Žemaičių muziejaus „Alka“ didžioji salė vos talpino visus, norinčius susitikti, išgirsti ir pamatyti rašytoją ir muziejininkę Aldoną Ruseckaitę, Telšių bendruomenei pristačiusią biografinį romaną apie Vytautą Mačernį „Dūžtančios formos“.
Lina Dijokienė
Jautru ir subtilu
Renginį pradėjo poetė, lituanistė Elena Šidlauskienė. Ji perskaitė pluoštą Vytauto Mačernio eilėraščių. Jai kūrybiškai atitarė Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Elvyra Spudytė, pristačiusi romano apie Vytautą Mačernį ištrauką — jo sužadėtinės monologą…
Romano „Dūžtančio formos“ anotacija intriguoja: „Karo metais Mačernį lydėjo sudėtingų išgyvenimų gama. 1943 m. uždarius Vilniaus universitetą, Vytautas grįžo į gimtąją Šarnelę. Vytautas ir Bronė jau buvo gavę Vilniaus miesto burmistro leidimą tuoktis (1943 08 12), tačiau vestuvės neįvyko. Sudėtingus sužadėtinių jausmus temdė karo metai, draugų planai emigruoti, kai 1944 m. Rusija okupavo Lietuvą. Nors sviedinio skeveldra nutraukė Mačernio gyvenimą, jo poezija įveikė laiko išbandymus. Aldona Ruseckaitė, įsimenančių knygų apie Maironį ir Žemaitę autorė, atskleidžia dar vieno rašytojo gyvenimo slėpinius. Kuo gi sudomino autorę Vytautas Mačernis (1921–1944)? Pirmiausia — poeto vizionieriaus pasaulėvoka, jos atspindžiais poezijoje, ir ypač — jausmų pasauliu, neįvykusia santuoka. Mačernis — mąstytojas, filosofinis poetas ir — meilės kankinys? A.Ruseckaitė rėmėsi sužadėtinės atsiminimais, Mačernio laiškais mylimajai — bendrakursei Bronei Vildžiūnaitei. Atsispindi jauno žmogaus dvasiniai išgyvenimai, pakilimai, krizės, kūrybos psichologija“.
Dar prieš prasidedant renginiui, telšiškiai graibstyte išgraibstė šį romaną. Vėliau atėjusiesiems teliko rankomis skėsčioti ir guostis žinia, kad Telšiuose veikiantis knygynas pažadėjo — „Dūžtančios formos“ bus jo lentynose…
Kodėl žemaičiai?
Pristatydama vakaro viešnią, E.Spudytė klausė — kodėl žemaičiai? Mat kūrybiniame Aldonos Ruseckaitės bagaže — ne tik šis, 2017 metais išleistas biografinis romanas apie tragiško likimo jauną žemaitį poetą. 2015 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido A.Ruseckaitės knygą „Žemaitės paslaptis: biografinis romanas“. Kiek anksčiau — dar 2012 m. ta pati leidykla į gyvenimą išleido kitą muziejininkės ir rašytojos kūrinį „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai: romanas“. Ši knyga, beje, pelnė didžiulį skaitytojų pasitikėjimą — jos tiražas buvo net tris kartus papildytas, o 2016 metais išėjo pakartotinis tiražas. Šiais laikais tai išskirtinis atvejis knygų ir skaitytojų pasaulyje. „Šitą knygą aš prarijau per gerą pusdienį. Ta knyga — tai pokalbis su Vytautu, jo poezija, tokiu jaunu asmeniu, kuris čia, Telšiuose, pradėjo savo kūrybinį kelią. Todėl jis mums toks brangus“,— jautriai apie savo santykį su naująja A.Ruseckaitės knyga prabilo Žemaičių muziejaus „Alka“ vadovė. Atsakydama į E.Spudytės klausimą, kodėl ji, suvalkietė, ėmėsi rašyti romanus apie tris žemaičius kūrėjus — iškilias kultūros ir literatūros asmenybes — Žemaitę, Maironį, Vytautą Mačernį — Aldona Ruseckaitė prisipažino: medžiagos rinkimas ir bendravimas su žemaičiais ją tiesiog pririšo prie šio krašto.
Romano genezė
„V.Mačernio visa kūryba gimusi Šarnelėje. Daug metų vis grįžau ir grįžau į šitą kraštą. Teko daug sukaupti“,— sakė A.Ruseckaitė. Ji pasakojo Bronę Vildžiūnaitę, poeto sužadėtinę, pažįstanti jau daug metų. Bendravimas su šia moterimi, kaip prisipažino knygos autorė, sudėtingas. Tačiau pavykę pelnyti jos pasitikėjimą. Kaskart visą gyvenimą viena nugyvenusi, taip ir nebesukūrusi savo šeimos, B.Vildžiūnaitė, dabar jau garbaus amžiaus — 98-erių — vis atiduodavusi ką nors iš savo archyvo. „Mačernis ją besąlygiškai, tiesiog fatališkai mylėjo. Jos laiškų, rašytų jam, neišliko. Be to, ji pati apie savo jausmus poetui niekada nekalbėjo. Ji sudaro racionalios, išoriškai labai ramios, net šaltos moters įspūdį. Išėjusi į pensiją, ji apsigyveno kartu su savo jaunesne seserimi. Abi panašių likimų — nesukūrė šeimų, nesusilaukė palikuonių“,— pasakojo A.Ruseckaitė apie tragiškai žuvusio poeto sužadėtinės likimą.
Anot rašytojos, kai V.Mačernis tragiškai žuvo, jo sužadėtinė ėmė save kaltinti. Mat jie jau buvo gavę vokiečių valdžios leidimą susituokti 1943 m., tačiau tam labai prieštaravusi Bronės mama. Šiai santuokai nepritarusi ir poeto motina, kuri, regis, irgi buvusi šaltoka moteris, nerodžiusi savo šiltų jausmų sūnui. Sulaukusi 96-erių, 2016 m. B.Vildžiūnaitė muziejui perdavė poeto laiškus ir leidimo tuoktis originalą. „Šią knygą buvo sunku rašyti. Ypač, kai vienas iš personažų — gyvas žmogus, itin uždaras. Ją pavadinau Sofija. Iš pradžių ir Vytautą buvau Leonu pavadinusi, tačiau sulaukiau kritikos. Taigi Sofija — tai Bronė“,— knygos gimimo paslapties šydą pravėrė jos autorė.
Buvęs be galo darbštus
Šiam romanui medžiagą, pasak vakaro viešnios, ji dėliojusi po kruopelytę: turėjusi poeto dienoraštį, studijų knygelę. Poetui bebuvo likę tik parašyti diplominį darbą. Turėjo pasirinkęs ir temą „Kristus ir Nyčė“. A.Ruseckaitė pasakojo, jog V.Mačernis nuo mokyklos suolo buvęs išskirtinio talento ir darbštumo žmogus. Be galo daug skaitęs, mokęsis, studijavęs. O vaikystėje, esą, buvęs labai išdykęs berniukas. Vytautas šeimoje buvęs antras sūnus. Jis jautė, jog motina nelabai jį mylėjusi, užtat senolė ypač jį globojusi ir apgaubusi ypatinga meile. Būsimąjį poetą tarsi kažkas atmainęs, kai tėvams pasamdžius į namus mokytoją, išmokęs skaityti. „Knygos ir skaitymas jį tiesiog užbūrė“,— teigė A.Ruseckaitė. Ji pasidalijo ir vizija, kuria gyveno jaunasis genijus: „Lietuvai vadovaus išsilavinę, intelektualūs žmonės. Tada šalis susikurs puikią ateitį“. V.Mačernis tikėjo šia savo idėja, karštligiškai daug dirbo ir negailėdamas nei savo jėgų, nei laiko, ruošėsi šiai savo misijai. Iki kol jauną gyvenimą nutraukė skeveldra…
Apie autorę
Aldona Ruseckaitė — poetė, prozininkė, muziejininkė. Gimė 1950 09 27 Ingavangio kaime, Prienų rajone. 1978 m. Vilniaus universitete baigė lituanistiką. Dirbo Litekso fabrike, S.Žuko taikomosios dailės technikume, LTSR literatūros muziejuje (dabar Maironio lietuvių literatūros muziejus), nuo 1989 m. — jo direktorė. Nuo 1993 m. A.Ruseckaitė yra Trečiojo amžiaus universiteto Literatūros fakulteto dekanė, Tarptautinės muziejų tarybos (International Council of Museums) narė, buvo Lietuvos muziejų asociacijos pirmininkė, Lietuvos muziejų asociacijos valdybos narė (1995–2008 m., 2010 m. — iki dabar), ilgametė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos muziejų ekspertų komisijos narė, Muziejų tarybos narė, Kauno kultūros ir meno tarybos narė. 1994 m. debiutavo Prienų krašto moterų poezijos antologijoje „Gimtinės upeliai“. Lietuvos rašytojų sąjungos narė — nuo 1999 m.
Labai blogai yra ir tai, kad dabar viskas kreipiama tik į NVO, kurios skundžiasi, kad daug ataskaitų ir mažai lėšų. O kaip dirbti biudžetinėms VDC, kada dirba po 1 darbuotuoją, darbo užmokestis 443,1 Euro į rankas, reikalingas aukštasis socialinio darbo išsilavinimas, darbo laikas yra 8 valandos per dieną, plius vaikų maitinimas, asmens higienos organizavimas, socialinių įgūdžių ugdymas, darbas su šeima? Gal laikas suvienodinti visų socialinėje srityje dirbančių darbo užmokesčius ar įkainius valandinius, kai NVO dirbančių dabo užmokestis siekia 800 -700 eurų, o biudžetinėse įstaigose 400 -500 eurų.