Laimės receptas: meilė muzikai, darbui ir žmogui

Steponas Pikiotas rodo šeimos relikviją — kadaise tėvo su broliu dar už tūkstantį litų pirktą iš Amerikos parvežtą koncertiną.

Žmogus laimingas, kai gyvenime randa savo kelią. Ir tuomet tame kelyje sutiktiems žmonėms noriai ir dosniai dalina savo laimę — tuokart jos tiesiog pakanka visiems.
Taip galima pasakyti ir apie septyniasdešimt penkerių metų jubiliejų švenčiantį ilgametį muzikos mokyklos mokytoją, telšiškį Steponą Pikiotą. Pusšimtis metų, atiduotas muzikai, nenuėjo perniek — jį mokytoju iš didžiosios raidės vadina ne vienas šiandien gerai žinomas Žemaitijos sostinės žmogus. O prieš metus iš tėvo perėmęs ne tik žinias ir gebėjimus, bet ir klarneto klasę, muzikos mokykloje sūnus Erikas Pikiotas tęsia pradėtus darbus — muzikos paslapčių moko jaunuosius Telšių klarnetininkus.

Lina Dijokienė

Mokėjo patraukti
Telšių muzikos mokyklos direktorius Antanas Kontautas šypsodamasis verčia senus fotoalbumus. Čia užfiksuoti mokyklos istorijos puslapiai. Iš kai kurių, jau kiek gelstelėjusių nuotraukų, nuo įvairių scenų žvelgia mokyklos auklėtiniai ir pedagogai. Ypač šiltai direktorius atsiliepia apie savo mokytoją, vėliau kolegą, galop — ir pavaldinį — Steponą Pikiotą. Pernai garbingai į pensiją palydėtas mokytojas neliko užmaršty — jo dvasios pilna muzikos mokykloje. Daug gražių, pagarbių žodžių apie mokytoją suranda Antanas Kontautas. Gerai prisimena, kaip mokėjęs patraukti, gerumu paveikti, niekad pikto žodžio nereikėję.
„Auksinis žmogus. Mokėjo sudominti, turėjo kažkokią pedagogo gyslelę, vaikai jį labai mylėjo, o jis savo ruožtu mumis, savo mokiniais, labai rūpindavosi, žiūrėdavo, kad kur nenuklystume“,— taip apie mokytoją Steponą Pikiotą kalba muzikos mokyklos direktorius.
Jis prisimena, kiek mokytojas turėjęs įvairiausių idėjų, kaip ryžtingai ir atkakliai jas įgyvendindavo, mokėjęs su visais sutarti, savo pusėn patraukti. „Kaip kolega — nieko negailėjo: ar padėti jaunam specialistui, ar patarti, ar kokią medžiagą paskolinti, visada nuoširdžiai. Jį gerbė visa mokykla. Nors buvo reiklus, tačiau gerumu paveikdavo. Net tie, kas nenorėdavo išmokti, ir tie išmokdavo“,— juokiasi muzikos mokyklos direktorius, prisiminęs savo mokymosi metus bei darbo pradžią Telšių muzikos mokykloje. O kai atėjęs laikas atsisveikinti su ilgamečiu pedagogu, pasak direktoriaus, nors buvę labai gaila, tačiau dėl sprendimo buvo ramus — žinojo, kad sūnui Erikui ir visai mokyklai mokytojas Steponas visada padės, jei tik reikės.

Tėvo pėdomis
Taip jau nutiko, kad Stepono Pikioto sūnaus Eriko klarneto mokytoju tapo ne kas kitas, o dabartinis direktorius Antanas Kontautas. Iš pradžių Erikas mokęsis smuiko. Nepatikę, paauglystėje norėjosi maištauti. Tėvas tuomet pataręs pabandyti kitą instrumentą. Taip ir prilipęs klarnetas… Taigi, kai po įvairių klajonių (Erikas Pikiotas ketverius metus dirbo muzikos mokyklos mokytoju Švedijoje) buvęs moksleivis grįžo į Telšius, šio miesto muzikos mokyklos direktoriui nebuvo sunku apsispręsti, kam patikėti klarneto klasę. Žinoma, kad mokytojo Stepono Pikioto sūnui.

Tebesaugo koncertiną
Su jubiliatu Steponu Pikiotu pokalbio susitinkame jo namuose — paties statytuose, pilnuose įvairių daiktų, sukaupusių įspūdingą gyvenimo istoriją. Žmona Valdonė pasiūlo šiųmetės klevų sulos — kaip pats mokytojas Steponas sako — iš savo sodybos, Brėvikiuose. „Šeimoje augau vienas“,— neskubiai pradeda pokalbį mokytojas. Jo tėvelis buvęs savamokslis kaimo muzikantas. Vienas amerikonas parsivežęs koncertiną, tačiau groti išmokti nelabai sekėsi… Tąsyk tėvas kartu su broliu susidėję už tūkstantį litų — tuo laiku didžiulius pinigus! (juk, pavyzdžiui, žąsis kainavusi 5 litus, bekonas — 70-80 litų…) — nusipirkę tą instrumentą. Koncertina nedulkėjusi, o dirbo pinigą. Steponas Pikiotas pasakoja, kad tėvas sakęs, jog netrukus pinigai sugrįžę: pasikeisdami su broliu grodavę tai kaimo vakaruškose, tai kieno nors vardynose ar kokiose kitose šventėse — tąkart muzikos žmonėms kaip ir duonos reikėdavę… Ši koncertina pagarbiai tebesaugoma ir šiandien S.Pikioto namuose — jau tapusi tikra šeimos relikvija.

Muzikai pinigų negailėjo
Steponas Pikiotas prisimena, kai buvęs kokių ketverių-penkerių, per Užgavėnes atėję žydais tokie persirengėliai. Jie turėję armonikėlę. Taip tas instrumentas vaikui patikęs, jog tėvas išmainęs ją į turėtą rusišką bajaną. „Tai aš tą armonikėlę mankštinau tol, kol pribaigiau“,— šypsosi pašnekovas, prisiminęs pirmąsias savo muzikos pamokas.
Tėvas, nors savamokslis muzikantas, tačiau natas pažinojęs — turėjo nupirkęs dar 1905 m. išleistą kun. Teodoro Brazio muzikos vadovėlį. Penkis litus tada už jį mokėjęs. „Sako man: skaityk ir mokykis pats“,— juokiasi Steponas Pikiotas. Tėvas, kai vedė, turėjo šeima, jos gerove rūpintis, tada koncertiną broliui, taip ir nesukūrusiam šeimos, paliko.

Tėviškė Brėvikiuose
„Esu gimęs Brėvikiuose, netoli Narutavičių dvaro“,— pasakojimą tęsia pašnekovas. Tėvas Liudvikas buvęs labai nagingas. Nors mokslo nedidelio, tik keturis skyrius pabaigęs, tačiau galvotas ir išradingas: visame kaime jų šeima vieninteliai turėję elektrą, mat tėvas buvo vėjo jėgainę pastatydinęs, buvęs geras stalius, vežimus darydavęs, o tėvo rankų tvirtai sumeistrautas stalas ir kėdės dar ir šiandien sūnaus namuose garbingoje vietoje stovi. Pats, tiesa, sako nematęs, tačiau girdėjęs, jog jaunystėje tėvas su broliu buvo net medinius dviračius pasidirbdinę…

Panoro muzikuoti
Kai Steponas stojo mokytis į Alsėdžių vidurinę mokyklą, prasidėjo jo, kaip muzikanto, laikas — labai pakilęs ūpas muzikuoti. „Daugiausiai grojau iš klausos, nors natas šiek tiek pažinojau,— prisimena Steponas Pikiotas, akordeoną virkdęs ir mokyklos renginiuose, ir per šokius. Didžiulė paskata buvo, kai mokykla nupirko tuo metu tikrą turtą — naują itališką akordeoną. Po mokyklos baigimo, kartu su klasės draugu išsiruošę į Vilnių — į mediciną stoti. Tačiau žemaičiams tekę suklupti. „Abu neįveikėm. Iš lietuvių kalbos po trejetą gavome“,— juokiasi pašnekovas, pridūręs, kad su lietuvių kalba sąskaitas kitaip suvedęs — po kurio laiko į žmonas lituanistę kėdainiškę Valdonę paėmęs ir visą amžių petys petin santarvėje gyvenantys…
Taigi po nesėkmingo bandymo mokytis medicinos, išlaikęs papildomus egzaminus, nuėjęs studijuoti fizikos matematikos fakultete. Praėję taip metai. Jaunasis studentas, kur buvęs, kur nebuvęs, vis užsukdavęs į Vilniaus universiteto Estetikos lavinimo katedrą… Tai muzikologas Kazimieras Jasinskas ir pataręs: ko čia tupinėji, stok į pedagoginį… Perėjęs. Patikę. Baigęs mokslus. Taip su žmona 1967 m., abu gavę paskyrimus į Telšių Žemaitės mokyklą, grįžo į Telšius. Po metų jaunas muzikos mokytojas buvo pakviestas dirbti į Telšių muzikos mokyklą.

Darbų pradžia
„Buvo gerai dirbti ir vidurinėje, ir muzikos mokykloje. Pastebėdavau gabių mokinių, tai ir parsiviliodavau“,— juokiasi pašnekovas. Tarp tokių mokinių — ir dabartinis muzikos mokyklos direktorius A.Kontautas, ir gerai žinomas orkestro vadovas Robertas Surblys, ir daugelis kitų, savo gyvenimo nesusiejusių su muzika, tačiau tapusių gerais savo srities specialistais. Tiesa, teko dar ir pasitobulinti, pasimokyti. Tada ir baigęs klarneto klasę. Taip klarnetas, pučiamieji instrumentai ir tapę jo gyvenimu. Ką reiškia penkiasdešimt metų būti mokytoju? Sulaukęs tokio klausimo, pašnekovas trumpai susimąsto, o paskui šypteli: „Ogi visada su jaunais, visada linksmas!“ Paskui priduria, kad muzikos mokykloje dirbti lengviau nei bendrojo lavinimo mokykloje… Deja, muzikos pamokos tarp kitų dalykų ne visada turi savo vertę — apgailestauja mokytojas.

Darbas vijo darbą
Užviręs įtemptas, kupinas įvairių darbų gyvenimas. Ilgus metus vadovavo Anulėnų kapelai, dirbo mokytoju mokyklose, kurį laiką vadovavo Telšiuose buvusiai kultūros mokyklai. Kaip pats sako, dirbęs daug ir keliose vietose, dėmesio ir žmonai, ir vaikams — sūnums Erikui ir Aidui — dažnai pritrūkdavę, tačiau reikėjo suktis: kūrėsi jauna šeima mieste, statėsi namus, juos puoselėjo. Mintimis perbėgęs per penkias dešimtis metų, atiduotų Telšių muzikos mokyklai, Steponas Pikiotas prisimena ne vieną puikų renginį ar konkursą, kur sekėsi jo mokiniams. Kaip išskirtinį pamini vieną. Tada buvęs muzikos mokykloje Pučiamųjų skyriaus vedėju. Sumanęs, jog būtinai reikia surengti Žemaitijos regiono pučiamaisiais instrumentais grojančių vaikų festivalį. Konkurso komisijoje dalyvavo žinomi to meto šalies muzikai. Po to iškart buvo surengtas ir seniai lauktas Juozo Pakalniškio respublikinis konkursas. Jame tąsyk laureato vardą pelnė S.Pikioto mokinys Vidmantas Riškus.

Kiekvienai mokyklai — po orkestrą!
Kitas Stepono Pikioto sėkmingai įgyvendintas sumanymas — įsteigti visose Žemaitijos sostinės vidurinėse mokyklose pučiamuosius orkestrus. Ir pasisekę! Ne vienas prisimena miesto dainų šventes, kai grodavo įspūdingas jungtinis moksleivių orkestras! Toks įdirbis davęs gerų vaisių — savo laikų muzikos mokykloje, pučiamųjų skyriuje, mokėsi šimtas berniukų. Tačiau metai bėgo, keitėsi laikai, poreikiai, požiūriai. Vienur pritrūko orkestrų vadovų entuziazmo, kitur — kitos bėdos, ir šiandien iš šio puikaus sumanymo — tik gražūs prisiminimai. Mokytojas tik apgailestauja, kad šiandien mokyklose mažoka dėmesio estetiniam, muzikiniam lavinimui. Pusšimtį metų atidavęs Telšių muzikos mokyklai, Steponas Pikiotas neslepia — šiai įstaigai puoselėja pačius gražiausius jausmus. „Norėtųsi mokyklai palinkėti galų gale turėti padorius namus ir jos vertą salę, kad būtų kur koncertuoti. Dar — kad kuo daugiau jaunų žmonių ateitų: tiek mokinių, tiek pedagogų. Sensta ir mokytojų kolektyvas. Man regis, šiemet penkiasdešimtmečių pabirs visa sesija“,— šypsosi Steponas Pikiotas.

Duoklė pomėgiams
Pernai Steponas Pikiotas užvėrė muzikos mokyklos duris. Tačiau tai, ką kūrė, rinko, kaupė per kelias dešimtis metų, visą literatūrą, instrumentus, tą pačią klarneto klasę perdavė į atsakingas sūnaus Eriko rankas. Net ir išėjęs užtarnauto poilsio, mokytojas Steponas nesėdi dykas, sudėjęs rankų. Žiemą, kai laiko daugiau, susiradęs užsiėmimą — iki blizgesio nušveitęs žmonos renkamus senus metalinius indus, virdulius. Pavasariui dairantis į langus, jau traukia širdis į sodybą — ten, pasak pašnekovo, darbų visada pakanka. Tarp jų — dar prieš kelis dešimtmečius iš dėdės paveldėtas pomėgis „per prievartą“ — bitininkystė. Dabar jo ūkis — 24 aviliai. Yra buvę ir daugiau, net iki keturių dešimčių turėjęs. Jei bičių neliktų, tikrai kažko trūktų — sako pašnekovas. Pats viską daro: net ir rėmus ar avilius — pomėgį meistrauti, kaip ir muzikuoti, matyt, bus perėmęs iš tėvelio. Žvalus, energingas, įvairių planų ir darbų nestokojantis pašnekovas, muzikos mokytojas Steponas Pikiotas sako, jog privalu eiti į priekį, judėti, antraip — kam gyventi?

Būkite pirmas išdrįsęs pakomentuoti

Jūsų komentaras

Jūsų el. pašto adreso nerodysime.


*