Tadas Blinda: virsmas į legendinį herojų

Luokės valsčiaus Kinčiulių kaimo valstietis Tadas Blinda, gyvenęs ir žuvęs XIX amžiuje, tapo itin garsus visų pirmiausia liaudies kūrybos, rašytojų ir kino menininkų pastangomis. Liaudies ir literatūrinė kūryba sukūrė tokį Blindą, koks iš tiesų niekuomet nė negyveno. Nedidelio kaimo valstiečio metamorfozė į maištininką — nekenčiamą plėšiką — „svieto lygintoją“ turėjo savo kelią per liaudies savimonę, laikmečių politines aspiracijas, o vėliau — ir kūrybą.

Alvydas Ivoncius

(Pabaiga. Pradžia Nr. 3-14)

Minėjo jubiliejų
Baigiant šį straipsnį, dera apžvelgti istorinio T.Blindos ir jo mito vertinimus. T.Blindos vertinimų poliariškumas galėjo atsirasti jam dar esant gyvam ir kurti prieštaringus maištininko, „svieto lygintojo“, „razbaininko“ įvaizdžius. Tai savo veikalėlyje ne kartą aptarė K.Dauginis: „Ką jau besakytume, vis tiek prieinama išvados, kad Tadas Blinda buvo įvairiai išjudinęs žmonių emocijas, kad net anoje tolimoje ir tamsioje gadynėje jis taip giliai buvo įaugęs į liaudies mintijimus ir kūrybą“.
Kraštotyrininkas J.Andriusevičius taip ir nepriėjo konkrečios išvados, kas buvo šis Kinčiulių kaimo valstietis. Straipsnyje, paskelbtame 1986 metais „Kraštotyroje“, jis svarstė: „Viską sudėjus į krūvą, peršasi išvada, kad dažnai bet kokia vagystė ar plėšimas buvo suverčiami abstrakčiam Blindai, kai tikrasis Blinda to galbūt nė sapne nesapnavo (…) Tad nesiimu vertinti tikrosios Blindos asmenybės vienu ar kitu aspektu, palikdamas tai spręsti mūsų mielam skaitytojui“.
Dar kartą prisiminkime, ką 1900 metais rašytoja Lazdynų Pelėda laiške Povilui Višinskiui rašė:„Pasitikau su keletu sunkių vietų, nežinau, kaip iš to išbristi, ir renku balsus jūsų, broliai lietuviai, dėl to ir Tamistos prašysiu duoti savų: pasaka mano yra apie Blindą, kurį paprastai ponai ir abelnai mūsų buržuazija už razbaininką laiko ir vagį, kuris ant galo tapė užmuštas per siuntinius Oginskio. Terp mužikų Blinda visiškai išrodo kiteip: vargdieniai kitaip kalba kaip bajorai ir atminty jų jis „sulygintojo svieto“ vardą amžinai gavo“. Dar 1912 metais „Viltis“ (Nr.133) rašė: „Praneša, jog Bivainių miške, Telšių ap. šiomis dienomis minėję ypatingą jubiliejų. Tame miške kitkart „darbavęsis“ garsusis Žemaičių plėšikų vadas Blinda, kurį aprašė Žemkalnis savo dramoje tuo vardu. Taigi dabar Bivainių miške minėję 30 metų sukaktuves, kaip užmušę garsųjį Blindą. Tų sukaktuvių minėti buvę susirinkę daugiau kaip 40 senių, dar tebeatmenančių patį Blindą ir jo darbus“.
Ir tais pačiais metais panašiu laiku „Šaltinyje“ (Nr.47) paskelbta jau nepalankiai vertinanti informacija: „Žemaitijoje buvo labai pagarsėjęs plėšikas Blinda. Daug jisai su savo kuopa nužudė žmonių, bet pagaliaus ir pats gavo galą — buvo suimtas ir nužudytas. Neseniai sukako 30 metų nuo Blindos mirties. Tą dieną susirinko daugelis senių, kurie Blindą pažinojo. Tie seniai tarp savęs pasidalijo atsiminimais apie Blindą ir prašė Dievo, kad tokių blindų daugiau neatsirastų“.
Reikia manyti, „Viltyje“ ir „Šaltinyje“ aprašytas „ypatingas jubiliejus“ buvo surengtas Kinčiulių ir gretimų kaimų gyventojų, o autoriai apie šį neįprastą minėjimą išgirdę iš kažkelintų lūpų. Vargiai rinktųsi žmonės minėti galvažudžio ir plėšiko žūties. „Viltyje“ tiesiog pranešama — susirinko daugiausia seniai, atmenantys Blindą ir jo darbus. „Šaltinyje“ jau pateikiama ir susirinkusiųjų pozicija. Ar tik kartais nebus „Šaltinyje“ ta pozicija suformuota anoniminio autoriaus, galiausiai jis, panašu, nė nežinojo, kad Blinda nebuvo suimtas, o liaudies pasakojimų tradicija jo nesiejo su žmonių žudymais. Paprastai susirenkama ir paminima norint pagerbti. Kai nekenčiama, niekinama, „ypatingi jubiliejai“ nerengiami.

Polemika baladės variantuose
Šiame straipsnyje yra pacituoti keli baladės „Buvo slaunas razbaininkas ant trijų pavietų…“ variantai. Ta pati baladė skirtinguose variantuose pateikia pačioje pradžioje tai „razbaininką“, tai „vajauninką“. Baladės variantuose matome liaudišką polemiką dėl to, kas buvo Blinda. „Vajauninkas“ visai kas kita nei „razbaininkas“. Net ir tuose baladės variantuose, kuriuose apdainuojama T.Blindos žūtis, pirmojoje dalyje išlieka pagarba jam: „… visi galvas lenkė“. Ir tas „razabaininkas“ ar „vajauninkas“ įvairiuose variantuose „didis“, „glaunas“ arba „slaunas“. Baladėje apie konfliktą su Oginskiu žavimasi: „Blinda Tadas kai pakilo/, Ponai lyg smakai aptilo“. Šioje baladėje smerkiami ir Oginskis, ir ponai.
1958 metais Mažeikių rajono laikraštyje paskelbtame J.Nagio straipsnyje pateikiamas baladės „Buvo… ant trijų pavietų“ fragmentas: „Aš dainuoju jums šiandieną apie Blindą Tadą/, kuris ponus muštravodamas gyvenimą veda“. Straipsnyje cituotoje ir Kazlų Rūdoje užrašytoje baladėje (viename iš daugelio variantų) visumoje išsaugoma pagarba T.Blindai, netgi smerkiamas Luokės miestas (tačiau ne Oginskis), užmušęs jį. Šioje baladėje T.Blinda „Baudė ponus, koravojo/, Ir už neturtingus žmones/ Visada užstojo“.
M.Biržiškos knygoje „Dainų atsiminimai iš Lietuvos istorijos“ aptariama baladė visiškai pakitusi, kad jos variantu laikyti jau nebegalima. Čia T.Blinda „Susirinko didžią šaiką ir nieko nebijo,/ Muša svietą, rabavoja ir smerčiu pritvoja,/ Ant svieto kraujo ir ašarų nieko neatbojo“. M.Biržiškos pateiktoje baladėje bei knygoje nurodytuose šios baladės variantuose T.Blinda vaizduojamas kaip žiaurus plėšikas, nevertas nė katalikiško gailesčio (Dievas ir šventas Jurgis padeda nuo jo išsigelbėti, tiesa, užmuša visgi ne žaibas, o žmonės), ne pasaulietinės valdžios teisingumo, o nusipelnęs vien rūstaus keršto. Baladėje policininkai, „sliedovatelis“ ir asesorius raudojo „Kad glauno prieteliaus razbaininko nustojo,/Katras svietą plėšė, rabavojo/ Ir suplėšto pusę skarbo aniems dovanojo“. Taigi šioje baladėje išplečiama T.Blindos „šaika“, įtraukiant į ją netgi korumpuotus valdžios atstovus. Tokiam T.Blindos įvaizdžiui prieštaraujama Kazlų Rūdoje užrašytame baladės variante: „Slaunas vyras Blinda buvo/Visi tai žinojo“.

Spaudoje — prieštaringos charakteristikos
T.Blindos charakteristika buvo kuriama ir vėliau, jau net spaudos puslapiuose. Minėtame 1934 metų „Dienos“ Byvainės Driskiaus straipsnyje, nurodžius citatą apie T.Blindos išrinkimą Luokės storasta, pasakojama: „Būdamas storasta, Blinda gaudė rekrūtus, kurie nenorėjo eiti šviesiausio imperatoriaus šaunian vaiskan vienai slūžyti. Ieškodamas rekrūtų po seklyčią ir kamaras, jis neretai „sugaudavęs“ ir žmonių žibančius auksinėlius, penčekon supiltus… Taip Blinda pamažu išmoko „lyginti svietą“ būdamas storasta. Paskui jis, lyg siaubas koks, didelį bizūną per pečius persikabinęs vaikščiojo, plėšė ir drakojo dvarus, rinko kontribucijas, uliavojo su stražninkais ir buvo fundatorius Luokės bažnyčios auksinės monstrancijos“. Byvainės Driskius įsivėlė į ginčą su T.Blindos dukra, tik nenurodė, kuria, paklausdamas: „Vajauninkas, sako, buvo strošnai“. Senutė atsakiusi: „Kur jau ne… Sviets plepa visaip, kunigas padrukavoja. Nuo bagočių tai ėmė masnastis, bet biedniems atidavė, ant bažnyčios daug davė, biednus laidojo… Kur jau ne…“
Greičiausia Byvainės Driskiaus kalbinta moteris buvo Marija Blindaitė, kurią 1965 metais pakalbino rašytojas Vytautas Misevičius ir pateikė fragmentą 1965 metais išleistoje knygutėje „Gyvosios legendos“. T.Blindos dukra sakiusi: „Jis buvo tikras žmogus… Ieškojo teisybės ir liuosybės. Norėjo lygybės, kad visi gerai gyventų. Už tai jį ir nugalabijo. Tėtušiuką ponai norėjo sumenkinti, atminimą jo sutrypti, todėl buvo paleista visokių piktų pliurpalų…“
Paraleliai su „svieto lygintojo“ mitu plito ir „razbaininko“ įvaizdžiai. Pastarojo meto vertinimuose linkstama prie Blindos „nuvainikavimo“, ypač remiantis Kauno gubernatoriaus raportu apie jo žūtį Luokėje. Visgi tai nelabai ką išsprendžia: pasakojimai ir tautosakinė tradicija palieka tas pačias abejones ir interpretacijas: ar „maištininkas“, tapęs „svieto lygintoju“, kuriamų „razbaininko“ įvaizdžių galia buvo paverstas paprasčiausiu plėšiku ir vagimi, ar tokiu iš tiesų ir tebuvo? Į šį klausimą galėtų atsakyti tik istoriniai tyrinėjimai.
Vis tik pasakojimo tradicija neatsiranda iš niekur. Apiplėštas ir kankintas valstietis Brasas, susiedamas užpuoliką su Blinda, jau turėjo girdėti apie jį nepalankias kalbas. 1877 metų gegužės 4-oji — mirtinai lemtinga T.Blindai — aiškiai rodo jau tvyrojus itin stiprią neapykantą bent dėl dalies žmonių skaudžios patirties.
Žmonės, kurie, anot Lazdynų Pelėdos, laikė T.Blindą vargšų gynėju, taipogi turėjo remtis pasakojimais, formuojančiais „svieto lygintojo“ įvaizdį, ką rodo buvusi palankaus šio „razbaininko“ vertinimo tradicija.

Romantizuotas socialinis banditas?
Kalbant apie pastarojo dešimtmečio vertinimus, jau siekiama T.Blindą paversti paprasčiausiu plėšiku, kurį herojumi pavertė G.Landsbergis-Žemkalnis. Toks teiginys nepaaiškina T.Blindos įvaizdžių prieštaringumo. Galiausiai ir ne visi vertinimai vienodi. Čia paminėsiu tik keletą jų. Tomas Bakelis nagrinėjo T.Blindos mitą „socialinio bandito“ aspektu. Interviu „Atgimime“ T.Bakelis paaiškino anglų istoriko Eriko Hobsbawno sukurtą „socialinio bandito“ terminą: „Socialinis banditizmas, pasak Hobsbawno, yra tam tikra socialinio protesto forma, ir tie plėšikai, banditai, paprastai iš žemųjų socialinių sluoksnių, protestuoja prieš socialinę ar politinė sanklodą, nusikalsdami įstatymui. Hobsbawnas įžvelgia, kad socialiniai banditai paprastai nėra sukilėliai su aiškia politine programa, o veikiau atstovauja tam tikram socialinės anarchijos ir protesto būdui“. T.Bakelis pareiškė, kad nėra jokių duomenų, rodančių T.Blindą buvus vargšų gynėju“. Straipsnyje „Tado Blindos mitas“ T.Bakelis paaiškina, kodėl tautinei inteligentijai prireikė „svieto lygintojo“: „Jau XIX a. pabaigoje dalis tautinės inteligentijos kai kuriuos banditus pradėjo laikyti herojais… 1884 m. Martynas Jankus Raudonkrūtinį, turėjusį dvidešimties narių gaują ir užsiėmusį plėšikavimu ir kontrabanda, jau apibūdino kaip vargšų gynėją (…) Tokį inteligentijos požiūrį į banditizmą galima paaiškinti radikaliu inteligentų politiniu bei kultūriniu nusistatymu ir noru sutelkti valstiečius“. Minėtame straipsnyje T.Bakelis išsamiai išanalizavo, kaip T.Blindos mitas buvo kuriamas bei plėtojamas XX amžiuje. Tačiau T.Bakelis palieka nuošalėje tą tautosakinę tradiciją, kuri T.Blindos nevaizdavo vien plėšiku, teigdamas: „Net ir ankstyvoje tautosakos tradicijoje Blinda buvo lyginamas su „alkanu vilku“, kurio mirtis atnešė taiką į Byvainės girią“. Tačiau prisiminkime baladę apie konfliktą su Oginskiu, K.Dauginio užrašytą propagandinę elgetos dainelę, skirtingus baladės „Buvo… ant trijų pavietų“ variantus. Pagaliau ir pasakojimus, kad jis padėdavęs vargšams. Tautosakinėje tradicijoje matome ne vien „piktą vilką“.
Ne vien tautosakinė tradicija, o ir Lazdynų Pelėdos laiškas P.Višinskiui įvairiai interpretuojamas, kartais net iškraipant rašytojos mintis. T.Bakelis minėtame straipsnyje rašė: „Savo nusivylimui greit suprato, kad Blindos palikimas buvo gana dviprasmiškas“. Tuo tarpu Lazdynų Pelėda laiške P.Višinskiui nedviprasmiškai baiminosi užgauti „ilgaskvernius“. Rašytoja vengė konflikto su klerikalais, o ne T.Blindos įvaizdžių prieštaringumo, kurie jai buvo gerai žinomi. Lazdynų Pelėdos laiškas dalinai „perkurtas“ ne vieno autoriaus ir komentatoriaus.
Turėjo būti daugiau nei vien paprastas plėšikas
Profesorė Viktorija Daujotyte rašė: „Plėšikas turi įgyti kitą rangą nei įprasta, kad plėšikavime atsirastų kitų prasmių. Neabejotina, kad kito rango buvo ir Tadas Blinda, lietuviškasis Robino Hudo variantas, nuo seniausių laikų einančio kilnaus keršto už patirtą didelę skriaudą, neteisybę reiškėjas. Enciklopedinis apibūdinimas: Tadas Blinda — žemaičių plėšikų vadas. Plėšikų vadas, kurio negali apeiti enciklopedija, — ir pati naujausia. Kažkas už to slypi. Kažkas daugiau nei plėšikavimas, vadovavimas gaujai. Bet kas? Kokia energija, vis pertekanti, atitekanti? Kas ją maitina, prie kokių žmogaus sąmonės tinklų ji yra prisijungusi? (…) Bet Tadas Blinda kaip teisybės idėja sąmonėje, kaip teisingųjų keršytojų simbolis, yra belaikis. Jis neabejotinai yra įsiterpęs į mitinius pasaulėvokos matmenis. Iškyla kaip herojus, pasipriešinęs smurtui, neteisybei. Atstovauja teisybės, socialinės lygybės, laisvės idėjoms. Aktyvėdamos idėjos prikelia, iš užmaršties ištraukia ir savo herojus (…) Negalėjo tik plėšikauti, turėjo rasti motyvų — vardan ko. Tik su prasmėmis susietus veiksmus perima mitas“ (Daujotytė Viktorija. Apie mitą, arba apie Tadą Blindą. Metai, 2011, Nr. 7).
Būtent — su prasmėmis. Ir tų prasmių konfliktais, palikusiais liaudies atmintyje fragmentiškus atsiminimus, pusiau tuštumą, kai beliko vertinimai: „svieto lygintojas“ arba tik „razbaininkas“, galiausiai — paprasčiausias vagis, arkliavagis. Taip patogiau: viskas telpa į nesudėtingas schemas. Bet į jas netelpa jau cituotos baladės, ypač tos, kurioje apdainuojama mirtis ir Blinda pasmerkiamas. Vagies ir arkliavagio per maža tokioms atsiminimų konfrontacijoms; plėšiko (socialinio bandito) heroizavimui, jei vien vagiami arkliai ir tykojama iš turgaus grįžtančių ūkininkų. Vargiai negailestingas plėšikas žmonių sąmonėje, vis dar stipriai suvaržytoje griežtų valstietiškos moralės normų, dėl socialinio teisingumo ilgesio galėjo lengvai virsti herojumi.
Abejotina, kad Lazdynų Pelėda būtų pasirinkusi T.Blindą išreikšti valstietiškam socialiniam protestui, žinodama, jog jis tėra pelnęs vien arkliavagio ir vagies šlovę. Rašytoja gyveno toje geografinėje erdvėje, kur ribojosi Luokės ir Tryškių parapijos. Čia atsiminimai apie T.Blindą buvo gyviausi. Nors ir prieštaringas, bet T.Blinda liko žmonių atsiminimuose ne vien šiaip plėšikėlis ir arkliavagis, bet ir ūmus žemaitis, nepabūgęs netgi kunigaikščio. Žemaitis, jautęs savo orumą, suvokęs save ne kaip baudžiauninką ar beteisį valstietį, o žmogų, turintį savo vertę. Literatūroje ir kine jis — teisybės ieškantis ir dėl jos kovojantis personažas, o liaudies tautosakos tradicijoje — itin prieštaringa, schematiškam vertinimui nepasiduodanti figūra. Paradoksalu, tačiau be T.Blindos neapsėjo ir Lietuvos valstybės šimtmetis. Šių metų Vasario 16-ąją Nacionalinės televizijos laidoje „Kultūros teismas“ buvo teisiamas Blindos personažas (būtent personažas, kaip pabrėžė laidos „teisėja“, o ne istorinis asmuo). O TV3 parodė filmą „Tadas Blinda. Pradžia“.