Vasario 16-osios Šimtmetis Brėvikių dvarelyje

Galima drąsiai teigti, jog atsidūrei laiku ir vietoje per Lietuvos Šimtmetį senajame Žemaitijos Brėvikių dvarelyje, Narutavičių pasaulyje, kuriame vis dar erdvios tolumos ir tykios artumos, suokalbiškai žvelgiantys į pačią širdį savo rimtyje suklusę vasario snaigėmis padabinti sodybvietės medžiai ir įspūdingoje aukštybėje įpilkęs dangus.

Sigita Ieva Naglienė

Regis, čia pat ir Vasario 16-osios akto signataro Stanislovo Narutavičiaus (1862-1932) gyvenimo tiesa, ir jo brolio Gabrieliaus Narutavičiaus (1865-1922), Ciuricho profesoriaus, pirmojo Lenkijos prezidento, išmintis, ir būtent dabar iš visos Nepriklausomos Lietuvos susirinkusių, daugiau nei 300 žmonių, esatis — realių emocijų visumos raiška, orus liudijimas apie esamos akimirkos stabtelėjimą, kurio metu ištariami bendrystės žodžiai: džiaugiamės, kad esame čia, esame sykiu.
Šiemet į Brėvikius jau penkioliktą kartą per Vasario 16-ąją rinkosi visi, norintys tradiciškai šioje vietoje švęsti Valstybės jubiliejų.
Čia nuo pat pirmųjų Vasario 16-osios paminėjimų organizacine veikla rūpinosi Žemaičių kultūros draugija, kurios prezidentas yra Stanislovas Kasparavičius, o Telšių pavieto pirmininkas — Andrius Dacius. Malonu, kad į šios šventės veiklą įsitraukė ir Gadūnavo seniūnija su seniūne Inesa Kęsminiene, Alsėdžių S.Narutavičiaus gimnazija ir Brėvikių dvaro šeimininkas Gediminas Šilinas, kaimelio žmonės.
Šiemet Gadūnavo seniūnija perėmė visus buitinius rūpesčius, o Gediminas Šilinas į šventę pakvietė net Juozą Pabrėžą, Šiaulių universiteto docentą, humanitarinių mokslų daktarą, knygos-monografijos „Žemaičių kalba ir rašyba“ autorių.
Jis šventės metu susitiko su klausytojais, padovanodamas žemaičių gramatiką Brėvikių dvaro šventės dalyviams. Maloni staigmena ir linksmas pokštas: jau į knygos autoriaus kalbos pabaigą vienas iš klausytojų, nepažinęs jo, pasakė, kad vis dėlto geriausia žemaičių gramatika yra Juozo Pabrėžos! Dvarelio šeimininkui Gediminui Šilinui — Telšių A.Baltmiškio spaustuvės dovana, padidinta signatarų nuotraukos kopija ant drobės, kuria labai susidomėjo ir šventės žmonės, įdėmiai aptarinėję 20-ties signatarų, išskirtinių asmenybių, bruožus.
Netgi Tautiška giesmė, giedama visiškoje žiemos tyloje, kėlė natūralų bendrumo jausmą — gausiame būryje iki graudumo buvo gražu… Tikrai patirčiai nereikia triukšmo: netgi arkliukų žemaitukų kolona, kurią atlydėjo Liudas Augaitis nuo Kretingos, su jaunaisiais raiteliais, netgi Alsėdžių S.Narutavičiaus gimnazijos šauliai ir gimnazistai, netgi gausus būrys šventės jaunimo, susibėgusio iš įvairių pašalių, netgi Telšių trečiojo amžiaus universiteto žmonių grupelė su patriotiškomis dainomis ir poezijos posmais, netgi „Spigino“, ansamblio iš Telšių, šokiai ir linksma muzika, netgi toks gausus būrys, pilnas gyvasties ir klegesio, netgi gyva šventės vedėjų Andriaus Daciaus ir Agnės Jakavičiutės kalba, netgi visi susitikimai ir pašnekesiai buvo sklidini nepaaiškinamos darnos, vientisumo ir gilaus jausmo, kuris eina tiesiai per širdį.
Stebuklai, žemiški artumos žingsniai, kurie beldėsi į savotiškai išblaškytą XXI amžiaus erdvę, įtikino, kaip yra paprasta būti šalia. Tikrai įtikinamai nuskambėjo ir Janinos Zvonkuvienės, kuri su būreliu bičiulių visada atvyksta iš Klaipėdos, žodžiai, jog reikia ieškoti savo šaknų. Ji buvo ir viena iš pirmųjų, kurie 2003 metais pradėjo Brėvikiuose Vasario 16-osios šventę. Kraštietės teigimu, tai buvo žemaičių kultūros sąjūdžio patriotiška veikla. Būti ir pabūti — būtent tai ir jungia čia atvykusius, sutelkia, suartina tiek jaunus, tiek išminties įgavusius.
Ne vienas ieškojo ir savo nuotraukos ar artimųjų žvilgsnio Brėvikių metraštininko fotografo Marcijono Širvinskio parodoje, kuris kasmet įamžina šių švenčių akimirkas jau nuo 2006 metų. Esama ir tokių fotografijų, kuriose žmonės, jau palikę šį pasaulį, bet liko jų atmintis ir įamžintos tiesos. Smagiai laiką leido ir būrelis jauniausių šventės dalyvių: sukosi ant ledo sūkiniu, kuris priviliojo ir tėvelius, ir senelius — džiugi suartėjimo šventė! Kiekvienas šios šventės žmogus, kurį užkalbinau, linksmai patvirtino, jog laukia tų susitikimų. Tą sakė ir Karolina, Ernestas, Osvaldas, Raimondas, Skaiva, Monika, Rusnė, Aida — Alsėdžių jaunimas iš S.Narutavičiaus gimnazijos, ir studentė Lina iš Vilniaus universiteto, ir Telšių, Žarėnų, Šeduvos, Šiaulių mokytojos, o viešnios iš Šiaulių Ingrida ir Ieva smagiai pritarė, jog šiemet ne tik pačios atvykusios, bet ir uošvienė su žentu sykiu! Kam tik pirmas, o kam jau ir penkioliktas kartas Brėvikiuose — pažintys ir susimatymai, netgi garsiojo „Feisbuko“ draugė pirmąkart gyvai sutikta — tokia ta Vasario 16-oji!
Teatleis tie, kurių nepaminėsiu — Šimtmetis buvo gyvas, gero ūpo, su iškilminga Telšių „puškorių“ Vito Pociaus, Antano Šiaučiūno ir Šaulių patrankų salvėmis už Lietuvą, už Žemaitiją ir Narutavičius. Būta susibėgimo prie bendro stalo su skalsia šaulių koše, suneštinėmis vaišėmis ir „Spigino“ klegesiu, ir kaitria ugnele, nuo įsiliepsnojusio laužo. Ne vienas gavo ir dovanų, ir palinkėjimų, ir garbingai buvo įteikti trys Žemaičių pasai, ir nutarta, kad jau metas Lietuvos Prezidentūrai padovanoti dvi vėliavas: Lietuvos ir Žemaičių, kaip simbolinį ženklą iš signataro Narutavičiaus tėviškės. Galbūt tai taps tradicija, ir visų, 20 signatarų, tėviškių vėliavos sukeliautų į vieną vietą, kaip garbingi laiko eksponatai.
Taigi, Vasario 16-oji Brėvikiuose — tai Lietuvos valstybės šimtmečio šventė, su laisvų žmonių bendryste, vidine tiesa, noru būti sykiu, atsiminti ir kalbėti, be oficialaus raginimo. Regis, vis dar kaukšena žemaitukų žingsniai, vis dar regiu, jaunojo jojiko Luko žvilgsnį ir jį atlydėjusiųjų jaukų rūpestį: buvo tikra pamoka jojimo pradžiamokslį pradėjusiam, kai kumelaitė Karamelė piestu stojosi — išsilaikė! Va taip, tegul visi, Brėvikiuose pabuvę, išsilaiko kasdienybės sūkuriuose, juk suartėjusių ir atsimenančių laikas būna kitoks.