Luokės valsčiaus Kinčiulių kaimo valstietis Tadas Blinda, gyvenęs ir žuvęs XIX amžiuje, tapo itin garsus visų pirmiausia liaudies kūrybos, rašytojų ir kino menininkų pastangomis. Liaudies ir literatūrinė kūryba sukūrė tokį Blindą, koks iš tiesų niekuomet nė negyveno. Nedidelio kaimo valstiečio metamorfozė į maištininką — nekenčiamą plėšiką — „svieto lygintoją“ turėjo savo kelią per liaudies savimonę, laikmečių politines aspiracijas, o vėliau — ir kūrybą.
Alvydas Ivoncius
(Tęsinys. Pradžia Nr. 3-10)
Iškopusiam į literatūros ir kino kūrinius, gausybę straipsnių, mene T.Blindai taip gerai nesisekė. Nekūrė nei dailininkai, nei skulptoriai jam skirtų meno kūrinių. Išskyrus vieną vienintelį liaudies menininką Kazimierą Mockų. Šis dievdirbys gimė, gyveno ir mirė Kinčiuliuose: taigi buvo Blindų kaimynas. Kai Blinda buvo nužudytas, K.Mockus tebuvo tik septynerių metų. Jis, be abejo, girdėjo pasakojimų apie garsųjį savo kaimo žmogų. Apie 1939 metus jis išdrožė T.Blindą vaizduojančią skulptūrėlę. Tais pačiais metais ją į „Alkos“ muziejų atnešė P.Gaidamavičius. Kazys Mockus mirė 1944 metais, palaidotas Ubiškės bažnyčios šventoriaus kapinėse. K.Mockus T.Blindą išdrožė stovintį, su pusiau kariška kepure, apsivilkusį ilgą dviejų sagų eilių švarką su kailine apykakle. Per dešinį petį permestas krepšio diržas, jį kaire ranka T.Blinda laiko prie krūtinės. Žemyn nuleistoje dešinėje rankoje — rimbas. Skulptūrėlė nudažyta. Jos aukštis — 30 centimetrų. Kinčiuliuose K.Mockus T.Blindą išdrožė tokį, kokiu jį vaizdavo liaudies pasakojimai ir dainos. Kūrinėlį, kaip eksponatą, aprašė muziejininkas, archeologas Vitas Valatka.
T.Blinda išgarsino ir Luokę
Neaplenkė T.Blindos nė viena lietuviška enciklopedija, net ir pati naujausia. 2003 metais išleistame Visuotinės lietuvių enciklopedijos III tome rašoma T.Blindą gimus Luokėje, kas tikrai netikslu. Rašydamas apie Luokę, savo enciklopedinio pobūdžio leidinio „Mūsų Lietuva“ IV tome, solidžią pastraipą T.Blindai paskyrė Bronius Kviklys. Internete apie Luokę apstu įvairių tekstų, kuriuose dažniausiai tėra paminimas vienintelis įžymus „luokiškis“ –- T.Blinda. Ką ir sakyti: jei ne T.Blinda, Luokė Lietuvoje būtų mažiau žinoma. Netgi Visuotinės lietuvių enciklopedijos XIII tome skyrelyje apie Luokę tėra paminėtas vienintelis įžymus „luokiškis“. Nebeverta nė minėti, kas toks. T.Blindos vardu pasivadino medžiotojų būrelis. Dar turime „Blindos polką“. Galiausiai Blindos pavarde, kaip reklaminiu ženklu, sumanė pasinaudoti aludariai. „Taigi Blinda ir toliau išlieka archaiškas laisvės ir nefokusuoto „liaudies teisingumo“ simbolis, teisingumo, kuris dažniausiai suvokiamas kaip socialinis kerštas. Regis, jis iki šiolei patrauklus ir tiems, kam jis mūsų tautinis ar regioninis kultūros simbolis, ir tiems, kas apie jį galvoja kaip komercinį ženklą; ir tiems, kas jo mitą naudoja, norėdami išreikšti nusivylimą politiniu elitu“,— straipsnyje „Tado Blindos mitas“ rašė Tomas Bakelis.
Konfliktas prasidėjo karčemoje
Prieštaringomis legendomis buvo apgaubta ne tik T.Blindos mirtis. Beveik visų pasakotojų siužetai apie T.Blindos užmušimą turgaus dieną Luokėje gana panašūs, bet skyrėsi kai kuriomis detalėmis.
Pasakotojai sutardavo, kad Blindą pradėjo mušti Luokės karčemoje (įvardindami vis kito žydo pavardę), paskui ištempė į lauką, kur susidorojime dalyvavo jau daugybė žmonių. Blindos užmušimas įamžintas ir cituotoje dainoje, siužetiškai atpasakojančioje įvykį: žmonės mušė, gelbėti bandė popas, klebonas, žandaras.
Skirtingai nusakoma ir konflikto, prasidėjusio Luokės karčemoje, pradžia. Viena versija: gėrė rusai ir nenorėjo susimokėti, žydas Šimelis pasiskundė užklydusiam Blindai. Šis šveitė rusams rimbu per nugaras. Rusai pašokę kačergomis Blindą užmušė. Paskui išvilko į aikštę ir paliko. Atėjusi moterėlė dar tėškė akmeniu (kitur — išbėrė kiaušinius), sakydama: „Tu mano paskutinę ožkelę išvedei“. Kituose pasakojimuose ožkelė pavirto karvute, lašiniais, arkliu. Kiti aiškino: T.Blinda priėjo prie vyrų staliuko, paėmė jų stikliuką ir išgėrė, sakydamas: „Sveikas“. Tai buvo iššūkis konfliktui. Jau minėtas A.Anglickas 1957 metais „Komunizmo aušroje“ šį konfliktą pratęsė, kad prie staliuko gėrė Budžiarskio (Dūseikių dvarininko Bočiarskio) vyrai. Vienas jų Raudomanskis nutvėrė Blindą iš už nugaros, suėmė rankas, ir vyrai puolė jį mušti, paskui išmetė pro langą.
Ubiškietė Marijona Beržienė, kurios pasakojimą užrašė Antanas Lovčikas, prisiminė tarnavusi Dūseikiuose pas ūkininką Garbaliauską. Jis sakęs esą Blindą užmušė jo paties giminaičiai Jakavičiai. Garbaliauskas tuo metu buvo tik apie trylikos metų. Jis sakė esą vienas Jakavičių sugavo musę ir įmetė į alų, todėl nenorėjo sumokėti: alus neva buvęs nešvarus, su musėmis. Tuo metu į karčemą užėjo Blinda, apsiavęs kojas naginėmis. Karčemos savininkas pasiskundė Blindai. Tas nieko nelaukęs sudavė Jakavičiui. Broliai pakilo ir parvertė jį ant žemės, mušti puolė ir kiti. Paskui išvilko į aikštę. Ten jau mušė visi. Tuo metu Luokės klebonu buvęs Danusevičius. Kai mušė Blindą, akmenimis kliuvo ir jam. Klebonas šaukė: „Užmuškit ir mane, užmuškit ir mane!“ Klebonas priėjo prie Blindos ir paragino: „Spausk, Tadeušai, ranką, spausk ranką!“ Netrukus atėjo ir rusų popas, bet žmonės jo prie Blindos neprileido. Paskui žmonės Blindą nunešė į daboklę.
Išprovokavo, norėdami užmušti?
Apie T.Blindą pasakojimus rinkusi Regina Žukienė užrašė ir savo senelio, gimusio apie 1858 metus, atsiminimus. Tą lemtingą Jurginių jomarko dieną T.Blinda atėjo į Luokę. Po pietų gėrė savo pamėgtoje karčemoje prie Telšių kelio, netoli bažnyčios. Gėrė ir kiti vyrai, kurie buvo susitarę Blindą pamokyti. Jie atsisakė smuklininkei sumokėti už degtinę. Blinda atėjo jų raminti: „Vyrai, ką čia sugalvojot, jei gėrėt, reikia užmokėti“. Staiga vienas vyrų, stovėjęs Blindai už nugaros, kirto iš pasalų jam geležiniais arklių pančiais. Nuo netikėto smūgio Blinda pargriuvo, jį puolė mušti. Paskui ištempė į gatvę. Subėgo žmonės, kažkas riktelėjo: „Duokit jam!“ Pasipylė akmenys. Blinda gulėjo be sąmonės. Atvyko policininkai ir nunešė į valsčiaus daboklę. Pamatę, kad jis miršta, pasiuntė kunigo. Atėjo senas kunigas ir paprašė mirštančiojo: „Jei girdi, paspausk ranką“. Bet Blinda nereagavo ir tuoj mirė.
Jonas Andriusevičius pastebėjo pasakojimų apie T.Blindos žūtį prieštaringumą: vieni teigė jį mirus turgavietėje, kiti — daboklėje. Pasakota T.Blindą buvus itin stiprų. Esą kai jį mušė, jis jau pargriuvęs nutvėrė vieną vyrą, prisitraukė ir rankomis suknežino jo galvą it kiaušinį. 1934 metais „Dienoje“ jau minėtame Byvainės Driskiaus straipsnyje „Pakaruokliai šoka Blindos kapuos“ atpasakota ši drama:
„Mieste virė kermošius, o jis sėdėjo liūdnas ir be ūpo „Blindos karčemoj“. Keturi kaimo dikčiausi bernai ieškojo prie jo priekabių. Jis sušveitė juos bizūnu ir išmetė pro duris kaip katyčius. Paskui vyko nelygi kova. Susirinkus minia norėjo jį išvilkti iš karčemos į gatvę. Bet Blinda taip stipriai įsikibo į duris, jog tik peiliais supjausčius jo rankas išvilko. Visas kermošius — vyrai, moterys, vaikai ir seniai — kas ką turėjo rankose, tas mušė „svieto lygintoją“. Kažkoks kaimietis atbėgo klebonijon:
— Praboščėliau, sviets mieste strošnai muša Blindą. Eikite atlikti paskutinę išpažintį…
Minia, pamačiusi kunigą, padarė ratą.
— Griešninke, ar nori susitaikyti su Dievu? — tarė kunigas. Blinda taikytis nenorėjo. Tik visas kraujais paplūdęs svyruodamas atsistojo, nemaldavo pasigalėti, bet kumštim grasino miniai:
— Palaukit, aš jums parodysiu!“
Toliau rašoma, kad minia vėl puolė, o kunigas perspėjo, jog užmušti žmogų — mirtina nuodėmė. Bet įsiutę žmonės atsakė: „Praboščėliau, jei mes tą nuodėmę pasidalinsim visi čia po lygiai, tai kiekvienam jos teks taip mažai, kaip nago juodymas… O dėlei tiek nenustosim dangaus karalystės. Minia nusiplovė rankas, o ašarodami stražninkai Blindos kūną kruviną nusinešė į daboklę“. Šis pasakojimas prisodrintas autoriaus išmonės.
Pasakota, o tai jau iš G.Landsbergio-Žemkalnio dramos, kad turgaus dieną nepasitenkinimą savo vyru sukėlusi jo žmona, kuri aptiko namie monstranciją ir manė ją esant pavogta. Luokės turguje ji apie tai prasitarusi. Vėliau, jau žuvus vyrui, ji sužinojo, kad monstrancija buvo pirkta kaip auka Luokės bažnyčiai.
Daugiausia pasakojimų apie T.Blindos mirtį paskelbė J.Andriusevičius „Šiaurės Atėnuose“ (1997-12-13, Nr.48). Pasakojimuose vyrauja dvi konflikto karčemoje priežastys: Blinda priėjęs prie viešinčių kaimiečių įžūliai paėmė stikliuką ir išgėrė; konfliktas buvo tyčia išprovokuotas, siekiant sumušti Blindą. Visuose pasakojimuose skiriasi tolimesnių įvykių detalės, tačiau išlieka daug kas bendra: į muštynes suplūdo įsiutusi minia, bandė gelbėti klebonas, kurį taipogi sužeidė. Kai kuriuose pasakojimuose T.Blinda buvo užmuštas ne iš karto, bandyta jį išvežti, tačiau minia vėl puolė. Dainos ir pasakojimų apie T.Blindos užmušimą siužetai daugeliu atveju atitinka oficialų to meto policijos pranešimą.
Oficialus pranešimas
Istorikas Algirdas Baliulis Lietuvos valstybiniame archyve vienoje byloje aptiko pranešimą apie T.Blindos mirtį — vieną iš nedaugelio dokumentų, susijusių su Žemaitijos legendiniu „svieto lygintoju“. Dokumentą 1993 metais paskelbė istorikas Kazys Misius „Mūsų krašte“. Šis dokumentas — tai 1877 metų balandžio 27 dienos Kauno gubernatoriaus pranešimas Vilniaus generalgubernatoriui.
(Bus daugiau)