Luokės valsčiaus Kinčiulių kaimo valstietis Tadas Blinda, gyvenęs ir žuvęs XIX amžiuje, tapo itin garsus visų pirmiausia liaudies kūrybos, rašytojų ir kino menininkų pastangomis. Liaudies ir literatūrinė kūryba sukūrė tokį Blindą, koks iš tiesų niekuomet nė negyveno. Nedidelio kaimo valstiečio metamorfozė į maištininką — nekenčiamą plėšiką — „svieto lygintoją“ turėjo savo kelią per liaudies savimonę, laikmečių politines aspiracijas, o vėliau — ir kūrybą.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 3-9)
Rūsti pranašystė išsipildė
G.Landsbergio-Žemkalnio dramoje autentiško „blindiškumo“ tėra vien vardas ir pavardė. Greičiausiai iš padavimo apie Raudonkrūtinį pateikiama legenda, kad T.Blinda buvo atsidūręs Valakijoje, kur išmokęs „razbaininkystės“ ir parsigabenęs Čigoną. Visų personažų vardai išgalvoti, o ponų — ir sukarikatūrinti: Titnaginskis, Protokolskis.
Karčemoje moterys, laukdamos savo vyrų, kalbasi apie razbaininką Raudonkrūtinį, prisimena Blindą. Bajalienė pasakojo, kad jos duktė Uršulė tarnavo dvare už pusmergę, o Blinda — prie arklių. Vasarą atvykęs kunigaikštis Ugninskis (nuoroda į Oginskį?) ėmė meilintis Uršulei, o Blinda rūpinosi, kad jos nenuskriaustų. Kartą, kai ponas įsitempė Uršulę į sodo namelį, Blinda taip spyrė gašlūnui, kad šis griuvo kaip negyvas. Taigi dramoje konfliktas tarp T.Blindos ir ponų kilo apgynus merginą — jo mylimąją. Būtent G.Landsbergis-Žemkalnis „sutuokė“ Blindą su Uršule miške, paskleidė legendą esą jis buvo nupirkęs bažnytinius reikmenis — kieliką ir monstranciją — kaip auką Luokės bažnyčiai. O jaunoji Blindienė pamaniusi: jos vyras apiplėšęs bažnyčią; jai garsiai apie tai prabilus, nugirdo kareiviai ir mirtinai sužalojo „svieto lygintoją“.
Dramoje keliuose epizoduose Blinda paauklėja ponus, juos apiplėšia, apgauna, pajuokia. Net tarp kilmingųjų įsiplieskia diskusija apie bajorų ir valstiečių santykius. Drama socialiai orientuota prieš žemvaldžius, kaip valstiečių skriaudėjus, o Blinda — pasipriešinimo savivalei herojus ir simbolis.
Trumpi dramos siužetai apie vestuves miške ir apie karčemoje žydo, paprašyto T.Blindos, laikomus Lukių bažnyčiai nupirktus kieliką ir monstranciją bei Blindienės reakciją, iškeliavo į liaudies pasakojimus. Tiesa, žmonės nelabai patikliai priėmė pasakojimą apie santuoką miške, šis epizodas, kaip teisingai spėjo K.Dauginis, labiau nuteikė žmones prieš T.Blindą nei skatino juo gėrėtis. O ir pats G.Landsbergis-Žemakalnis dramos prakalboje rašė: „Girdėjau kai kuriuos užmetinėjant, kad 3 veiksme be reikalo esančios įvestos jungtuvės, esą tai išrodo kaip šventenybės nepagarba“. Autorius greičiausiai Blindos santuoką miške perėmė iš legendos apie kitą plėšiką — Raudonkrūtinį, kuris neva vedęs girioje.
Dramoje T.Blinda turi subūręs savo „šaiką“, naujas narys priimamas, kai prisiekia prie Dervynų pušies. „Svieto lygintojas“ dramoje charakterizuojamas pokalbyje tarp pono Titnaginskio ir bajoraičio Jurgio. Ponui Blinda — plėšikas ir žmogžudys, Jurgis įžvelgia ką kita: „Taip, gerbiamasai grafe, mūsų neteisybės, mūsų begalinis savivaliavimas privedė jautresnes galvas ieškoti takų, kuriais išsivestų iš keblaus ir per daug jau nebepakeliamo padėjimo. Toksai Blinda patsai savaime nieko nereiškia, jis jaučia tik, kad reikia kovoti su prievarta, bet neišmano, kaip tai padaryti. Jis, taip sakant, nesumanus takų pramindžiotojas tiems milijonams būsimų susipratusių laisvės kovotojų, kurių galybė sugriaus prievartą ir mus, bajorus, pasidariusius nenaudėliais, su savo supuvusiomis tradicijomis niekais pavers“. Ši G.Landsbergio pranašystė Lietuvoje, o ypač Rusijoje, išsipildė su kaupu.
Dainelės autorius — Kostas Stiklius
G.Landsbergio-Žemkalnio drama T.Blindos įvaizdį transformavo į literatūrinį personažą. Atsirado ir nauja dainelė, kurį laiką manyta ją esant liaudies sukurta. Kraštotyrininkas J.Andriusevičius nustatė, kad šią dainelė sukūrė knygnešys, liaudies švietėjas, spaudos darbuotojas Kostas Stiklius (1880-1962). Ši dainelė savo laiku tapo populiari, tačiau dabar primiršta. Pasak J.Andriusevičiaus, 1958 metais rašytame laiške luokiškiui Jonui Orintui K.Stiklius prisipažino sukūręs šią dainelę. Jei K.Stiklius parašė aptariamą dainelę, tai jo niekaip negalėjo veikti G.Landsbergio-Žemkalnio drama. Dainelė jau yra šiame kūrinyje.
Mes razbaininkėliai
Byvainių miškų,
Didi vargdienėliai
Lietuvos laukų.
Kai mums ponai
Skriaudas daro,
Mes užpuolę ant jų dvaro
Sunaikinsim juos!
Dervynų pušelę
Paskyrėm visi
Kasdien pro aušrelę
Susieiti anksti.
Čia mes klausom mūsų vado
Lygintojo Blindų Tado,—
Čia mums patogu,
Turėjom prisiekti
Prie tosios pušies,
Tuo vardu tikėti
Lig pačios mirties.
Jei kas žodžio nedabotų,
Ant pušies šakos kabotų —
Taip jau nutarta.
Jei mes ką pagriebsim
Iš turtingųjų,
Tuoj atiduosim
Naudai varguolių.
Kas mūsų sau turtą skirtų,
Jau čia pat ir numirtų
Po pušies šakos.
G.Landsbergio-Žemkalnio drama, it vieškeliu, literatūrinis T.Blinda pradėjo savo kelionę į kur kas įspūdingesnes ateities literatūros ir kino meno erdves.
Šiais laikais prieštaringai vertinama ir G.Landsbergio drama. Kai kurie autoriai linkę teigti esą Lazdynų Pelėdai bei G.Landsbergiui-Žemkalniui reikėjo personažo socialiniam konfliktui ir pasipriešinimui įkūnyti, todėl jie pasirinkę plėšiką T.Blindą. Labiausiai išpopuliarino filmas
1972 metais pagal Rimanto Šavelio scenarijų sukurtas meninis filmas „Tadas Blinda“. Režisierius — Balys Bratkauskas (1923-1983). Į scenarijų, o kartu ir į filmą, perkelta dalis apie „svieto lygintoją“ sklidusių ir ankstesnių autorių užfiksuotų ar net sugalvotų pasakojimų. Štai vienas pagrindinių veikėjų yra dvarininkas Gruinius. Jo apiplėšimą ir nužudymą aprašė Adomas Anglickas 1957 metais, sukurdamas literatūrinės išmonės prisodrintą tekstą. Iš K.Anglicko kūrybos į R.Šavelio scenarijų pateko ponų išvertimas: tik šįsyk ne į pusnį, o į upę. Ir iš čia prasidėjęs konfliktas. Senų laikų autentiką primena vaizdas, kai valstiečiai ir T.Blindos tėvas tempia žolę iš pelkėtos pievos. Iš G.Landsbergio-Žemkalnio dramos atkeliavo čigonas, priesaika, dar viena kita detalė. Filme, kaip ir G.Landsbergio-Žemkalnio dramoje, T.Blinda — maištautojas, plėšiantis dvarus „svieto lygintojas“. R.Šavelis paliko ir T.Blindos vestuves miške, pagrobiant nuotaką. Iš A.Anglicko teksto „Komunizmo aušroje“ atkeliavo siužetas apie skruzdėlių apspistos Medingėnų dvarininkės apiplėšimą.
Filme T.Blindą vaidino Vytautas Tomkus, jo mylimą merginą — Vaiva Mainelytė.
Paskatintas filmo sėkmės, R.Šavelis parašė romaną „Tadas Blinda“ (išleistas 1987 metais), T.Blindos gyvenimą pradedant vaizduoti nuo paauglystės. Čia T.Blinda — dvarininkaitę įsižiūrėjęs pramuštgalvis, lobių ir nuotykių ieškotojas, ir net 1863 metų sukilėlis, kokiu tikrasis Blinda nebuvo dėl tuo metu per jauno amžiaus. Toliau siužetas — kaip ir filme. Ignoruojant pasakojimus apie T.Blindos mirtį (kuriant filmą policijos raportas apie Blindos nužudymą dar nebuvo aptiktas), „svieto lygintojas“ ne užmušamas įsiutusios minios, o nušaunamas. Matyt, pasakojimai apie garsiojo „razbaininko“ ir „svieto lygintojo“ mirtį jurginių jomarko dieną Luokėje trikdė filmo kūrėjus, akivaizdžiai netiko kūrinio fabulai ir socialinio protesto teisingumo idėjai.
Atgimė diskusijos
Televizijoje pasirodžius filmui „Tadas Blinda“, žmonėse vėl atgimė iš tėvų ir senelių girdėtos nuotrupos apie Kinčiulių kaimo valstietį. Kiek pamenu, Ubiškėje, kurios bažnyčioje Blinda buvo pakrikštytas, sklido prieštaringiausi vertinimai. „Ne taip ten buvo!“ — aikčiojo moterėlės kartu su mano mama žiūrėdamos šį filmą. Aptarinėjo žmonės ir piktinosi filme sukurtais nebūtais dalykais. Žmonės pasigedo filme autentiškumo: jiems tos „meninės idėjos“ — nė motais. Piktinosi netgi, kad Luokė į Luokę nepanaši. O ką jau kalbėti apie „svieto lygintojo“ mirtį filme, besiskiriančią nuo liaudies pasakojimų. Ir tuose ginčuose apie filmą vėl išryškėjo pasakojimų poliariškumas: vieniems T.Blinda buvęs paprasčiausias vagis, o kiti visgi teigdavo esą ir „biedniems“ padėdavęs. Ir, aišku, kuo toliau nuo centrinės Žemaitijos, tuo mažiau tuo filmu abejota. Nepaisant T.Blindos idealizavimo, nesužavėjo filmas ir K.Dauginio. Bet sužavėjo bemaž visą Lietuvą ir buvo vienas populiariausių kino meno kūrinių.
T.Blinda nebuvo užmirštas ir pokario metais, visų pirmiausia — regioninės bei respublikinės spaudos puslapiuose. Vieni apie jį rašė plačiau, kiti vien epizodiškai paminėdavo. Šie straipsniai padėjo įtvirtinti T.Blindos mitą. 1968 metais sukurta ir skelbta satyriniame žurnale komiksų serija apie T.Blindą, kaip kovotoją prieš ponus.
Miuziklas ir naujas filmas
2004 metais Andrius Mamontovas sukūrė roko miuziklą „Tadas Blinda“. Miuziklo premjera Vingio parke pritraukė tūkstančius žiūrovų. Netrukus buvo išleistas kompaktinis diskas „Tadas Blinda. 2004“. T.Blinda „įsprūdo“ ir į kompiuterinį žaidimą „Kieti riešutėliai. Tadas Blinda. Kirčiavimas“. Naujausiame filme „Tadas Blinda. Pradžia“, sukurtame 2011 metais, garsiojo tikrojo žemaičių „svieto lygintojo“ tėra vien vardas ir pavardė. Filmo režisierius — Donatas Ulvydas.
(Bus daugiau)
Vertimų biuras „Vertimų karaliai” – tekstų vertimas: www.vertimukaraliai.lt