Luokės valsčiaus Kinčiulių kaimo valstietis Tadas Blinda, gyvenęs ir žuvęs XIX amžiuje, tapo itin garsus visų pirmiausia liaudies kūrybos, rašytojų ir kino menininkų pastangomis. Liaudies ir literatūrinė kūryba sukūrė tokį Blindą, koks iš tiesų niekuomet nė negyveno. Nedidelio kaimo valstiečio metamorfozė į maištininką — nekenčiamą plėšiką — „svieto lygintoją“ turėjo savo kelią per liaudies savimonę, laikmečių politines aspiracijas, o vėliau — ir kūrybą.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 3-8)
Pasprukimas persirengus
Pasakota, kad užspeistas T.Blinda persirengė kunigu ir važiavo brikele. Neva vežė sakramentą mirštančiajam. Žandaras net ranką jam pabučiavęs. Vieni aiškino tai nutikus Ubiškėje, kiti — Telšiuose ar Luokėje. V.Misevičius 1965 metais išleistoje knygutėje „Gyvosios legendos“ aprašė, kaip Ubiškėje Blinda išsisuko nuo žandarų, persirengdamas kunigu, net nurodomas žandaras — rotmistras Lipnickis. Dvarponiai pastatė sargybą visuose Ubiškės keliuose. Lipnickis, pamatęs važiuojant vežimą su kunigu ir varpeliu skambinančiu berniuku, suprato: vežamas sakramentas ligoniui. Žandaras atsiklaupė, nusiėmė kepurę, pabučiavo laiminančiam kunigui į ranką, mat pats buvo katalikas. Dingus vežimui, žandaras pastebėjo besišypsantį bandą ganiusį kerdžių. Šis paaiškinęs žandarui: „Kaip, poneli, nesijuoksi, kai pats vyriausiasis žandaras Blindų Tadukui rankas bučiuoja“. Išsisukimas iš keblios padėties persirengiant — siužetas, paplitęs, reikia manyti, ne tik Lietuvoje. Šis siužetas nuolat apkamšomas kitais asmenimis, vietomis, net laikmečiais. Man teko girdėti, kad Telšių „Šatrijos“ rinktinės partizanų vadas Tomkus paspruko, persirengęs NKVD karininku, o kareiviai atidavinėję jam pagarbą. 1969 metais „Komjaunimo tiesoje“ V.Lauraitis straipsnyje „Laiko dulkes nužėrus. Svieto lygintojas Tadas Blinda“ rašė: „Sedos žandarams kažkas pasakojo, kad į atlaidus atvažiuos Tadas Blinda. Žandarai, apsiginklavę berdankomis ir kardais, budėjo prie visų į Sedą vedančių kelių. Nuo Telšių pusės pasirodė puošnus vežimas. Jame — aukšto rango žandarų viršininkas. Sedos žandarai, atraportavę vadui apie tarnybinę padėtį, pakvietė pietų. Atsisveikinant pareigūnai viršininkui įteikė brangią dovaną. Po kelių dienų T.Blinda žandarų vyresniajam atsiuntė laišką, dėkodamas už vaišes ir dovanas“.
V.Misevičius pateikė girdėtus pasakojimus: „Į Byvainės girią, pas „svieto lygintojų“ vadą Tadą Blindą iš Varnių ir Luokės, iš Rietavo ir Šiaulių, iš Raseinių ir Telšių pradėjo plaukti prieš dvarininkus pasiryžę kovoti valstiečiai. Jų būryje buvo A.Norvilas, M.Šaulys, Grinevičius, Jančauskas, Milvydas ir kiti. Pasipylė valdžion dvarponių Gurskio, Budžiarskio, Oginskio skundai, pagalbos šauksmai. Daug švelnesni valstiečiams tapo Juodsodės, Ubiškės, Viešvėnų pasipūtę šlėktelės. Jie, svieto lygintojui Tadui Blindai paliepus, duodavo badaujantiems duonos, grūdų. Uriadnikai, dvarininkai, pasikvietę kazokus, pradėjo persekioti Byvainės girios svieto lygintojus, gaudyti jų vadą“. Gaila, V.Misevičius nepaaiškino, kur, kada ir iš kokių žmonių šiuos pasakojimus išgirdo.
Šelpė vargstančius
V.Misevičius rašė, kad dvarponiai pradėjo Blindą žeminti, lyginti su paprastais plėšikais. Nužudžius T.Blindą, į Sibirą buvo ištremti jo bendražygiai brolis, Smilgių kaimo valstietis Raudys, iš Luokės — Kiminius, iš Mižikų — Bartkus ir kiti. Taigi ir V.Misevičius, remdamasis pasakojimais, pastebėjo, kad ponai pradėjo T.Blindą tyčia šmeižti. Kad T.Blindos bendražygiai buvo ištremti, užsimenama ir kituose pasakojimuose. Kartais net nurodomos pavardės. V.Misevičiaus paminėtos pavardės iš tikrųjų buvo būdingos Luokės apylinkėse. Beje, istoriškai patikimas faktas, kad Luokėje gyveno Kiminius.
1958 metais, kovo mėnesio 11 ir 13 dienų numeriuose, Mažeikių rajono laikraštis „Komunistinis rytojus“ paskelbė J.Nagiaus publikaciją „Tadas Blinda — svieto lygintojas“. Autorius, nežinia kuo remdamasis, greičiausiai — pasakojimų tradicija, teigė T.Blindą buvus raštingu, padėjusiu valstiečiams rašyti skundus prieš dvarininkus, todėl jį valstiečiai išrinko valsčiaus storasta. Autorius pateikė pasakojimą, kad Plateliuose žandarai apsupo karčemą ir suėmė visus vyrus, apsivilkusius trumpais kailiniais. Nusivedę į valsčiaus būstinę, juos plakė, reikalaudami prisipažinti, kuris yra T.Blinda. Kol atvedė žmonas savo vyrų atpažinti, tiems jau ir sėdynės buvo mėlynos. J.Nagius pridėjo dar vieną pasakojimą: atlaiduose maldininkas paaukojo elgetai ir paprašė sukalbėti poterius apie T.Blindą. Tą maldininką netrukus sučiupo žandarai. J.Nagius atkartojo tik tai, ką anksčiau rašė V.Misevičius. Jo kūrybos detales perėmė kiti autoriai. 1969 metais „Komjaunimo tiesoje“ V.Lauraitis straipsnyje „Laiko dulkes nužėrus. Svieto lygintojas Tadas Blinda“ perpasakojo pasakojimą apie Žemalės klebono apiplėšimą, o paskui T.Blinda užsukęs netoli Sedos į varganą lūšnelę. T.Blinda su savo vyrais pamatė penkis mažamečius vaikus, paprašė duonos ir pieno. Valstiečiai paaiškino, kad karvė nustipusi, o duoną regintys tik per šventes. T.Blinda šeimai pabėrė tūkstantį auksinų karvutei ir duonai nusipirkti. Jau minėta: T.Blinda duodavęs pinigų karvutei nusipirkti ne viename pasakojime. Tačiau, ar nebus tokie pasakojimai senos legendos, kuriose pakeičiamas herojus?
Šventvagiškas aukų rinkimas
V.Lauraitis vėlgi priminė pasakojimą, kaip T.Blinda rinkęs aukas per atlaidus. Minėta, kituose pasakojimuose nurodomos vis kitos vietovės. Esą Blinda apsimetęs vyskupo atstovu, surinkęs aukas dar papietavęs klebonijoje, o du žandarai netgi palydėjo jį iki Telšių, kad plėšikai neatimtų aukų. Jos buvo išdalintos Tryškių valsčiaus valstiečiams. V.Lauraitis, priminęs T.Blindą buvus Luokės seniūnu, perteikė pasakojimą, kaip šis išvadavęs per Kinčiulius vežtą rekrūtą, ir vėlgi perpasakojo konfliktą su Oginskiu.
V.Lauraitis dar kelis straipsnius 1971 metais paskelbė Telšių rajono laikraštyje „Komunizmo švyturys“ balandžio-birželio mėnesiais. Kartą pasikinkęs kuiną važiavo vargingas seniokas. Jį sustabdė keli vyrai ir paprašė pavežti. Prie kelio į Ritinės dvarą vyrai paprašė sustoti ir pasakė: „Grįžęs namo papasakok savo familijai, kad pas Ritinės dvaro poną nuvežei svieto lygintoją Tadą Blindą ir jo draugelį Viktoravičių“. Kitą dieną Pikeliuose, Židikuose, Dautartuose pasklido kalbos, kad T.Blinda apiplėšė Ritinės poną, dar botagu pašventino.
Autorius toliau pasakojo apie Žemalės klebono apiplėšimą. Net nurodydamas datą — 1875 metus — V.Lauraitis pasakojo nutikimą Plateliuose. Per atlaidus atvykęs apygirtis uriadnikas ėmė naršyti smulkių prekybininkų kromelius, ieškodamas draudžiamos literatūros. Radęs pas Stonkų lietuvišką kalendorių, rėžė seniokui į veidą ir suėmė. Staiga žandarą ir senioką apspitę žmonės prasiskyrė ir pasirodė Tadas Blinda. Jis rimbu padailino uriadniko šonus ir jo vežimu nudardėjo link Plungės.
V.Lauraitis perpasakojo, kaip T.Blinda, persirengęs kunigu, rinko aukas Žemaičių Kalvarijoje. Autorius rašė apie Byvainėje susirinkusį T.Blindos būrį, būtent ši pasakojimo dalis labiausiai dvelkia literatūrine išmone, o jos elementų kupini ir girdėtų čia aprašytų legendų perpasakojimai.
Įvertindamas pasakojimus apie T.Blindos plėšikavimą, K.Dauginis pastebėjo: „Daugelis klaikumu dvelkiančių pasakojimų aiškiai sufabrikuoti liaudies pasipiktinimui ir neapykantai sukelti (…) Negi jis nieko daugiau neveikė, o tik suko siaubo sūkurius ir išdarinėjo visokias išdaigas, kaip kažkoks paslaptingas aitvaras?“
K.Dauginis priminė dar vieną ne mažiau fantastišką pasakojimą: esą iš T.Blindos sukauptų lobių pastatyta Nerimdaičių bažnyčia. Bet ji pastatyta 1860 metais, kai Blindai buvo vos trys metukai. J.Andriusevičius minėjo esą kalbėta, jog iš T.Blindos lobių pastatyta Ubiškės bažnyčia. Ją statant T.Blindos senelis greičiausiai dar vaikas tebebuvo.
Pasakojimų suliejimas su kūrybine išmone
K.Dauginis pakalbino vieną autorių — telšiškį A.Anglicką, kuris 1957 metais Telšių rajono laikraštyje „Komunizmo aušra“ išspausdino savo rašinį „Tadas Blinda“. K.Dauginio nuostabai, A.Anglickas prisipažino ne ką žinantis, šį tą iš bobučių girdėjęs, daug ką pats, turėdamas lakią vaizduotę, sukūręs. Autorius sumaišęs visa, ką girdėjęs apie plėšikus, ne vien T.Blindą, kad žmonėms būtų įdomiau skaityti. Šį bei tą „pasiskolinęs“ iš G.Žemkalnio-Landsbergio dramos.
A.Anglickas rašė T.Blindą buvus ginkluotą „kiaulės koja“ — dvivamzdžiu pistoletu ir bizūnu. Jis sukūrė literatūrinį vaizdelį, kaip T.Blinda vežęs Dūseikių dvarininkus Budžerskius (Bočiarskius — autorius) į Džiuginėnus ir grįžtant išvertęs į pusnį. Ponas jį išvijo, o T.Blinda pradėjo keršyti plėšikaudamas.
A.Anglicko spaudoje skelbti tekstai akivaizdus pasakojimų ir kūrybinės išmonės suliejimo pavyzdys. Tekstuose esama netgi dialogų, smulkmeniško „blindiškų“ nutikimų aprašymo, kuriant literatūrinę intrigą, kaip antai apie pono Gruiniaus apiplėšimą. A.Anglickas išplėtė Blindos „razbaininkystę“ nuo Byvainės iki Platelių miškų. Ir esą kartą T.Blinda su savo vyrais nugirdo, kad prie Alsėdžių gyvenęs Gruinius grįš iš Telšių namo su 2000 rublių. Autorius vaizdingai aprašė, kaip ponas buvo apiplėštas ir nušautas, o lavonas paslėptas miške. Vertindamas A.Anglicko straipsnius, K.Dauginis ironiškai pastebėjo: „Čia A.Anglickis apie T.Blindą taip papasakojo, lyg tai pats būtų buvęs visų įvykių dalyviu, net specialiai priskirtu korespondentu su visomis įvykių stebėjimo ir fiksavimo technikos priemonėmis“. Greičiausiai laikraščiuose ir žurnaluose straipsnius skelbę autoriai buvo girdėję atsiminimų nuotrupas, kurias paįvairino savo kūryba, taip sukurdami siužetiškai nuoseklius pasakojimus. Tokiu būdu iš legendų kilusi literatūra kūrė naujas legendas, o itin svariai prisidėjo G.Landsbergio-Žemkalnio drama „Tadas Blinda“.
Drama sukūrė literatūrinį T.Blindą
1900 metais rašytoja Lazdynų Pelėda laiške Povilui Višinskiui rašė: „Dabar nedaug darbavaus ant mūsų dirvos, parašiau „Sulygintojį svieto“, rodos, skaičiau Tamistai medegą, surinktą dėl to veikalo? Pasitikau su keletu sunkių vietų, nežinau, kaip iš to išbristi, ir renku balsus jūsų, broliai lietuviai, dėl to ir Tamistos prašysiu duoti savų: pasaka mano yra apie Blindą, kurį paprastai ponai ir abelnai mūsų buržuazija už razbaininką laiko ir vagį, kuris ant galo tapė užmuštas per siuntinius Oginskio. Terp mužikų Blinda visiškai išrodo kiteip: vargdieniai kitaip kalba kaip bajorai ir atminty jų jis „sulygintojo svieto“ vardą amžinai gavo /…/ Klausimas žudo mane, ar valia užgauti stačiai ilgaskvernius, ar raštas mano ir jo turinys bus suprastas dėl daugumo mūsų brolių? Ar atneš naudą? Ar nepapiktins per daug? Janulaitis lenkia rašyti biografiją, aš su tuom nesutinku, nes reikėtų prašalinti daug poetiškų paslaptų Bivainės girios, kurioj Blinda daugiau gyveno“.
Lazdynų Pelėda taip ir neišdrįso baigti rašyti kūrinio apie T.Blindą, o surinktą medžiagą perdavė Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui, kuris parašė dramą. Lazdynų Pelėda, suvokusi, jog tektų atskleisti paslaptį dėl T.Blindos motinos ir kunigų nederamų santykių, rašyti pabūgo. O rašant T.Blindos biografiją, tektų išsižadėti gausių liaudies pasakojimų: „poetiškų paslaptų Byvainės girios“. Kita vertus, rašytoja taipogi tegalėjo labiau remtis pasakojimais, dainomis nei dokumentais. Be jų biografijos nesukursi.
G.Landsbergis-Žemakalnis susidomėjo galimybe parašyti kūrinį apie „svieto lygintoją“, omenyje turėdamas pagarsėjusius plėšikus. Savo dramos „Blinda, sulygintojas svieto“ prakalboje jis rašė: „Apie žemaičių razbaininkus esu girdėjęs daugel pasakų ir iš įvairių padavimų sustačiau vieną, kuriai daviau vardą „Blinda“, kaip galėjau ją pavadinti Raudonkrūtiniu, Lygnugariu ar kitų razbaininkų vardu“. Autorius pabrėžė, kad „su mažomis atmainomis ta pati istorija pasakojama kaip apie Raudonkrūtinį, taip apie Lygnugarį, Blindą ir kitus pagarsėjusius žemaičių razbaininkus“. Pamėgta drama, vaidinta ir išleista knygele, atgaivino ginčus dėl T.Blindos, prikėlė baigiamus užmiršti pasakojimus. Pirmą kartą drama buvo pastatyta 1907 metais lapkričio 25 dieną Vilniuje „Vilniaus kanklių“ scenoje. Kadangi ji „žymiai patiko publikai“, dramos autorius nusprendė išleisti knygą. Ji buvo išspausdinta 1908 metais Vilniuje. Drama buvo kelis dešimtmečius statoma įvariuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, net Peterburge ir Rygoje, taip populiarindama „svieto lygintoją“ Tadą Blindą ir aštrindama Žemaitijoje diskusijas dėl jo. Šis spektaklis rodytas daugiau kaip pusę amžiaus.
„Jis plėšė, degino dvarus, bet šelpė neturtinguosius. Ši drama faktiškai įtvirtino visuomenėje „svieto lygintojo“ mitą. Autorius, naudodamasis Lazdynų Pelėdos surinkta medžiaga, sujungė visas girdėtas legendas ir sukūrė naują herojų, valstiečių lyderį Tadą Blindą, kuris visiškai atitinka Robino Hudo archetipą. 1905-1907 m. Tado Blindos personažas G.Landsbergiui-Žemkalniui veikiau buvo kovos priemonė prieš ponus, bajorus, „Blindos“ veikalu jis paskelbė jiems žūtbūtinę kovą“,— straipsnyje „Nusikaltėliai herojai“ rašė istorikė Rima Praspalauskienė, tyrinėjusi plėšikavimą Lietuvoje XIX amžiuje.
(Bus daugiau)