Vaclovas ir Andrius Servos — gerai žinomi ir gerbiami telšiškių miškininkų bendruomenėje. Tėvas Vaclovas Telšių miškų urėdijoje išdirbo beveik 40 metų, o sūnui Andriui artėja 25-eri.
Algirdas Dačkevičius
Liaudies instrumentai „Lietuvos“ ansambliui
Vaclovo Servos gimtinė — Kuršai, Janapolės krašte. Ten ši pavardė kuo puikiausiai žinoma. Vaclovo tėvas Stanislovas su broliais Pranu ir Vladu buvo liaudies instrumentų meistrai. Pranas, baigęs Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją ir įgijęs kontrabosisto profesiją, grojo Kauno radiofone, o vėliau persikėlė į Vilnių. Dvejetą metų su tėvu ir dėde Vladu prie liaudies instrumentų gamybos darbavosi ir Vaclovas. Auksarankiai meistrai, ypač Stanislovas Serva, aprašytas garsiojo geografo Česlovo Kudabos knygoje „Septyni keliai iš Varnių“.
Žemaičiai liaudies meistrai buvo rodomi ir Lietuvos kino dokumentiniame žurnale. Kuršų muzikos instrumentų dirbtuvės sukurtais skudučiais, lumzdeliais, kanklėmis ir birbynėmis grojo ne bet kas, o „Lietuvos“ dainų ir šokių ansamblio muzikantai, kurie užsienyje reprezentavo mūsų šaliai.
Iš kolūkio — į Miškų ūkį
Tarnaudamas tuometėje armijoje, Vaclovas darbavosi autoremonto dirbtuvėse, įgijo ir vairuotojo profesiją. Grįžęs gimtinėn, kurį laiką vežiojo Kuršų kolūkio pirmininką, o žmona Zita darbavosi Janapolės mokykloje mokytoja. Jauna šeima vis dairėsi normalesnio būsto. Tokia proga atsirado atsitiktinai sužinojus, jog tuomečiam Telšių miškų ūkiui reikalingas vairuotojas. Šeima pasitarė, kad naujoje vietoje kursis laikinai — gal kokiems trims mėnesiams, o vėliau patrauks kitur, kur jau buvo anksčiau nusižiūrėję vietą. Taip 1965-aisiais Servos persikraustė į Telšius, žinoma, miškininkams skirtame būste ir įsikūrė. Tačiau gyvenimas patvirtino seną taisyklę, kad nieko nėra pastoviau už laikinumą.
Vaclovui darbas sekėsi gerai, vėliau jis nutarė studijuoti Rietavo tarybiniame ūkyje-technikume mechanizaciją. Po kiek laiko gabus žemaitis, pasidarbavęs mechaninėse dirbtuvėse, paskiriamas medienos ruošos punkto mechaniku, o vėliau — ir viršininku.
Šiandien sunku net įsivaizduoti, kaip tuomet vertėsi miškininkai. Girininkijos turėdavo po keletą arklių medienai traukti. Žmonės darbavosi dvitraukiais pjūklais, o tik vėliau atsirado rusiška techninė naujovė — benzininiai pjūklai „Družba“, kurių „ligas“ geriausiai išmanė Vaclovas.
1971 metais miškų ūkis turėjo 24 motorinius pjūklus „Družba“. Arklius keitė rusiški traktoriai — trejetas vikšrinių ir ketvertas ratinių. Ypač pravertė vikšriniai TDT, nes jais buvo traukiama mediena iš drėgnų vietų. Ją vežė penki miškavežiai ZIL sunkvežimiai.
„Ar nuo proto nušokai?“
Vaclovas prisimena, kad tuomet — 1983 metais — buvo didelė naujovė rąstų pjaustymo estakada. Čia atgabenti nugenėti rąstai buvo mechanizuotai skersuojami į sortimentus. To jau nereikėjo primityviai daryti sandėliuose prie biržių. Mechanizacijai pritaikytas transporteris iš fermų, o iki jo rąstus tempdavo „gervėmis“. Toliau darbavosi traktorius, kuris su žnyplėmis rąstams sugriebti pakraudavo medieną į mašinas, tačiau besisukiodamas teritoriją paversdavo purvynu.
Vaclovas ne iš tų žmonių, kad nesusimąstytų, kaip tobulinti ir efektyvinti darbą. Tryškių ūkyje buvo nužiūrėjęs prie mėšlidžių stovintį nenaudojamą ožinį kraną. Prakalbus apie jo atgabenimą į Telšius, tuometis miškų ūkio vadovas Benediktas Paulauskas nustebęs paklausė iniciatoriaus: „Ar nuo proto nušokai?“ Vis tik Vaclovas nepasidavė: miškininkų ir Tryškių ūkio vadovybei susitarus, kranas parkeliavo į Telšius. Lengva pasakyti — parkeliavo. Skersinė krano konstrukcijos dalis buvo apie 24 metrų ilgio. Kaip su tokiu gargaru išsisukinėti Telšių gatvių sankryžose? Į pagalbą atėjo tuomečiai milicininkai, užtikrinę eismo saugumą gatvėse, o priekabą, ant kurios gulėjo antrasis konstrukcijos galas, reikėjo sankryžose traktoriais patraukti skersai, norint kroviniui judėti reikiama kryptimi. Ožinio krano „operacija“ atlikta per savaitgalį, o pirmadienį atėjusiems į darbą miškininkams tai buvo didžiulis siurprizas.
Kranas supaprastino medienos pakrovimo ir iškrovimo darbus, leisdamas pasiekti tuo metu didelį ekonominį efektą. O išradimo autorius Vaclovas tarp racionalizatorių Lietuvoje pelnė antrąją vietą ir buvo apdovanotas Miškų ūkio ir miško pramonės ministerijos garbės raštu bei pinigine premija.
Kranas tarnavo panašiai iki 1994 metų, kai estakada tapo nereikalinga, nes į Žemaitijos miškus atėjo moderni ir naši skandinaviška technika.
Vienas geriausių mechanikų
Buvęs ilgametis Telšių miškų urėdas Bronislovas Banys ne kartą yra pastebėjęs, kad tėvą Vaclovą Servą labai sėkmingai pakeitė sūnus Andrius. „Jis yra vienas geriausių inžinierių mechanikų šalies urėdijose“,— sakydavo B.Banys.
O Andriaus pradžių pradžia buvo tėvo pamokos. Netoliese gyvenant nuo urėdijos, jo kelio galas būdavo mechaninėse dirbtuvėse. Baigęs vidurinę mokyklą, nedvejodamas įstojo į Gedimino technikos universitetą, kur įgijo mechaniko inžinieriaus profesiją. „1994 metais Andrius pargrįžo į urėdiją ir sėdo prie modernaus medvežio TIMBERJACK 1010 vairo“,— prisiminė tėvas. Tuomet kitų rajonų miškininkai, atvykę pas telšiškius, šmaikščiai pajuokaudavo: „Matot, jų urėdijoje net vairuotojai su aukštuoju išsilavinimu“.
Andrius visą laiką buvo imlus naujovėms, ir tėvas prisimena, kad tuomet žiūrėjęs skeptiškai, kai sūnus už pirmąją algą įsigijo kompiuterį. „Nieko nuostabaus, kad neįvertinau jo pirkinio — juk buvusiame ūkyje mediniais skaitytuvais barškindavau“,— juokavo Vaclovas.
Praeitį šildo kolegos, o dabartį — artimieji
Vaclovas Serva kitais metais rugsėjo 28-ąją švęs savo 80-ąjį gimtadienį. Gyvenime jis sutiko visokiausių žmonių. Žinoma, daugiausiai atmintyje paliko kolegos, su kuriais prabėgo bene įdomiausia gyvenimo dalis. Tai traktorininkai Kazimieras Bagdonavičius, Algimantas Norvaišas, vairuotojai Petras Kisielius, Jonas Jankauskas, šaltkalvis Zigmas Jogminas ir kiti.
Vaclovas džiaugiasi su žmona Zita į gyvenimą išleidę trejetą sūnų — Rimantą, Tomą ir Andrių. Visi įgijo aukštuosius mokslus, o Andrius ne tik nuėjo tėvo pėdomis, bet ir marčią miškininkę Liną parvedė. Senelį džiugina ketvertas anūkų. „Savo amato vairuoti iki šiol nemečiau — vykstu į mokyklą anūkų parsivežti“,— atsisveikindamas kalbėjo buvęs ilgametis miškininkas.