Tautinėmis spalvomis išaustas gyvenimas

Vaizdžiai sakoma, kad šeima — vienintelė tikra sąskaita banke. Jei nepamirši kasdien jos papildyti meile, švelnumu, ištikimybe ir pasiaukojimu — užaugs stebuklingos palūkanos. Tai galima drąsiai pritaikyti telšiškių Jūratės ir Kęstučio Beržinių šeimai.

Ernesta Dačkevičienė

Dauguma nugyvena amžių lyg našlaičiai, neturėdami galimybės būti drauge su savo seneliais, proseneliais. Kęstučiui teko laimė gyventi namuose, kur po vienu stogu gražiai sutarė keturios kartos. Prosenelė Petronėlė mokė kalbėti rožinį, vaistingąsias žoleles užpilti „ugniniu vandeniu“, senelė Stanislava vis į talką šaukė šventėms pyrago kepti, kastinio sukti, sviesto mušti. Senelis Jonas, išmintingiausias pasaulio žmogus, pasakodamas ilgiausias istorijas, atsiminimus, mokydamas ūkio darbų, sugebėjo įrodyti, kad yra vienas pasaulis, kuriame gyvi ir mirę gali bendrauti, pagelbėti vieni kitiems ir tai nieko neturi stebinti,— kad ir arklys, ir žmogus turi dirbti savo darbą. O Jūratė ligi šiol negali sau atleisti, jog praleido galimybę iš senelės Antaninos perimti audimo paslapčių, neišmoko jos dainuojamų liaudies dainų.
Susitiko jiedu Kaune, Medicinos akademijos bendrabutyje. Kęstutis buvo antrakursis, žemaitis nuo Laukuvos, Jūratė — pirmo kurso studentė, garsiakalbė žemaitė iš Telšių. Argi tokios nepastebėsi? Draugystė buvo graži, romantiška: laiškeliai pro langą, pokalbiai iki išnaktų, mokymasis sykiu, teatro lankymai, pasivaikščiojimai Ąžuolyno parke… Kęstučiui baigus akademiją, likimas jį nubloškė į Suvalkiją, į Sangrūdą, prie Lietuvos pasienio. Tačiau jaunuolių draugystė nenutrūko. Po metų jiedu susituokė, į Sangrūdą atvažiavo ir Jūratė.
„Mus supo nuoširdūs ir ypatingai geri žmonės. Bet kad ir kaip gera buvo, Suvalkijos lygumų toliai ėmė „graužti akis“, o gimtosios Žemaitijos ilgesys darėsi nepakeliamas. Regis, esi čia pat, Lietuvoje, bet trūksta savos kalbos, savų papročių, visko savo. Todėl pirmai progai pasitaikius, parlėkėme į Telšius“,— šypsodamasis dalijosi prisiminimais Kęstutis.
Čia gimė ir augo vaikai, lankė lopšelius-darželius, mokyklas, įvairius užsiėmimus, muzikos mokyklą, etnografinį ansamblį, teatro studiją, skautų būrelį. Vyresnysis 22-ejų metų sūnus Dovydas jau trečiakursis, studijuoja Kauno Vytauto Didžiojo universitete biotechnologiją, šešiolikametė Kotryna ir vienuolikametis Jokūbas — dar mokiniai. Tėveliai irgi neatsilieka nuo jaunimo — lanko bažnytinį chorą, fitoterapijos sąjungą, chorą „Žemaičiai“, Jūratė puikiai įsiliejo į Telšių moterų „Lions“ klubo veiklą, mėgsta darbuotis darže, sode, vėliau gėrybes konservuoti. Ir kelionėse, ir visur kitur šeima deda visas pastangas būti drauge.
„Matydami gražiais žemaitiškais tautiniais rūbais pasirėdžiusius Telšių folkloro „Čiučiuruks“ vaikus ir liaudies menui pasiaukojusią vadovę Ritą Macijauskienę, svajojome ir mes taip dailiai pasipuošti. Ši svajonė pradėjo pildytis, padedant puikioms savo srities žinovėms etnografėms Ritai Macijauskienei ir Sigitai Dacienei. Jos savo vertingais patarimais skatino nesustoti ir sukomplektuoti kostiumą nuo galvos iki kojų. Tai ir parvažiavo skrybėlės iš Vilniaus, batai — iš Šiaulių, audiniai — iš Gargždų nuo tų moterų, kurios geriausiai Lietuvoje žino žemaitiško kostiumo subtilybes“,— apie svajonės įgyvendinimo pradžią pasakojo Jūratė. Audinius siūti ėmėsi Sigita Dacienė, kurios rankose darbas tirpte tirpo, ir jos brolienė Albina Ročiuvienė, kuriai ne vieną bemiegę naktį teko praleisti vartant katalogus, nuotraukas, tyrinėjant originalaus rūbo kiekvieną siūlę.
O kai tokius rūbus turi, jais norisi ir puoštis. „Pirmąją iškilmingą progą turėjome Tautinio kostiumo konkurse „Išausta tapatybė“ Vilniaus Bernardinų sode 2016 metų birželio 26 dieną svečių teisėmis. Tuomet atrodė, jog kažkokios piktos jėgos bandė mums sutrukdyti nuvykti iki sostinės. Mat smagiai leidę Joninių savaitgalį ir plaukioję Dzūkijos upėmis, pagaliau įsėdę į automobilį, supratome, jog važiuoti nebegalime dėl užsiblokavusių stabdžių. Čia ir vėl į pagalbą atskubėjo geri žmonės, šįsyk Kęstučio giminaičiai iš Marijampolės, kurie davė savo automobilį. Spėjome laiku. Reginys ir renginys buvo nuostabus. Net svilinantis karštis, per nugarą žliaugiantis prakaitas nesugadino pakilios nuotaikos. Praėjus podiumu, klausant palaikymo ir sveikinimo žodžių, paraginti Ritos Macijauskienės, jog kitais metais turėsime dalyvauti konkurse ne kaip svečiai, palengva ruošėmės konkursui. Miesto šventėse, įvairiose atrankose puošėmės tautiniais rūbais, didžiuodamiesi, jog esame žemaičiai“,— prisiminimais dalijosi Jūratė.
Šių metų liepos 6 dieną Dubingiuose įvykusiame Tautinio kostiumo konkurse „Išausta tapatybė“ Beržinių šeima tapo Šeimos kostiumo kategorijos laureatais. Pasak jų, apie tai net svajonės nepuoselėjo. „Važiavome save parodyti, į kitus pasižiūrėti, pabūti tarp bendraminčių. O tokių ir draugų, ir konkurentų sutikome labai daug. Todėl šis apdovanojimas itin svarbus ir įpareigojantis. Su šiais rūbais jautiesi ūgtelėjęs ne tik ūgiu, bet ir dvasia“,— šypsodamiesi kalbėjo Jūratė ir Kęstutis.
Sūnus Jokūbas sako: „Man tautinis kostiumas patinka, su juo jaučiuosi išskirtinis. Kai kurie bendraamžiai į mane žiūri keistai ir turbūt galvoja, jog atkeliavau iš praeities“. Šešiolikametė dukra Kotryna mano, jog žemaitiškas tautinis kostiumas yra pats gražiausias, ryškiausias ir spalvingiausias, kurio niekaip nesumaišysi su kitų regionų kostiumais. Mergina mielai jį rengiasi eidama į koncertus, renginius.
Kotryna groja akordeonu, armonika, bandonija. Jokūbas jau iš klausos smuiku „pagauna“ liaudiškų melodijų vingrybes, šiek tiek virpina kanklių stygas — su sese sudaro visai neprastą duetą. O vyresnėlis Dovydas, gavęs didžiulį žemaitišką užtaisą teatro studijoje „Savi“, vadovaujamoje Laimutės Pocevičienės, spektaklyje „Muotinuoms, ciuociems, babūniems ir mergelkuoms“, net studijuodamas, turi progų su VDU kūrybine grupe „Declamationes“ ir kalbėti, ir dainuoti žemaitiškai.
Tačiau jautriausias apdovanojimas ir padėka šiems Telšių krašto patriotams — iš Žemaičių pavieto pirmininko Andriaus Daciaus rankų. Jo įteikta žemaičių vėliava plazdės ne tik vėjyje, bet ir jų širdyse.
„Kviečiame jungtis prie gilių savo tautos šaknų visais įmanomais būdais: kalba, dainomis, šokiais, pasakomis, tradiciniais valgiais ir, žinoma, puošiantis tautiniu kostiumu“,— baigiant pokalbį kvietė Jūratė ir Kęstutis Beržiniai.

1 komentaras

Daugiau nekomentuojama.