2018-ieji Lietuvai reikšmingi sukaktimis. Minime valstybės atkūrimo šimtmetį, prisiminsime svarbius asmenis, įvykius. Šie metai Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu paskelbti Vydūno (tikr. — Vilhelmas Storosta) metais. Kovo 22 d. sukako 150 metų, kai Jonaičiuose (Šilutės apskritis, Prūsijos karalystė) gimė Mažosios Lietuvos dainius, kultūros ir raštijos veikėjas, dramaturgas, filosofas, tautos žadintojas Vydūnas. Taip pat sukako 65 metai nuo jo mirties 1953 m. vasario 20 d.
Raimondas Petrikas
(Pabaiga. Pradžia Nr.22;23)
Česlovas Kontrimas: apie Vydūno darbą Telšiuose
1921 m. Telšių gimnazijoje mokėsi būsimas tapytojas akvarelininkas, grafikas Česlovas Kontrimas (1902 m. gegužės 23 d. Dapšių kaime (dab. Mažeikių r.) — 1989 m. gegužės 27 d. Vilnius). Vos būdamas septyniolikos, 1919 m. tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu, dalyvavo kovose su bermontininkais. Po mokslų Telšiuose, 1922-1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. 1923-1945 m. mokytojavo Kauno, Pasvalio, Mažeikių, Telšių mokyklose, 1946-1977 m. — Kauno meno mokykloje. Nuo 1930 m. dalyvavo parodose, jo darbų saugoma ir Žemaičių muziejuje „Alka“.
Nors Telšiuose mokėsi trumpai, bet pažintis su filosofu ir rašytoju Vydūnu šį laikotarpį pavertė išskirtiniu. Česlovo Kontrimo sūnus Raimondas Kontrimas „Literatūros ir meno“ savaitraštyje 1992 m. gegužės-birželio mėnesiais išspausdintoje savo tėvo gyvenimo ir kūrybos apžvalgoje mini, kad, Vydūnui išvykus iš Telšių, Č.Kontrimas dar ilgai susirašinėjo su juo, o 1930 m. lapkričio mėnesį lankėsi Vydūno namuose Tilžėje.
Štai kaip Č.Kontrimas prisiminė Vydūną savo memuaruose (kalba taisyta) (Česlovo Kontrimo atsiminimų fragmentas, Regionų kultūrinių iniciatyvų centro tinklapis „Žemaitija“, interneto prieiga http://www.samogit.lt/KULTURA/kontrimas.lt.htm, žr. 2018 03 03): „1920 metais bene didžiausias įvykis Telšių padangėje buvo žinomo filosofo Viliaus Storostos-Vydūno atvykimas iš Mažosios Lietuvos, Tilžės miesto. Matyt, telšiškiai jį specialiai pakvietė kultūriniam darbui. Na, o jis jau pasirinko mūsų gimnaziją. Tokių žmonių kaip jis kultūrinė veikla buvo itin reikalinga atstatant kraštą. Vydūnas Telšiuose rengėsi perskaityti visą pluoštą paskaitų, kuriose pateikti faktai skiepytų jaunų žmonių sąmonėje dvasingumą, aukštą moralę ir padėtų geriau ir giliau suprasti gyvenimą. (…)
Vydūnas nedėstė pagal iš anksto sudarytą programą ir į klases neidavo. Vienu ar kitu metu jis didesnėje patalpoje suburdavo vyresniųjų klasių moksleivius ir pradėdavo su jais šneką pasirinkta tema. Buvo jis nedidelio ūgio, kalbėti pradėdavo labai ramiai, visiems priimtinu tonu. Jis stovėdavo tiesiai, prieš auditoriją daug nejudėdavo ir negestikuliuodavo, tik lengvai pakėlęs ranką retkarčiais pabrėždavo svarbesnę mintį. (…) Kalbančiojo žodžiai ir žvilgsnis pasiekdavo klausytojų širdis ir auditorija suklusdavo, apkerėta lektoriaus iškalbos. Prisimenu jo cituotas Getės eiles: „Uzmiigo zeme, tik diangaus negęsta aaakys sidabriiines, ir spaaarnas mieeego malionaus neuzmigdys nakties ramyyybės…“. Minkšta prūsiška tarsena įtikinamai piešė nakties paveikslą, o intonacija buvo tartum migdanti, ilgesinga ir atrodė, kad jis skaitydamas kreipiasi lyg į visą jį supantį pasaulį, prašydamas poilsio ramybės valandą. Ištisus šešis mėnesius klausėmės Vydūno pasakojimų. Jis su mumis būdavo ne tik gimnazijoje.
Daug laiko su juo praleisdavome ir gamtoje. Kartais prie Germanto ežero išsiruošdavo visa mokykla. Vydūnas mus stebino didžiule ištverme. Bėgimo takelyje taip pat nedaug kas iš mokinių jį aplenkdavo, nors tuo metu Vydūnui jau buvo daugiau kaip penkiasdešimt. Prisimenu, vieną kartą Germanto ežero pakrantėje su juo nusifotografavo atskirai berniukai ir mergaitės. Vydūnas sėdėjo jaunimo vidury ant žolės, ranka apkabinęs mažą mergaitę.
Kiek prisimenu, Vydūnas mėgo sportuoti. Žiemą jį matydavome čiuožykloje, atliekantį įvairias figūras. Kaklą apsivyniojęs šaliku jis vis sukiodavosi kartu su į čiuožyklą atėjusia jaunuomene. Jį ir gatvėje dažnai galėjai pamatyti apsuptą jaunimo, kuriems jis nuolat dėstydavo savo mintis filosofijos ir žmonių elgesio temomis. Kartą Vydūnas kažkaip susidraugavo su dviem mokinėm, kurios gyveno tame pačiame name kaip ir aš (Navarėnų gatvėje, pas Rafalavičius — red. p.). Tai buvo mano pusseserė ir jos draugė. Jis dažnai palydėdavo mergaites į namus, taip atsakydamas į jų nedrąsius klausimus. Ir visada dorybė, švelnumas buvo jo kalbų akcentas. Apie blogį jis atsiliepdavo minoriškai. Kartais, kai laukdavome ateinant Vydūno, namuose jausdavosi didelis sujudimas. Mergaitės, sužinojusios, ką Vydūnas mėgsta, ruošdavo vaišes. Vydūnas buvo vegetaras, apie savo meniu pasakodavo ir per paskaitas. Jis nepripažino mėsiškų valgių. Labai mėgo gamtą. Pavasarį pakvėpuoti grynu oru jis ateidavo ir į mūsų žydintį sodelį.
Per paskaitas klausimus jam pateikdavome raštu. Vydūnas, analizuodamas savo kūrinius, filosofijos darbus, aiškindavo jų turinį ir pagrindines idėjas bei mintis. Kadangi jis buvo sukūręs nemažai scenai skirtų dramų, savaime iškilo klausimas, ar nevertėtų kurį nors jo kūrinį pastatyti Telšiuose. Vydūnas parinko pjesę „Žvaigždžių takai“. Tuo likome labai patenkinti ir iš karto ėmėmės darbo. Pats Vydūnas parinko būsimus aktorius kiekvienam vaidmeniui. Scenoje aš buvau kareivis. Vaidmuo trumpas, tačiau, norint jį gerai suvaidinti, reikėjo pramokti „vydūniškos“ arba rytprūsiškos tarsenos. Be to, man buvo patikėta sukurti scenografiją. Reikiamų medžiagų ir priemonių dekoracijoms pagaminti nebuvo ir dėl to aš iš pradžių labai nusiminiau. Vydūnas man padėjo išsisukti iš šios padėties. Radę kelis gofruoto popieriaus rulonus, per sceną ištiesėme šį popierių kaip juostas ir jų fone buvo vaidinama. Mokiniams ir miestelio visuomenei spektaklis buvo rodomas „Džiugo“ salėje.
Dažnai Vydūnas pokalbiuose su mumis pabrėždavo, kad žmogaus sugestija pakils taip aukštai, jog žmogaus mintys galės susisiekti per didelį atstumą. Užbaigdamas paskaitas, jis sakydavo, kad ketina uždegti idėjos ugnį, kuri pavirs gaisru.
Vieną vėjuotą popietę, vaikščiodamas su moksleiviais palei mokyklos pastatą, toje vietoje, kur atsiveria vaizdas į banguojantį ežerą, tarp šėlstančių bangų jis pamatė valtį, kurioje buvo sausakimša mokinių. Pamatę valtelę, prie kranto susirinko daugybė žmonių ir visi pastirę žiūrėjo, kuo visa tai baigsis. Vydūnas susikaupęs ir tylus žvelgė į bangų blaškomą laivelį, tarsi stebuklingu būdu bandydamas juos priversti kuo greičiau priartėti prie kranto. Taip jis išstovėjo beveik visą valandą — kol valtis pasiekė krantą. Kitą dieną per paskaitą jis ilgai kalbėjo apie gyvybei pavojingus neatsargius jaunuolių žaidimus. (…)
Metų pabaigoje Vydūnas atsisveikino su Telšių gimnazija. Ta proga susirinkusiems mokytojams ir mokiniams Vydūnas pasakė trumpą ir jaudinančią prakalbą (…)“.
Sutrumpinta Vydūno atsisveikinimo su Telšių gimnazistais kalba 1921 m. buvo išspausdinta Tilžėje leisto laikraščio „Darbymetis“ 3 numeryje. Iš jos parinkau tik keletą, svarbiausių fragmentų: „Mieli draugai, mergaitės ir berniukai! Darbo metai dabar pabaigti. Suplaukėte jiems į Telšius iš įvairių Žemaitijos šalių. (…) Klausėtės, mokinotės. O darėte visa tai su noru, su atsidėjimu, tai kartais ir vangiai, gal net su pasipriešinimu. (…) pabaigti mokslo metai jums buvo, rodos, ypatingesni negu kiti. Į draugijinį jūsų ir jūsų mokytojų gyvenimą įsipynė ir mano asmenybė su savo darbu. (…) Savo siela ir dvasia norėjau pasiekti jūsų dvasią, jūsų sielas. Norėjau sužadinti jūsuose gerus, kilnius pasiryžimus, visokias tam galias, norėjau, kad atsivertų jums platesnis, šviesesnis gyvenimo supratimas. (…) Gal vieniems-antriems ir nieko nebūsiu reiškęs. Vienok dauguma bene tik atjautė gyvai, ką jiems teikiau. Teikiau su visu pasišventimu. (…) Labai daug jūs man sukėlėte džiaugsmo. Dažnai man teko jums pasakyti, kad į jus žiūriu, kaip į Žemaitijos žiedą. (…) Daug jūs turite asmens grožybių ir gėrybių. (…) Malonu man buvo pastebėti, kad jūsų norai, apskritai imant, labai yra geri. Bet neturėtumėte tuo tenkintis. Gali būti dar daug geresni. (…) Reikia būtinai taip gyventi, kad kiekvienas savo paveikslu suskatintų geriausius kitojo linkimus ir pasistengimus. (…) Pasišvęsdami tokiu būdu aukščiausiam žmogaus idealui, visas mūsų gyvenimo supratimas virs kitokiu. Mes pradėsime numanyti viso gyvenimo pagrindą“.
Pabaigoje — apie dar vieną Vydūno Telšiuose paliktą ženklą. Būsimam „Alkos“ muziejaus įkūrėjui ir vedėjui Pranui Geniui, tada dar moksleiviui, taip pat teko garbė Vydūną pažinti asmeniškai. Gimnazisto P.Genio atminimų sąsiuvinyje, saugojamame Žemaičių muziejuje „Alka“, išliko paties filosofo Vydūno ranka darytas įrašas: „Tvirtas noras ieško/ ir siekia aukštiausio/ tikslo./ Vidūnas / Telšiuose 28-9-1920 mt.“ Ne tik atminimų sąsiuvinis, bet ir nedidelė dalelė šios asmenybės kūrybinio palikimo — knygos, kovo mėnesį eksponuojami muziejuje veikiančioje parodoje, skirtoje V.Storostos-Vydūno 150 metų gimimo jubiliejui.