarankiška Telšių miškų urėdija. Šiemet sukako 30 metų, kai jai vadovauja B.Banys. Ne bet kaip, o visą tą laiką sėkmingai.

Kaip girioje šauksi — taip atsilieps
Pasak B.Banio, miškininką iš kitų profesijų išskiria vienas svarbiausias dalykas — jis savo puoselėtą, sodintą ir prižiūrėtą mišką palieka kitai kartai. Tai ne agronomas, kuris vienais metais padarytą klaidą turi galimybę ištaisyti kitais. Miškininko klaidų dažniausiai niekas neištaisys: pasirinkai blogą augavietę, atbulom rankom pasodinai daigus, prastai prižiūrėjai jaunuolyną ir medžio ateities neturi.
Geriausiai miškininko veiklos barus atspindi telšiškių sukurtas simbolinis medis. Jame ant storesnių ir plonesnių šakų, žyminčių darbų kryptis, „lapoja“ apie 100 gražiai tarpusavyje sutariančių darbų. Pasak urėdo, šį gamtos ritmą geriausiai perpranta girininkai, tikrieji miško šeimininkai, dirbantys miške ne penkmetį, o mažiausiai 10 ar 15 metų.
Valstybinių miškų pertvarkos organizatoriai, kalbantys apie vadybininkus miške, kuriuos galima kaitalioti kas penkerius metus, atrodo, visiškai neperpranta darbo miške specifikos. Tokie vadybininkai, neišmanantys viso proceso miške, padarys daugiau žalos, o ne naudos. Nedidelėse įmonėse, kaip miškų urėdijos, dažnai kaitalioti žmones — beprasmiška.
Nedaug yra profesijų, kurioms pasišvenčiama visą gyvenimą, netgi būdingos dinastijos. Tokia yra miškininko profesija. „Manau, pastovumas yra didelė vertybė, todėl ir mūsų urėdijoje darbuotojų pokyčių per pastaruosius 20-25 metus buvo labai mažai. 30 metų drauge prabėgo su vyr. miškininku Arvydu Jokužiu, vyr. inžinieriumi Artūru Stankumi, vyr. buhaltere Adelija Dromantiene. Puikai tiek pat dešimtmečių dirba Plungės girininkas Algimantas Krajinas, Mostaičių — Petras Budvytis, Žarėnų — Vidas Bagdonas. Ypač didelės pagarbos nusipelno ilgamečiai girininkai: Platelių — Jonas Šečkus ir Survilų — šviesaus atminimo Jonas Kulpinskas. Šie miškininkai visuomet turėdavo sprendimų bet kokiai problemai įveikti, todėl su jais buvo gera dirbti. Tikras darbštuolio įsikūnijimas buvo mechanikas, o vėliau medienos ruošos punkto viršininkas Vaclovas Serva. Jo pėdomis seka gabus sūnus, taip pat mechanikas Andrius, o marti Lina darbuojasi miško želdinimo inžiniere.
Visur beskubantį sutiksi urėdijos inžinierių Justiną Norvilą: ir besirūpinantį reakreaciniais objektais, ir įvairiuose renginiuose, kur jo telkiami dalyvauja jaunieji miško bičiuliai. Justinas jau žengia 40-uosius darbinius metus urėdijoje.
Labai vertinu miškavežių vairuotojų Jono Stančiko, Jono Jankausko, Vytauto Jurevičiaus darbą. Puikūs miškakirtės operatoriai Jonas Šornelis, Vaclovas Mikuta, Vilius Sobotas. Jiems tenka darbuotis prastą ir šventą dieną, o ir naktų pasitaiko. Juk urėdijos medienos ruošos smagratis sukasi nenutrūkdamas kiaurą parą, tik stabtelėdamas per šv. Kalėdas ir Naujuosius metus. Pagirtinas už naujų darbo formų ieškojimą vyr. meistras Audrius Tirevičius, taip pat miško ruošos ir realizacijos meistrai“,— sakė urėdas.

Biurokratų — kaip miške kinivarpų
B.Banys užsiminė, jog sklandų urėdijos darbą nuolat trukdė išsikerojusi biurokratinė sistema. „Atėjus Lietuvos nepriklausomybei, visi tikėjomės, kad biurokratinių trukdžių sumažės. Lengviau atsikvėpėme prie pirmojo miškų ūkio ministro Vaidoto Antanaičio. Bet ir ten palengva pradėjo kaltis biurokratiniai daigai, tačiau ministras buvo nuovokus ir patardavo: jeigu raštas jo nepasirašytas, į tokį nebūtina ir atsakyti“,— šypsodamasis prisiminė B.Banys. Tačiau vėliau, pasak urėdo, prasidėjo biurokratinis vešėjimas, pastaraisiais metais viršijęs net tarybinių laikų biurokratiją. Reikalauta net nestatistinių atsakinėjimų į raštus. Kam jie reikalingi? Bet biurokratų kraujotaka visuomet budri — o gal kas užeis į kabinetą ir ko pasiteiraus, o tada apsidraudėlis darbo imitatorius galės kyštelėti po nosimi popierėlį. Kiek įvairių planų, strategijų sukurta — gerokos jaučių bandos odos surašyti neužtektų. Kuriozo viršūnė — įmonė reorganizuojama, o reikalauta pateikti ambicingus planus.
Buvo jaučiama stagnacija ir iš generalinės miškų urėdijos bei noras visas urėdijas suvienodinti, o ne skatinti iniciatyvą. Į telšiškius miškininkus buvo kreivokai žvelgiama dėl miško technikos plėtros. O gyvenimas patvirtino žemaičių įžvalgą. Po 1993 metais praūžusios audros, o vėliau kinivarpų užpultų eglynų džiūvimo, telšiškiai be vargo šalino savo technika šiuos padarinius, dar ir kitoms urėdijoms pagelbėjo. „Atsivėrusias žaizdas miškuose buvo sunku užgydyti, nes neturėjome gerų sodmenų. Vis tik savo darbą padarėme. Dabar gražu pažvelgti į buvusios Survilų girininkijos tuomečio girininko Jono Kulpinsko išpuoselėtus miškus. Jo tradiciją vėliau perėmė girininkas Justinas Stonkus“,— pasakojo B.Banys.
Pasak urėdo, didelis laimėjimas buvo, kai prie Tausalo ežero, supirkus privačių savininkų žemes, pavyko įkurti 70 ha medelyną. Dabar jis vienas iš perspektyviausių Lietuvoje. „Likimas lėmė, kad neturėjome komercinių medžioklės plotų, tai Laukstėnų kaime įkūrėme Žvėrinčių. Neseniai jis atšventė savo 20-metį. Nueitas ilgas kelias, už europines lėšas čia įkuriant stumbryną, kuriam suteiktas respublikinis statusas. Ir ateityje Žvėrinčius turėtų gyvuoti bei traukti lankytojus iš visos Lietuvos“,— įsitikinęs B.Banys.

Giraitės — žaliasis istorijos puslapis
Urėdas visą laiką puoselėjo medžio ir žmogaus draugystę, į medelių sodinimo talkas kviesdamas visuomenę. Didelę prasmę įgavo giraitės, pasodintos įvairiausiomis valstybei svarbiomis progomis.
Pirmoji proginė giraitė pasodinta prie Germanto ežero Lietuvos 1000-mečio garbei, po metų — Europos miškas, 2008-aisiais — giraitė Lietuvos valstybės atkūrimo 90-mečiui, 2012-aisiais įveistas ąžuolynas 1000-ajame netinkamos žemės ūkio veiklai hektare. Beje, šis 1000-asis hektaras vainikavo urėdijos 10 metų darbą, naujai įveisiant miškus netinkamose žemės ūkio veiklai plotuose. Pagal šį rodiklį telšiškiai neturėjo sau lygių Lietuvoje. Penktoji proginė giraitė skirta Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui. Ta proga kryžiaus forma pasodinta 60 ąžuoliukų, kurie sėkmingai stiebiasi į dangų. Bičiuliaujant su rajono žiniasklaidos atstovais, atsirado nedidelė, bet prasminga Spaudos giraitė. Gandrų laukia pasodinta giraitė Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejinio gimtadienio proga, kur įrengtas gandralizdis. Miškininkai ruošiasi ir Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Prie Germanto ežero, kur jau gerokai ūgtelėjo Lietuvos 1000-mečio giraitė, bus įrengtas parkelis ir pasodinta 10 ąžuoliukų. Ten turėtų atsirasti ir proginis paminklinis akmuo.
„Manau, kad bendrose medelių sodinimo talkose su įvairiausių profesijų žmonėmis, moksleivija, valdininkais ir politikais patirdavome tą nenusakomą jausmą, jog kažką gero nuveikėme gamtos labui“,— sakė B.Banys.

Ilgametei svajonei lemta išsipildyti
Urėdas užsiminė, jog daugiau negu 20-metį puoselėjo svajonę pritaikyti Germanto kraštovaizdžio draustinį lankytojams. Buvo tartasi su visais tuomečiais Telšių apskrities viršininkais, Savivaldybės vadovais, ieškota lėšų per Ūkio ir Žemės ūkio ministerijas, tačiau vis nepavykdavo jų gauti. Neseniai urėdiją pasiekė džiugi žinia — finansavimas šiam projektui įgyvendinti gautas per Saugomų teritorijų direkciją. Jau įvyko konkursas ir žinomas jo laimėtojas darbams atlikti.
Žiediniai takai su stebėjimo ir poilsio aikštelėmis sujungs Ilgio ir Germanto ežerus. Einant jais basnirčia, bus galima pajusti ir durpę, ir žvyrą, žinoma, norintieji galės važiuoti dviračiais. Prie Germanto ežero bus įrengtas pliažas, sutvarkyta pakrantė, šaltinėlis, laipteliai, tiltelis per upelį. Atsiras nemažai informacinių stendų ir keletas skulptūrų su Žemaitijos legendomis.

Nesirinko stebėtojo vaidmens
Urėdo geri darbai ir iniciatyvos neliko nepastebėti. Jam suteiktas Telšių miesto Garbės piliečio vardas. B.Banio žodis jau 1992 metais buvo girdimas tuometės Miškų ūkio ministerijos kolegijoje, kur telšiškis atstovavo šalies miškininkams. Urėdas yra buvęs Miškininkų sąjungos viceprezidentu, šalies urėdų tarybos nariu, daug metų priklauso žurnalo „Miškai“ redkolegijai. B.Banys niekuomet nesirinko stebėtojo vaidmens, o dalykiškai dalyvavo diskusijose, svarstant miškininkystės reikalus.
Žinoma, jo manymu, visko negalima idealizuoti, ypač dabar, kai tiek nežinios miškuose, tačiau reikia žvelgti į ateitį. Juk miškas yra, buvo ir bus, nors ir anksčiau įvairiausių reorganizacijų netrūko. Tokiu pavadinimu išleista knyga apie Telšių miškų urėdijos istoriją ir žmones — juk urėdija 2019-aisias būtų šventusi savo 100-metį.

Tėviškėje — vardinis ąžuolynas
Nevarėnų krašte, Petraičių kaime, kur gimė ir augo B.Banys, šaknis į gimtąją žemę leidžia 103 vardiniai ąžuoliukai, prieš pusantrų metų pasodinti giminės talkoje. „Ten dar 1930 metais Vytauto Dižiojo garbei mamos brolis Telšių valsčiaus sekretorius Jonas Kristutis buvo pasodinęs ąžuolą. Gaila, kad jo nebeliko, o būtų kaip senolis tarp savo vaikaičių“,— pasakojo B.Banys.

***
Šventų Kalėdų ir artėjančių Naujųjų metų proga urėdas B.Banys linki kuo didžiausios sėkmės visiems gamtos
bičiuliams, o kolegoms miškininkams — savo srities profesionalams — rūpintis mišku taip, kad amžinai
žaliuotų Žemaitijos kalvynai.

1 komentaras

  1. Ačiu korespondentui Algirdui Dačkevičiui už tokį teisingą ir širdį-sielą sujaudinanti straipsnį Mes Užupės kaimo vaikai eidavome į Petraičių kaimą uogų, daugumoje buvo daug brukninų ir iš tolėliau žvelgdavome į tvarkingą Banių sodybą, o tą ažuolą irgi prisimename.
    Petraičių kaime gyveno ir kiti garsus muzikantai Gelžiniai
    Tolėliau už Banių sodybos link Nevarėnų gyveno visiems žinomą Moteris su gražuolę dukra, kiek prisimename dukros buvo labai gražūs ilga plaukų kasa, o jos Mamos pavardė atrodo buvo tada Lesienė jį tokia gera būdavo mums vaikams, atrodo buvo labai gudri kortomis pranašaudavo, žiniuonė-astrologė visų gerbiama.
    Linkime buvusiam kaimynui Telšių miškų urėdui Bronislovui Baniui ir jo kolektyvui sekmės ir sveikiname su artėjančiomis Šventomis Kalėdomis ir Naujaisiais Metais.

Daugiau nekomentuojama.